Kultūra

2020.11.30 09:07

Giedrė Kazlauskaitė. Belaukiant kultūros ministro

Giedrė Kazlauskaitė, rašytoja, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.11.30 09:07

Kultūros bendruomenė dar prieš rinkimus prisiklausė visko – net ausys linko. Visokių įdomybių buvo pripasakota kultūros debatuose, socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Sėkminga komunikacija yra klišių kartojimas savimi pasitikinčiu veidu – politikoje tai ypač akivaizdu.

Rašytojos Giedrės Kazlauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Pripažinkime, menininkui tą nomenklatūrinę leksiką vartoti sunku – juk ji anapus bet kokių estetinių parametrų. Taip pat sunku, kaip ir skaityti klišių prisodrintus populiarius romanus ar klausytis „Sveikinimų koncerto“. Nomenklatūrinė puskalbė it lakmusas laboratorijoje parodo kalbėtojo susivokimą, kas toji kultūra ir kaip derėtų ją administruoti.

Tiesa, ir patys menininkai neretai mąsto itin individualistiškai – na jiems nereikia Kultūros ministerijos, jie galį išgyventi be jos. Išskyrus tuos atvejus, kai ministerija ką nors apčiuopiamo duoda, pvz., premiją. Nenorėjimas matyti toliau savo nosies labai smarkiai prisideda prie menininko kaip Dievo paukštelio stereotipo.

Prieš rinkimus politikai, kaip visada, postringavo, kad kultūra prieinama elitui, o ne paprastam žmogui. Žinau, kad sąvoka „elitas“ nebevartotina, bet, priėmusi jų kalbėjimo taisykles, sutikau, jog tai tiesa. Nes tas vadinamasis elitas, įprastai dirbantis už kokius 400 eurų, nuolat jaučia dvasinį badą – skaito grožinę literatūrą, vaikšto į teatrą ir į parodas, susigaudo meno aksiologijoje.

„Ne elitas“ gi pastarąjį trisdešimtmetį darė karjerą, tūsinosi ir statė namus. „Kultūrintis“ (koks bjaurus žodis) nebuvo kada. Todėl kultūra šiai socialinei grupei dabar yra beveik neprieinama, nepasiekiama. Net jei jie nusipirktų pigų kultūrinės spaudos leidinį, galimas daiktas, ne kažką jame tesuprastų. Ir tai – jų nuoseklus, ilgametis pasirinkimas, o ne niekšų „elitistų“ hermetizmas.

Tik klausimas, kodėl tie nuskurdę niekšai vis dar pravardžiuojami „elitu“, jeigu akivaizdžiai neturi jokių galios ar ekonominių privilegijų?..

Daugelį inteligentais save laikančių žmonių veikiausiai ištiktų šokas išgirdus, kad jie nepajėgūs atpažinti ir suprasti aukštosios kultūros. Tą rodo ne tik perkamiausių ir skaitomiausių knygų statistika, bet ir dramos dėl paminklų ar masinės kapinių terapijos.

Abitūros rašinys, net jei gavote iš jo šimtą balų, o ir literatūros mokytoja (-s) jums rašydavo gerus pažymius, dar nieko nesako apie jūsų kompetencijas literatūros kūrinio atžvilgiu. Jis tikrina bendrą raštingumą bei moralės / patriotizmo imitacijas.

Net jei baigėte Filologijos fakultetą ir dėstote mokykloje lietuvių kalbą – nebūtinai turite suoprotį apie šiuolaikinę literatūrą kaip kalbos meną. Įmanoma net būti rašytoja (-u), t. y. turėti gerai perkamų knygų ir itin prastai orientuotis vertėse bei stiliuose.

Kiek gabių fizikų pasitaiko mokykloje? Sakoma, kad labai mažai. Deja, panašus procentas ir literatų. Kaip bebūtų gaila, tai priklauso net ne visai nuo mokytojų. Mokytojai apskritai nėra tokie galingi, kaip kad kartais norėtume. Nėra visagalė ir Švietimo ministerija. Vaikai turi namus.

Kandidatai prieš rinkimus kalbėjo apie sunkų kultūros pasiekiamumą regionuose. Nieko naujo, sena rinkimų klišė, girdime tą jau daug metų.

Tarkime, Laisvės partija teigė, kad skirtų daugiau pinigų regionų bibliotekoms. Bet ar kas nors iš jų yra lankęsi tose gražiai renovuotose, 3D spausdintuvus turinčiose bibliotekose? Matę, kaip jos atrodo?

Kai kuriose esama net muzikos instrumentų, kad paaugliai galėtų kurti roko muzikos grupes ir pan. Ar tik neatsitiks su jomis panašiai, kaip su itin dailiais mokyklų pastatais, kuriuos dėl mokinių stygiaus iškart po nuostabaus remonto teko uždaryti?

Apie kultūrinę spaudą, rodos, buvo pasakyta, kad ji turėtų būti lygiomis dalimis finansuojama iš trijų šaltinių: 1) valstybinio fondo, 2) reklamos ar užsakomųjų straipsnių, 3) mecenatų. Tad kam tada tos kultūrinės spaudos, jeigu jau esama pagal tą patį modelį funkcionuojančių portalų?.. Beje, visiškai patenkinančių kuklius kandidatų kultūrinius poreikius, nes literatūra tokioje sąmonėje ir yra verslas, kuriam liberalai pataikauja.

Liūdna, bet kultūra jiems patiems yra praktiškai nepasiekiama, t. y. jie yra anapus jos ir atsidurti šiapus praktiškai nėra šansų, nes jiems nebe septyneri. Žinoma, jie su tuo nesutiktų, nes juk galbūt yra dalyvavę net DIT (angl. do it yourself – pasidaryk pats) eilėraščių rašymo dirbtuvėse.

Šiaip jau gali taip būti, tai ne pasaulio pabaiga. Valstybę gali valdyti politikai, kuriems Beata Tiškevič atrodys rašytoja, o Egidijus Dragūnas – muzikas (jei ne kompozitorius). Daugybę metų daugmaž tokie ir valdė.

Pandemijos akivaizdoje tai apskritai niekai, nes juk vyksta biologinis karas, mūzos tyliai kiūto apkasuose. Pati pritariu demokratiškoms kultūros injekcijoms, kurios buvo skirtos kone bet kam, kas tik sugebėjo užpildyti paraišką „kūrybiniam projektui“. Anaiptol ne visi laimingieji yra menininkai, bet force majeure akivaizdoje visi yra žmonės.

Tačiau ministerija yra ta institucija, kurioje kultūra neturi būti painiojama su verslumu ar saviveikla. Seimo Kultūros komitetas savo sudėtimi irgi turėtų kiek smarkiau skirtis nuo „Dviračio žinių“ personažų. O menininkai, deja, turėtų pakelti galvas nuo savo didingų metafizinių uždavinių ir aktyviau daryti įtaką politiniams sprendimams. Jeigu nelabai trokšta liberalų išsvajotos influencerių vadybos ir rinkodaros.

Nes Nacionalinė kultūros ir meno premija teikiama ne už verslumą.

Rašytojos Giedrės Kazlauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.