Kultūra

2020.12.20 07:00

Operos solistė Aušrinė Stundytė: mano nukirstas pirštas pagarsėjo labiau už spektaklį

„Elektra“ transliuota 21.00 val. per LRT PLIUS
Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.12.20 07:00

Europos, Amerikos, Japonijos teatruose pasigėrėtinus vaidmenis kuriantis lietuvių sopranas Aušrinė Stundytė LRT.lt sako niekada nenorėjusi tapti operos diva. Gerbėjai seniai stebi ne rožėmis klotą jos kelią, tačiau apmaudu, kad platesnei Lietuvos auditorijai ji atsiskleidė tik po pasirodymo Zalcburge su Asmik Grigorian lenkų teatro legendos Krzysztofo Warlikowskio režisuotoje „Elektroje“. Apmaudu, nes A. Stundytė kalba muzikoje pamažu prieinanti liepto galą.

Nejaučia poreikio tapti garsenybe

– Sakykite, kodėl palyginti vėlai sužinojome turintys tokios prabos operos solistę? Gal karjera prasidėjo šiek tiek vėliau, nei įprasta, o gal lėmė kokios nors būdo savybės ar nenoras garsinti savęs kitaip – tik darbais scenoje?

– Aš niekada neužsiėmiau savireklama. Pradedant nuo to, kad man tai svetima ir tolima mano būdui, baigiant tuo, kad visada maniau, jog turi kalbėti mano darbai.

Puikiai suprantu, ypač šiais laikais, kad tokia pozicija nėra populiari ir neprisideda prie mano vardo garsinimo, tačiau, atvirai sakant, manęs tai ir nedomina.

Aišku, tam tikras „savęs išviešinimo“ laipsnis yra neišvengiamas pasiekus tam tikrą karjeros lygį ir norint jame išlikti. Bet poreikio būti garsenybe neturiu.

– Atsispiriant nuo to, ką dabar pasakėte, kokiu sakiniu siūlytumėte pradėti mūsų publikaciją?

– Niekada nenorėjau tapti operos diva?.. (Nusišypso.)

– 2000-aisiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi Irenos Milkevičiūtės dainavimo klasę nepasilikote Lietuvoje. Kokiomis aplinkybėmis apsisprendėte rinktis studijas užsienyje – Vokietijoje, Leipcige?

– Vokietija – operos teatrų rojus. 2000-aisiais ten buvo beveik šimtas operos teatrų. Dabar jų mažiau, bet vis tiek daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje.

Kad išvykau būtent į Leipcigą – atsitiktinumas. Meistriškumo kursuose susipažinau su studentu iš Leipcigo ir tokiu būdu gavau savo būsimos profesorės kontaktus. Tais laikais dar nebuvo įprasta visos informacijos ieškoti internete. Hm… dabar jaučiuosi labai sena. (Nusijuokia.)

„Tokių istorijų pasitaiko, bet ne man“

– Kurį vaidmenį laikytumėte proveržiu karjeroje? Tokiu, kuris sugriovė visas sienas, užtvarus, susikaustymą.

– Mano karjera klostėsi pamažu ir be staigių šuolių. Nebuvo taip, kad po vienos partijos viskas staiga pasikeistų ir atsivertų visų teatrų durys. Tokių istorijų kartais pasitaiko, bet tikrai retai, ir tai ne mano istorija. (Nusišypso.)

Kita vertus, keletas partijų iš tiesų buvo lemiamos. Čio Čio San Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ – su šia partija sėkmingai pakeičiau „Fach“, vadinamąją specializaciją: iš lyrinio repertuaro į sunkesnį, dramatiškesnį.

Katerina Izmailova (Dmitrijaus Šostakovičiaus „Ledi Makbet iš Mcensko srities“) Calixto Bieito pastatyme – ją laikau asmeniniu persilaužimu, per ją atradau savo sceninį veidą. Iki šiol šį pastatymą laikau savo stipriausiu darbu.

– O kuris vaidmuo jums pats brangiausias, mieliausias – Ledi Makbet, Katerina Izmailova, Renata, Salomėja, Elektra?

– Katerina Izmailova, be konkurencijos. Visi kiti vaidmenys yra savaip mieli ir įdomūs, bet nė vienas neprilygsta Katerinai. Jis bene artimiausias dramos teatrui, logiškas, suprantamas, tekstai dinamiški ir organiškai susieti su muzika. Deja, tokių partijų operos literatūroje yra labai mažai.

– Išties vaidybai teikiate ne mažesnę reikšmę nei balsui. Šiuo požiūriu esate gera dabartinių operos statytojų talkininkė – jie mėgsta šokiruoti, vaizduoja nuogybes, perversijos scenas. O žanrui kažkada buvusi būdinga statika liko praėjusiame amžiuje. Pasidalykite su LRT.lt skaitytojais, kokių vaidmenų ėmėtės scenoje, kokiame kailyje teko pabuvoti. Ir... kas ten atsitiko Paryžiuje?

– Apie Paryžių jau tiek interviu teko duoti, tad gal nebereikia kartotis (Paryžiaus scenoje po incidento su partnerio batu solistė neteko dalies kojos piršto, – aut. past.). Tik mane truputį liūdina, kad nukirstas pirštas pagarsėjo labiau už pačią produkciją, o ji tikrai buvo nepaprastai gera. Deja, žiniasklaidai tai buvo daug įdomiau nei puikus vaidinimas...

Kalbant apie modernius operos pastatymus, visada siekiau, kad kokybe jie prilygtų dramos spektakliui. Lietuvoje turime unikalią dramos aktorių mokyklą, niekur kitur nesu mačiusi tokių stiprių spektaklių. Norisi visomis įmanomomis priemonėmis siekti ko nors panašaus.

Apie įvykį Paryžiuje solistė atvirauja šiame pokalbyje.


Vaikščiojančios Krzysztofo kopijos

– Kuo įdomus buvo darbas su šių dienų lenkų teatro legenda Krzysztofu Warlikowskiu? Koks jo metodas? „Elektra“ – ne vienintelė jus siejanti opera.

– Su Krzysztofu dirbau jau antrą kartą, pirmas mūsų susitikimas buvo Paryžiuje, vėlgi – mano mylimoji Katerina Izmailova. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad galėsime kurti „Elektrą“ kartu.

Jis pats – buvęs aktorius, todėl jo metodas – išgyventi ir išvaidinti kiekvieną vaidmenį. Kartais jis taip įsijaučia į sceną ir pradeda vaidinti iškart visus personažus, kad mes, dainininkai, nebesuprantame, kuris iš mūsų turimas omenyje.

Aišku, toks metodas pavojingas tuo, kad visi dainininkai bus vaikščiojančios Krzysztofo kopijos. Man pačiai sunku atsiriboti nuo jo fiziologijos ir tipiškų gestų.

– Tad nuo režisieriaus priklauso kvietimas į kitą jo pastatymą ar vis dėlto pagrindinis lėmėjas yra meno vadovas, dirigentas?

– Iš esmės tiek režisierius, tiek dirigentas turi gana ribotą pasirinkimo laisvę, su kuriuo dainininku dirbti. Jie gali pareikšti savo norus ar pasiūlymus, bet galutinį sprendimą priima teatras.

Apie pasirodymą Zalcburgo vasaros festivalyje dainininkė pasakoja šiame pokalbyje.


Norėtų padainuoti su Urmana

– „Vikipedijoje“ esate pristatoma kaip kamerinės muzikos dainininkė. Kokį nuošimtį, atliekantį nuo darbų operoje, per metus galite skirti šiai sričiai? Gal pasirodymai Europos, Japonijos, JAV teatruose apskritai pasigrobia visą jūsų laiką?

– „Vikipedijos“ informacija iš tiesų yra gana apgailėtina ir aš nežinau, kas ją apskritai ten pateikia. Tai dar vienas mano, kaip visiškai nesirūpinančios savo viešuoju veidu, pavyzdys. (Nusijuokia.)

Iš tiesų pradėjusi dirbti operoje visiškai apleidau kamerinę muziką. Nors, jei pandemija nesutrukdys, planuoju šią vasarą paruošti 20 amžiaus dainų programą. Jau dabar tuo džiaugiuosi.

– Kuo pasižymi miestelis Belgijoje, kurį pasirinkote kaip nuolatinę gyvenamąją vietą?

– Absoliučiai niekuo! (Nusijuokia.) Rami idiliška provincija, tobula poilsiui tarp intensyvių darbų. O dabar, per pandemiją, mažesne užsikrėtimo rizika ir didesne erdve pasivaikščiojimams. Šiuo laiku ypač nesinorėtų gyventi didmiestyje.

– Su savo dėstytojos dukra Asmik Grigorian pirmą kartą susitikote 2020-ųjų vasarą per Zalcburgo festivalį. O ar susitinkate su Violeta Urmana – scenoje arba kasdieniame gyvenime?

– Ne, su Violeta dar neteko kartu dirbti. Tikiuosi, gal ateityje pavyks.

– Apskritai kuriuos lietuvių atlikėjus, muzikus sutinkate užsienio scenose?

– Nors mūsų, lietuvių muzikų, tikrai daug, kad ir kaip būtų keista, mano keliai su jais kažkaip nesusikerta.

– O apskritai, apskritai – kodėl taip retai vaidinate ir koncertuojate Lietuvoje?

– Tai tikrai nėra mano pasirinkimas. Mielai dainuočiau Lietuvoje. Nacionalinė opera ir „Vilnius City Opera“ kartais pasiūlo sudainuoti. Problema ta, kad jie planuoja pastatymus labai vėlai, kai mano tvarkaraštis jau užpildytas.

O ir mano repertuaras gana netipiškas – tos operos, kurias esu paruošusi, nestatomos Lietuvoje. Tad vienos savaitės greitas šuolis į einantį repertuarą neįmanomas.

Nelabai beliko, ko siekti

– Esate prisipažinusi muzikoje pamažu prieinanti liepto galą, taip pat – kad savo balso galimybių dar nepasiekėte. Vadinasi, nemėginsite? Ar tai neliūdina?

– Aišku, kad mėginsiu pasiekti balso galimybes. (Nusišypso.) Kitaip būtų neįdomu. Tačiau, kalbant apie repertuarą, iš tiesų nelabai beliko, ko siekti. Viską, ką norėjau, jau sudainavau.

Ir tai visiškai neliūdina. Priešingai – norų išsipildymas yra gražus ir geras dalykas. Dabar reikia tik surasti kitų norų. (Šypsosi.)

– Be dainavimo, užsiimate interjero dekoru. Operoje mėgstate ryškius vaidmenis, veiksmą, o dizaine – ryškias spalvas. Ar pasidalytumėte su mūsų skaitytojais vienu kitu savo sukurtu dekoro pavyzdžiu?

– Interjero dekoras, man atrodo, yra vientisas erdvės dekoravimo sprendimas. Kol kas rimtai tuo neužsiimu, tiesiog žaidžiu spalvomis ir pralinksminu savo aplinką.

Mielai pasidalysiu keliomis nuotraukomis iš tokių žaidimų: lubų instaliacija, labai jau nuobodi spinta, mano veido gipsinė kopija. Ją gavau dovanų iš vieno teatro. Labai jau priminė mumiją, padariau iš jos ufonautę. (Juokiasi.)

Gyvų instrumentų vibracija

– Operos solistams ir apskritai scenos artistams kyla didelė grėsmė užsikrėsti koronavirusu. Prisilietimai, apsikabinimai... Ar savo aplinkoje, tiksliau, operos pasaulyje sutinkate šią ligą neigiančių žmonių?

– Operos pasaulyje nesutikau nė vieno šią ligą neigiančio žmogaus. Man iš tiesų sunku suprasti, kaip galima neigti egzistuojantį faktą. Tačiau aš suprantu, kad žmonės pavargo bijoti ir saugotis. To pasekmės dabar gana akivaizdžios.

– Ar dėl pandemijos turėjote visiškai nutraukti veiklą, ar dar yra šalių, kuriose galite susitikti su publika?

– Palyginti su daugeliu kolegų, man labai pasisekė. Nors didžioji dalis produkcijos buvo atšaukta, vis tik galėjau dainuoti šią vasarą Zalcburge. Ir gruodžio pradžioje dainavome Korngoldo operą „Miręs miestas“ Kelne.

Deja, vieninteliai žiūrovai salėje buvo 8 kameros, bet svarbiausia, kad vėl galėjome dainuoti. Kiekviena repeticija buvo tarsi šventė, ypač kai prisidėjo orkestras. Tas nepakartojamas jausmas – paskęsti gyvų muzikos instrumentų vibracijoje... Jokie įrašai negali to pakeisti!

Nuo gruodžio 13 dienos LRT PLIUS pradėjo elegantišką žiemos projektą – transliacijų ciklą „Žiemojimas su opera“. Žiūrovams dovanotos 7 garsiausiose pasaulio scenose pastatytos operos, prie kurių įgyvendinimo prisidėjo ir lietuviai. Dar buvo rodoma:

„Elektra“ (gruodžio 20 d.)

„Rigoletas“ (guodžio 27 d.)

„Halka“ (2021 sausio 3 d.)

„Kaukių balius“ (2021 sausio 17 d.)

„Ledi Makbet iš Mcensko srities“ (2021 sausio 31 d.)

„Salomėja“ (2021 vasario 7 d.)

Vaidmenis šiose operose sukūrė lietuviai Violeta Urmana, Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Kostas Smoriginas, Almas Švilpa, Romanas Kudriašovas.