Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas – architekto Justino Šeiboko kūrinys, vėlyvojo arba brandžiojo sovietinio modernizmo pavyzdys. Skulptorius Stepas Šarapovas, pamatęs maketą ir išgirdęs bičiulio idėjas, sušuko: „Tai puikus pastatas. Jis banguoja lyg jūra, sruvena kaip smiltys!“
Šis pastatas vizualiai atspindi keletą modernizmo bruožų. Pastatas ant kolonų – pirmas pastato aukštas turi būti laisvas. Toks struktūrinis elementas leidžia „pakelti“ pastatą nuo žemės, o erdvę po tūriu išnaudoti pėsčiųjų judėjimui.
Dar vienas modernistinis bruožas – eksploatuojamas pastato stogas. Lietuvos klimato sąlygomis tai nėra labai įprasta, tai būdingiau pietų šalims. Modernizmui būdingos ir horizontaliai išreikštos langų juostos, grynos formos, dekoratyvinių elementų atsisakymas, saikingas eksterjeras.
Pagal tuometinį detalųjį miesto planą, visi šioje vietoje esantys namai turėjo būti ne didesni nei keturių aukštų, kad visų pastatų karnizai (t. y. viršutinės pastatų dalys) būtų vienoje tiesėje. Architektas užsimojo suprojektuoti dešimties aukštų pastatą, t. y. šešiais aukštais daugiau, nei leido reglamentas. Kam reikėjo to aukščio? Pats architektas sako, kad sklypas yra gana mažas, o kiemas ir taip buvo užgriozdintas. Sprendimas, nors atrodo logiškas ir motyvuotas, vis dėlto iš karto nebuvo palankiai sutiktas. Šeibokas atsimena, kad įvyko net šeši techninės tarybos posėdžiai ir kaskart buvo kritikuojamas pastato aukštis.
Skulptorius Stepas Šarapovas, pamatęs maketą ir išgirdęs bičiulio idėjas, sušuko: „Tai puikus pastatas. Jis banguoja lyg jūra, sruvena kaip smiltys!“ Aukštis architektūroje pasiteisino – pastatas tarsi nepastebimai įkomponuotas į šią sankryžą, o žmonės, dirbantys pastate, turėjo galimybę per pertraukėles išeiti į terasą pasišnekučiuoti, atsikvėpti.
Viduje matome Algirdo Dovydėno kurtą vitražą pavadinimu „Miestas prie upės“. Šis kūrinys iš dalies atkartoja pastato fasado linijas, banguotumą. Ir tematiškai vitražas turi vandens reikšmę, o tai irgi siejasi su pastato „laiviškumu“.
Pastate – ir keramikės N. Dovydėnienės skulptūrinė kompozicija „Gulbės“ – ant netaisyklingo daugiakampio formos pilko granitinio pjedestalo įkomponuota gulbių pora, turinti taip pat ir funkcinę (klombos – simetriškos formos gėlyno) paskirtį.
Antano Kmieliausko freskos „Rudens gėrybės“, vaizduojančios derliaus nuėmimą, bendrą darbą, tema, kaip teigia autorius, artima funkcinei statinio paskirčiai. Dailininkas atsimena, kad su architektu juodu suvedė bendri interesai (filosofija, literatūra, slidinėjimas). Dailininkui buvo skirta erdvė, kurioje jis galėjo įgyvendinti bet kokias savo idėjas, architektas menininkui davė absoliučią laisvę. Užsakovai bijojo vyriausybės reakcijos, bet šiems apsilankius pastate ir įvertinus freską teigiamai, užsakovai liko labai patenkinti.
Freska sudalinta atskiromis plokštumomis. Autorius tai argumentuoja derinimu prie modernistinės pastato stilistikos, bet pagrindinė priežastis – technologinė, mat užtapyti tinką reikėdavo dar iki jam išdžiūstant, kad dažai įsigertų ir ilgiau laikytų, dėl to buvo dirbama nedideliais ploteliais. A. Kmieliauskas teigia, kad pačiame freskos viduryje yra nutapęs pastato architektą ir vieną iš jo užsakovų.
Pastate sukuriami vertikalūs stačiakampio gretasienio formos šviesos šuliniai. Juos J. Šeibokas mėgsta ir dažnai naudoja savo projektuose. Tuo metu, kai pastatas buvo kuriamas, tokie sprendimai turėjo būti gana novatoriški ir modernūs. Stiklas buvo atvežtas iš Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR). Pats Šeibokas keliavo į VDR net kelis kartus, jog užtikrintų, kad statybose bus naudojamos tik kokybiškos medžiagos.
Didžioji salė yra neremontuota ir nekeista. Salė buvo suprojektuota taip, kad joje tilptų daug žmonių: čia yra 263 sėdimos vietos, dar 83 buvo balkone, salę apšviesdavo didelis 74 lempučių šviestuvas. Čia buvo ir kino operatorinė, buvo rodomi filmai, pristatymai.
Tekstas parengtas pagal atviros architektūros savaitgalio „Open House Vilnius“ ekskursijos medžiagą.
