Kultūra

2021.10.19 20:15

Žiūrimiausias „Netflix“ serialas „Squid Game“: kodėl jis šoko į tokias populiarumo viršūnes?

Ieva Šukytė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.10.19 20:15

Rugsėjo 17 dieną „Netflix“ pasirodęs Pietų Korėjos serialas „Squid Game“ (liet. „Kalmaro žaidimas“) greitai tapo žiūrimiausiu platformos serialu pasaulyje, įskaitant ir Lietuvoje. „Battle Royale“ tipo 9 dalių kūrinyje 456 žmonės žaidžia kruvinus vaikiškus žaidimus dėl maždaug 40 mln. eurų.

Smurtą ir vaikišką estetiką vienijantis serialas per mėnesį tapo labiausiai cituojamu metų kūriniu. Daugiau nei dešimt metų Hwang Dong-hyukas plėtotas projektas pirmiausia turėjo pasirodyti kaip filmas. Tačiau pradėtas per pasaulinę ekonomikos krizę, jis nė vienai studijai neatrodė patrauklus. Net ir „Netflix“ serialo reklamai neskyrė didelio dėmesio, o savo šiandienei sėkmei „Squid Game“ kūrėjas turėtų būti dėkingas jį išpopuliarinusiems žiūrovams ir socialinei medijai.


Serialo pradžioje sutinkame vidutinio amžiaus vyrą Seong Gi-huną (akt. Lee Jung-jae), kuris iš senyvos motinos pavogęs pinigų eina lošti į žirgų lenktynes. Išmestas iš darbo, paskolų rykliams prasiskolinęs Gi-hunas praranda net ir laimėtus pinigus, o dukrai gimtadienio proga vos išgali nupirkti pigią vakarienę. Tačiau metro sutiktas išvaizdus kostiumuotas vyras jam pasiūlo sužaisti ddakji. Viskas labai paprasta: jeigu laimės Gi-hunas, jam atiteks 100 tūkst. korėjietiškų vonų, jeigu pralaimės – gaus smūgį į veidą. Čia serialo kūrėjas pirmą kartą supažindina su dar tik laukiančio žaidimo koncepcija ir atrenkamų žaidėjų tipažu.

Kiek vėliau, susigundęs paslaptingo vyro pasiūlymu, Gi-hunas atsibunda negyvenamoje saloje, sporto salę primenančioje erdvėje su daugybe lovų. Aplink jį – dar šimtai žaliais treningais su numeriais ant krūtinės apsirengusių žmonių. Iš viso 456 žaidėjai. Taisyklės paprastos: reikia pereiti visus žaidimus, o pabaigoje laukia 45,6 milijardo vonų. Pirmas žaidimas – „raudona šviesa, žalia šviesa“. Tokį vaikystėje žaidė dauguma vaikų, tik kiek skyrėsi variacijos ir pavadinimai. Skirtumas tik toks, kad čia sujudėjęs iš vietos gauni kulką į galvą, o ne šiaip iškrinti iš žaidimo.

Pagaliau supratę, kur iš tiesų atsidūrė, žaidėjai puola į paniką ir greitai jų sumažėja per pusę. Kiti, net ir ištikti šoko, bando kirsti liniją ir išlikti gyvi. Šio žaidimo metu, be Gi-huno, pamažu įvedami ir kiti veikėjai. Dar prieš jį sutiktas vėžiu sergantis senukas Oh Il-nam (akt. Oh Yeong-su), Gi-huno vaikystės draugas Cho Sang-woo (akt. Park Hae-soo), pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos Kang Sae-byeok (akt. Jung Hoyeon), gangsteris Jang Deok-su (Heo Sung-tae) ir darbininkas iš Pakistano Ali Abdulas (akt. Anupamas Tripathi). Visi jie panašaus likimo – prasiskolinę, netekę darbo arba vargingai gyvenantys visuomenės atskirtieji, kitų laikomi nevykėliais. Už žaidimo sienų jų laukia visiškas skurdas, mirtis arba gėda, nuo kurios jie čia pabėgo.

Po pirmo žaidimo dalyvius prižiūrintys kaukėti, raudonai uniformuoti vyrai leidžia jiems balsuoti ir palikti žaidimą. Tačiau, kaip greitai paaiškėja, beveik visi, spaudžiami blogo gyvenimo, sugrįžta. Nes geriau mirti nei gyventi kaip anksčiau. Už kiekvieną mirusį žaidėją pasipildo salės viršuje kabanti kiaulė-taupyklė. Todėl greitai jie vieni į kitus pradeda žvelgti tik kaip į pinigų maišelius. Tačiau net jei ir nugalėtojas bus vienas, žaidėjai priversti sudaryti aljansus.

Hwang Dong-hyukas seriale suformuoja dvi pagrindines priešininkų grupes, taip sutelkdamas dėmesį į pagrindinius veikėjus. Viena, vadovaujama Jang Deok-su, kuri be pasigailėjimo žudo visus dalyvius, net ir pasibaigus žaidimams, kita – „geresnioji“, kurią sudaro kiti pagrindiniai herojai, atvykę čia vedami finansinių skolų, tačiau nelinkę smurtauti. Bet noras nugalėti pradeda keisti ir šiuos veikėjus, nes mintis apie mirtį arba, dar blogiau, grįžimą į namus be pinigų, juos priverčia išduoti ir artimiausius draugus.

Serialas „Squid Game“ tikrai nėra naujas išradimas. Kruvinas žaidynes saloje ar panašioje vietoje matėme „Bado žaidynių“ filmuose, o ypač japonų režisierių Takashi Miike „As the Gods Will“ (2014 m.) ir Kinji Fukasaku „Battle Royale“ (2000 m.) kūriniuose. 2008 metais pradėjęs plėtoti projektą, Hwang Dong-hyukas neslėpė, kad įkvėpimo sėmėsi būtent iš mangos komiksų, tarp jų ir „Battle Royale“. 2020-ųjų gruodį „Netflixe“ išėjo kitas tokio tipo japonų serialas „Alice in Borderland“, tačiau šis tuo metu ir liko žinomas tarp Azijos audiovizualinį turinį mėgstančių žiūrovų. Beje, platformoje galima rasti šimtus korėjietiškų serialų, kuriuos perka arba kuria „Netflix“.

Tad kodėl „Squid Game“ šoko į tokias populiarumo viršūnes? Tam įtakos tikrai turėjo vadinamoji Hallyu banga. Šimtus milijonų gerbėjų turintis k-pop, šių metų „Minari“ sėkmė „Oskaruose“ ir geriausiu filmu išrinktas Bong Joon-ho „Parazitas“ prisidėjo prie pasaulį apėmusios karštinės. Pastaroji kino juosta, kaip ir serialas, per smurtą komentuoja socialines temas, kurios aktualios ne tik Pietų Korėjoje, bet ir visame pasaulyje.

„Squid Game“ buvo pradėtas plėtoti ekonomikos krizės, dėl kurios ir pats serialo kūrėjas buvo atsidūręs ties bankrotu, įkarštyje. Vis labiau augant nekilnojamojo turto kainoms ir didėjant socialinei atskirčiai tarp žmonių, tokie kūriniai tampa itin aktualūs, ypač kai atneša ir smagią pramogą. „Squid Game“ tuo ir skiriasi nuo „Battle Royale“. Žaidimai yra šiuolaikinio, kapitalistinio gyvenimo komentaras ne tik apie socialinę nelygybę. Tarp likusių žaidėjų nurašomos moterys ir vyresnio amžiaus vyrai, nors dauguma žaidimų reikalauja ne fizinės jėgos, o gerai apgalvotos strategijos.

Kitas svarbus elementas – siužeto paprastumas ir patrauklumas. Seriale pristatomi tradiciniai korėjietiški vaikų žaidimai, kurių taisyklės itin paprastos. Bent pusė šių žaidimų, pavyzdžiui, virvės traukimas, yra pažįstami visiems, todėl atėmus patį siužeto žiaurumą kelia tam tikrą nostalgiją. Seriale viskas, pradedant apranga, baigiant žaidimų erdvėmis, yra itin stilizuota. Išdidintos vaikų žaidimų aikštelės, mirtina, tačiau mielai atrodanti lėlė, ryškios spalvos kiek prislopina patį smurtą ir leidžia stebėti serialą tarsi vaizdo žaidimą.

Hwang Dong-hyukas pripažino, kad kurdamas „Squid Game“ galvojo apie tarptautinę auditoriją, o tai tikrai paaiškina siužeto neapsunkinimą detalėmis, kurios būtų sunkiau pagaunamos masiniam žiūrovui. Visa serialo estetika sukurta taip, lyg būtų galvota ir apie šiuolaikinį vartotoją. Nenuostabu, kad apie „Squid Game“ pirmiausia buvo išgirsta per socialinę mediją, o tik vėliau žiniasklaidoje. Neįmanoma nepastebėti internete greitai išplitusių memų arba iš cukraus gaminamų dalgonos sausainių iššūkio, o apie išaugusių žalios ir raudonos spalvų sportinių kostiumų pardavimą neverta net kalbėti.

Tačiau, kaip ir dauguma korėjietiškų serialų, „Squid Game“ neišvengia tos pačios problemos – klaikiai vaidinančių užsieniečių aktorių. Čia nekalbu apie Anupamo Tripathi suvaidintą Ali Abdulą, bet VIPs – žaidimo finansuotojus, kurie pasirodo paskutinėse serijose. Ir kalta ne tik hiperbolizuota, prasta aktorių vaidyba, bet ir dialogai, kuriais bandoma sukurti trampiškus veikėjus. Dažnai taip atsitinka, nes serialams Pietų Korėjoje samdomi ten gyvenantys užsieniečiai, kurie nebūtinai turi, o dažnai ir neturi jokio aktorinio išsilavinimo. Kadangi toks turinys dažniausiai būdavo skiriamas vietinei arba Azijos, o ne anglakalbei rinkai, į tai nebuvo kreipiama dėmesio.

Seriale taip pat visiškai neišplėtota žaidimo vedėjo ir policininko Hwang Jun-ho siužeto linija. Pastarąjį suvaidinęs Wi Ha-Joonas studijos pristatomas ir reklamuojamas kaip vienas pagrindinių aktorių, tačiau iš tiesų labiau atlieka antraplanį vaidmenį. Hwang Jun-ho Gi-huną į salą nuseka ieškodamas savo dingusio brolio. Bet po visos įvykių atomazgos seriale išlieka daugiau klausimų nei atsakymų, o išėmus šį veikėją pagrindinė siužeto linija visai nepasikeičia.

„Squid Game“ tik įrodo, kad „Netflix“ prenumeratoriai kuo toliau, tuo labiau renkasi žiūrėti tarptautinius studijos ir platformos projektus, o subtitrų nemėgstantys skaityti amerikiečiai vis tiek renkasi kitų šalių turinį. Pastaraisiais metais didžioji „Netflix“ originalaus JAV sukurto turinio dalis pasižymi itin prasta kokybe, o tai lemia ir vis krintantį prenumeratorių skaičių, tad labiau investuojama į Europos ar Azijos šalis. Vien šiais metais platforma Pietų Korėjoje investavo pusę milijardo dolerių į audiovizualinį turinį.

Dėl „Squid Game“ sėkmės, tikėtina, skaičiai dar labiau augs. „Saturday Night Live“ jau sukūrė amerikietišką trijų minučių serialo parodiją. Tikėtina, kad didelę pinigų sumą sugeneravęs serialas studiją privers pagalvoti apie žaidimų perkėlimą ir į kitas šalis. Juk tai tapo itin atpažįstamu Holivudo ženklu – išspausti viską, ką įmanoma, iš vieno kūrinio. Todėl tikrai nebūtų nuostabu, jeigu „Squid Game“ greitai įvyktų JAV, Ispanijoje, Italijoje ar dar kitur.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt