Kultūra

2020.12.19 18:31

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: mano kartos teatro nebėra

Gabija Narušytė, LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su klasika“ , LRT.lt2020.12.19 18:31

Teatro ikona vadinama aktorė Eglė Gabrėnaitė neslepia besiilginti „savo kartos teatro“. „Man viena studentė gerai pasakė: „Dėstytoja, bet juk to teatro, apie kurį kalbate, jau seniai nebėra“. Ir aš taip lyg pyktelėjau viduj, o paskui supratau, galvoju, šaunuolė – kažko išmokiau, teisybę man pasakė“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ kalba Vilniaus mažojo teatro aktorė E. Gabrėnaitė.

LRT KLASIKA Lietuvos profesionalaus teatro 100-mečio proga kalbina aktorę Eglę Gabrėnaitę.

Mūsų karta yra laiminga, sako Lietuvos teatro ir kino aktorė E. Gabrėnaitė. Šiai kartai teko patirti daug kilimų ir kritimų, o svarbiausia – visuose procesuose patiems dalyvauti.


„Ėjau į šį susitikimą ir galvojau: „Laimingi mes, rupužyte, laimingi!“ Žiūriu į savo studentus, kurių ne vieną laidą esu išleidusi. Jie yra laimingi kitaip.

Susitinku su draugais, pasikalbame. Likę tokie atspindžiai šiandieniame pokalbyje, kai klausdavo mūsų, kada gastroliuodavome ar Londone, ar Italijoje su Mažuoju teatru: „Kaip čia pas jus tokia maža šalis ir tokie gigantai režisieriai?“ Nereikia užmiršti, kad buvo tas laikotarpis, kai žibėjo Jonas Vaitkus, prieš tai – Jonas Jurašas, vėliau atsirado Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius. Ir tikrai, vienoje šalyje šitiek! Buvo šeimų teatrai, jie labai skyrėsi – matėsi, kad čia Eimos spektaklis, o čia Tumino spektaklis. Atsirado jaunas Koršunovas.

„Kaip čia pas jus tokia maža šalis ir tokie gigantai režisieriai?“ Nereikia užmiršti, kad tai buvo tas laikotarpis, kada žibėjo Vaitkus, prieš tai Jurašas, vėliau atsirado Tuminas, Nekrošius. Ir tikrai, vienoje šalyje šitiek?!

Važinėdavome žiūrėti spektaklių į Maskvą. Už kapeikas. Būdavo, sėdame naktį ir važiuojame pasivaikščioti po Maskvą, pasižiūrėti Tagankos (teatras Maskvoje, – LRT.lt), ar į „Piterį“ (dabartinis Sankt Peterburgas) ir ten Tovstonogovą (Didysis Tovstonogovo dramos teatras) pažiūrėti. Į Varšuvą būdavo sunkiau nuvykti, bet ten juk buvo Adamas Hanuszkiewiczius, Andrzejus Wajda ir t.t.

Mes turėjome tokį labai gražų žibėjimą! Į sceną atėjome iš niekur, todėl labai norėjome kurti, ką nors padaryti savo. Mums neįtiko visi šie „seni“ režisieriai. Aišku, dabar dėl to juokas ima. Mūsų karta buvo laiminga!“ – savo praeitį prisiminimais piešia laidos pašnekovė.

E. Gabrėnaitė pasakoja, kad teatras vaikystėje ir paauglystėje kėlė pasipriešinimo nuotaikas, vis dėlto kitos vietos po saule ji sako neįsivaizduojanti.

„Ir tėtis, ir mama tame teatre nuo pat jaunystės, ypač mama. Tai dabar, po tiek metų, galvoju, kad čia kitaip ir būti negalėjo! Apie ką aš čia dar svajojau? Kad studijuosiu chemiją? Būtinai rašytoja būti norėjau. Man tas teatras buvo lyg protestas – tėvų, galima sakyti, beveik nemačiau, – prisimena garsi aktorė. – Augino mane seneliai ir man tikrai nebuvo blogai.“

Man tas teatras būdavo kažkoks pasipriešinimas – tėvų, galima sakyti, aš beveik nemačiau.

Vilniaus mažojo teatro aktorė sako, kad visą pasaulį surakinusi pandemija parodė, jog vis dar yra ko mokytis. Vaidinti tuščioje salėje prieš kelis operatorius, režisierę ir kostiumų dailininkę buvo naujiena net ir daug patirties turinčiai aktorei.

„Rėkdavau „ant studentų“, kad kažkas ne taip, ne tą daro, o dabar pati turiu mokytis! Art čia dabar ar ne art? Ir kaip art? Prieš porą mėnesių teko vaidinti kalėjime. Tai čia dar kitoks potyris. Toks įspūdis, kad ten ir vaidinti nereikia – atsistoji prie tos kalėjimo sienos ir jau yra didžiulis teatras. Aš čia dabar jaučiu, kad save įkalbinėju... Gyvenimui!“, – juokdamasi sako teatro ikona.

70-metį rudenį atšventusi aktorė teigia, kad skirtis su teatru net ir per karantiną labai sunku. „Šiandien kolega pajuokavo užkulisiuose, sako: „Egle, ko jūs čia atėjot? Kas atsitiko? Eikit... Čia visi baimėje kažkokioje“. Na, nė velnio! Visi pasiilgę, visi nori teatro, – nuotaikingai pasakoja E. Gabrėnaitė. – Ir yra tas teatras – toks požemiuose, kaip aš dabar vadinu šį laiką. Gal per optimistiškai kalbu, bet manau, kad tai kažką reiškia.“

Aktorė yra minėjusi, kad dabarties teatras yra „ne mano teatras“. Tačiau pandemijos pristabdytas laikas pašnekovę inspiruoja mokytis ir pažinti jaunesnės kartos režisierius, jų kūrinius.

Toks įspūdis, kad ten ir vaidinti nereikia – atsistoji prie tos kalėjimo sienos ir jau yra didžiulis teatras. Aš čia dabar jaučiu, kad aš save įkalbinėju... Gyvenimui!

„Viena studentė gerai pasakė. Vasarą baigiau darbą su ta grupe. Prieš atsisveikindama ji taip giliai į mane pažiūrėjo ir sako: „Dėstytoja, bet juk tai, apie ką jūs kalbate, to teatro, jau seniai nebėra“.

Ir aš taip lyg pyktelėjau viduj, ir po to supratau, galvoju, šaunuolė – kažko išmokiau, teisybę man pasakė. Aišku, kad to teatro nėra! Galime dejuoti atsisėdę, kad būtina žinoti tą teatro istoriją ir panašiai.

Kartais piktinuosi studentais, pavyzdžiui, kino, kad kaip jūs nežinot Vytauto Žalakevičiaus ar Arūno Žebriūno kino, o jie man pažeria pavardes, kurių aš visai nežinau. Tai jauni žmonės. Ir jie klausia: „Dėstytoja, o ką jūs žinote apie tą, apie kitą...“. Va, čia ir baigiasi mano žinojimas. Tai dabar, per šą karantino pertrauką, pradėjau kažką žiūrinėti – apie tuos, kurių aš nežinau“, – sako dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanota teatro aktorė E. Gabrėnaitė.

Visas išsamus ir nuotaikingas pokalbis su E. Gabrėnaite – radijo įraše.


Parengė Vismantas Žuklevičius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt