Kultūra

2020.12.22 05:30

Kitas Kairys ir kitoks jo skrydis: nuo skrajučių dalytojo Laisvės alėjoje iki Lietuvos kultūros šefo

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.12.22 05:30

Naujasis kultūros ministras Simonas Kairys nuolat kartoja – pabrėžia tai ir portalui LRT.lt – nesąs žmogus „iš niekur“. Kauno merijoje sukaupta patirtimi, anot jo, jau nustebino pavaldinius Kultūros ministerijoje (KM). Deramas dėmesys kultūrai rodomas ministro šeimoje, o garsios Telšių pedagogės, eilėraščių knygos „Nesutemsta už lango“ autorės sūnui vaikystėje kultūra buvo itin svarbi dominantė.

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys S. Kairys pirmuosius 18 metų praleido Telšiuose, vėliau tiek pat – Kaune. Vilniuje pradeda trečią gyvenimo ciklą.

Kultūros ministras dabar pamažu buria savo komandą. Ministerijos kanclerio pareigas pradėjo eiti Rolandas Kvietkauskas, profesionaliojo meno sritį, taip pat kovą su pandemijos pasekmėmis kuruos viceministrė Daina Urbanavičiūtė. Už paveldosaugą atsakingu viceministru S. Kairys įvardijo politinį bičiulį Rimantą Mikaitį, KM ryšius su visuomene megs žurnalistė Viktorija Vitkauskaitė.

Atėjęs ne „iš niekur“

– Ar jau apsipratote savo kabinete ministerijoje?

– Darbas vyksta visu tempu. Iš esmės ministerijos pastatas man kelia gerų prisiminimų. Pirmą kartą jame apsilankiau prieš 4 metus su šviesaus atminimo Leonidu Donskiu ir visa kūrybine miesto komanda, kai Kaunas ir Klaipėda varžėsi dėl Europos kultūros sostinės titulo.

Mano darbo Kauno vicemeru patirtis Vilniui galbūt iki šiol neatrodė reikšminga. Būta visokių pamąstymų šia tema. Tačiau kolegos ministerijoje, manau, pamažu įsitikina, kad neatėjau „iš niekur“.

Teko kuruoti paveldo, turizmo, sporto, tarptautinių ryšių, verslo sąlygų gerinimo sritis. Tad patirtis tokiu dinamišku Kaunui laiku buvo labai vertinga ir dabar leidžia gerai jaustis ministro poste. Bėda tik ta, kad dar iki galo nesudaryta komanda.

Spaus pedalą, ne susisiekimo ministrą

– Jūsų žmona Deimantė ir dukrytė Amelija tikriausiai liks gyventi Kaune?

– Taip, teks matytis rečiau, bet stengsiuosi, kad pasikeitę darbai, važinėjimas iš Kauno į Vilnių neatimtų kokybiško laisvalaikio su šeima.

– Važinėsite kasdien?

– Ir nebūsiu vienintelis, kasdien važiuojantis iš Kauno į Vilnių ir atgal. Atstumas nedidelis, juolab dar yra nuotolinio darbo galimybė.

– O jei spustelėsite susisiekimo ministrą, kad magistralę greičiau sutvarkytų, kelionėje neužtruksite...

– Labai pavojinga, jau praėjusioje kadencijoje ministras ministrui pritvarkė. Tai gal šįkart palikime savieigai. (Nusijuokia.)


– Kuo dirba jūsų Deimantė? Nebus viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto?

– Žmona yra viešųjų ryšių specialistė, dirba vienoje NT objektais užsiimančioje įmonėje.

– Kiek dėmesio šeimoje skirdavote kultūrai?

– Kai buvau vicemeras ir tekdavo pavaduoti merą, pareigos ir laisvalaikis gerokai susipindavo. Kol nesusilaukėme vaikelio, gana dažnai su žmona dalyvaudavome įvairiuose teatro, filharmonijos, šiuolaikinio šokio renginiuose.

Dabar situacija truputį kita, vis dėlto labai mėgstame keliauti, pažinti Lietuvą. Skraidyti į kitas šalis per pirmąjį karantiną neleista, todėl kas savaitę lankydavome dvarus, istorines vietas.

Liberalas su ideologinėmis vertybėmis

– Viename interviu minėjote šokėją Marių Pinigį. Gal šiuolaikiniu šokiu domitės labiau nei kuo kitu?

– Stengiuosi domėtis daugeliu dalykų. Nesu technokratas, esu politikas, turintis pažiūras, ideologines vertybes. Kaip liberalui man smalsu pažinti daug įvairiausių sferų. Nes savivaldybėje kalbėdavausi su visais: rašytojais, aktoriais, kultūros įstaigų vadovais. Stengiausi išklausyti kiekvieną.

Laisvalaikiu dramos teatre galbūt lankiausi dažniau nei operoje, tačiau pareigos verčia domėtis visu kultūros lauku, jį suprasti.

– O kokia literatūra domina – teisinė, politinė, grožinė?

– Siekiau teisininko ir politologo išsilavinimo, tad buvo tarpsnis, kai dominavo profesinė literatūra. O pastaruoju metu perskaičiau kelias Hermanno Hesse`s knygas. Man patinka neskubi siužeto tėkmė, literatūra apie žmogų, ieškantį atsakymų savyje ir visuomenėje.

Perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės romanų ciklą „Silva rerum“ ir „Petro imperatorę“, nes, kaip minėjau, su šeima pamėgome lankytis senuosiuose dvaruose, nė vieno neaplenkiame pakeliui.

Aišku, rankose vis atsiduria ir politologinės literatūros veikalų.

Jo atėjimas bus tikrai vertingas

– Ar turite savąjį kultūros apibrėžimą?

– Tai viskas, kas mus supa: istorinis palikimas, dabarties įpročiai, elgesys. Man svarbu, kad kultūra taptų kiekvieno žmogaus gyvenimo dalimi. Ne tiek plėsti kultūrinį vyksmą, bet parodyti žmogui, kad jis dalyvauja kultūroje net skaitydamas socialinius tinklus, žiūrėdamas televiziją.

Nesu kurios nors kultūros sferos profesionalas, tačiau man atrodo, kad mano atėjimas (į kultūros ministro pareigas, – aut. past.) bus tikrai vertingas: apie kultūrą išgirs ir tie, kurie nelabai ja domėjosi.

– Kurį politiką laikote pavyzdžiu?

– Originalus turbūt nebūsiu, tai, be abejo, Valdas Adamkus, geras pavyzdys kiekvienam politikui. Vytauto Didžiojo universitete teko sutikti didelę įtaką man dariusių žmonių: L. Donskį, Liudą Mažylį, mano bakalauro darbo vadovą.

Matijošaičio pasiūlymas

– Esate kilęs iš Telšių, Žemaitijos. Kaip ir Simonas Daukantas. Žinome, kaip jis pėsčiomis ėjo mokytis į Vilnių. Jūs irgi pagaliau pasiekėte sostinę. Tiesa, stabtelėjęs Kaune. Buvote vicemeras, sudarėte opoziciją Visvaldui Matijošaičiui. O paskui tapote jo patarėju, kitaip tariant, kultūros reikalų patikėtiniu. Ar turėtume manyti, kad jūsų vertybės panašios?

– Tai natūrali darbo tąsa. Išgyvenome šoką, kai po sėkmingos kadencijos Liberalų sąjūdis nepateko į Kauno miesto tarybą, V. Matijošaitis jau per pirmą turą buvo išrinktas meru.

Iškilo dilema, ką pasirinkti po tokio dinamiško darbo savivaldybėje, vicemero poste, privačiojo sektoriaus parodyto dėmesio.

Kai V. Matijošaitis pasiūlė patarėjo pareigas, apsisprendžiau siūlymą priimti, partijos kolegos mane palaikė. Tokiu būdu turėjau progą išlikti politikoje, viešojoje erdvėje, dalyvauti Seimo rinkimuose.

Galų gale, jei ne šis pasirinkimas, nebūčiau tapęs ir ministru. Būčiau dingęs iš politinio gyvenimo.

Patirties turiu – nuo 2007 metų, kai dalijau skrajutes Laisvės alėjoje, iki ministro pozicijos. Tai geras signalas jaunajai politikų kartai, kad pasirinkus teisingus žingsnius ir įgijus kolegų pasitikėjimą viskas yra įmanoma.

– O, skrajutės! Pasufleravote man publikacijos pavadinimą!..

– Mano pirmoji politinė akcija buvo net ne skrajutės, o „Lietuviškos knygos kelias“, teko ją koordinuoti. Tada studentas prisidėjau prie besikuriančio Liberalų sąjūdžio, mus palaikė intelektualai L. Donskis, Egidijus Aleksandravičius, Gintautas Mažeikis, Antanas Kulakauskas.

Antra, mano mama yra ilgametė lietuvių kalbos mokytoja Elena Šidlauskienė, gerai žinoma Telšiuose, išleidusi vieną eilėraščių knygą. Karantino laiką dabar išnaudoja rašydama antrą. Iš esmės ji gimė vagone pakeliui į tremtį ir kai kuriuos savo išgyvenimus nori užfiksuoti kitoms kartoms. Tad kultūros dėmuo mūsų šeimoje visada buvo stiprus.

Į kultūros ministrus pretenduojantis Kairys apie paveldą: matau realią situaciją, nesu tik už privatizavimą

Neturėti tokio objekto – gėda

– Minėjote Kaune sukauptą didelę patirtį. Ką ji sako – Vilnius ar Kaunas pirmiau pastatys koncertų salę?

– Liberalų sąjūdžio kadencijos metais, rengdami prezentacijas užsienio svečiams, investuotojams, rodydavome skaidrę, kurioje Kaunas visomis projektavimo procedūromis buvo labiau pažengęs nei Vilnius. Norint paprasčiau ir greičiau, siūlėme rinktis Kauno variantą, įtraukti jį į Vyriausybės programą.

Tai sudėtingi, brangūs procesai, konkursai. Į koncertų salę Vilniuje žvelgiu pozityviai, pasakyčiau net stipriau – neturėti tokio objekto šaliai gėda. Vis dėlto man kyla tam tikrų klausimų. Tarkime, faktas, kad projektavimo kaina Kaune ir Vilniuje skiriasi septynis kartus... Kodėl? Neturiu atsakymo, domėsiuosi.

– S. Daukantas galiausiai pasiekė Rusiją. O kaip ją vertinate jūs – kaip informacinio karo grėsmės šaltinį ar unikalios kultūros kaimynę?

– Rusija realiai su mumis kariauja. Tik ne mūsų teritorijoje, o Ukrainoje. Nekalbame apie hibridinius dalykus, kalbame apie žmonių gyvybes, realias aukas. Reikėtų nebepuoselėti iliuzijų.

Vis dėlto vertėtų atskirti kultūrinius ir valdžios dalykus. Rusija turi didelius kultūros aruodus, tačiau privalome laikytis tam tikrų principų, dėl draugystės negalima atsižadėti žmogaus teisių, demokratijos vertybių. Man, liberalui, tai labai svarbu. Artimiau kontaktuoti tų bazinių vertybių neišsprendus, svarstyti tik pragmatiškai būtų klaidingas kelias.

Iš vieno atimant, kitam pridedant

– Kurie bus patys pirmieji jūsų darbai? Įvardykite, prašau, konkrečiais pavyzdžiais.

– Jie labai aiškūs. Pirmuosius darbus mums diktuoja šalies situacija. Turėjome mažai laiko parengti Vyriausybės programą, dabar susitelksime į tos programos įgyvendinimo priemones.

Antra – pandemija, karantinas ir jų padarinių amortizacija.

Trečias dalykas, kurio skubiai ėmėmės, yra biudžetas. Džiaugiuosi, kad jau dabar pavyko tam tikrus dalykus apginti ir 2021-aisiais turėsime augantį biudžetą. Jis bus 14,5 mln. eurų didesnis, nei buvo numatyta nuėjusios Vyriausybės.

Kultūros vizijos ir kiti panašūs dalykai kol kas palauks, nes kultūra pirmiausia turi grįžti į visavertį gyvenimą.

O kalbant tiksliau, yra keli dalykai. Po pandemijos vienas prioritetinių darbų bus nacionalinis susitarimas dėl švietimo. Turėsime užfiksuoti kai kurias kryptis, kad ugdymo procese atsirastų kultūros, kūrybiškumo ir talento prioritetas.

Skatinsime žmonių įsitraukimą į kultūrinę ir kūrybinę veiklą. Esame nusibrėžę ilgalaikį tikslą, kad įsitrauktų iki 50 procentų. Nekyla klausimų dėl kultūros reikšmingumo ne tik kasdieniame žmogaus gyvenime, bet ir ekonomikoje. Kultūra tikrai nėra išlaikytinė, ji pati kuria ekonomiką.

Kultūros sektoriuje jaučiama įtampa tarp valstybinio ir nevyriausybinio sektorių, tačiau norėčiau paneigti nuogąstavimus – suprantame ir nacionalinių įstaigų reikšmę, ir NVO sektoriaus augimą, sukuriamą vertę. Svarbiausia, kad niekas nevyktų kito sąskaita, iš vieno atimant ir kitam pridedant.