„Tarpukario Klaipėdos krašte iš 102 mokyklų, lietuviškų buvo tik keturios, o mišrių lietuviškų-vokiškų – septynios“, – apie tuometinę švietimo sistemą pasakoja istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas. Apie lietuviškų ir vokiškų mokyklų priešpriešą, brandų tarpukario elitą ir klestinčią pramonę Klaipėdoje pasakoja LRT PLIUS laida „Stop juosta“.
Lietuviškos kultūros tvirtovė – Vytauto Didžiojo gimnazija
Pirmasis objektas – Vytauto Didžiojo gimnazija, tarpukariu tapusi tikra lietuviškos kultūros tvirtove. Siekiant puoselėti lietuvybę, pastato statybas iniciavo Lietuvių draugija, o prie gimnazijos steigimo prisidėjo ir tuometinis Lietuvos premjeras Ernestas Galvanauskas. Sakoma, kad tai buvo bene brangiausia tarpukariu pastatyta Lietuvos mokykla, kurią tuometė spauda vadino moderniausiu pastatu visame Baltijos regione.
Gimnazija pastatyta 1934-aisiais, o jos architektas – Herbertas Reismanas, Klaipėdoje suprojektavęs apie 150 pastatų. Įspūdingame pastate buvo įsikūrusi ne viena įstaiga – čia kurį laiką veikė gimnazija, Lietuvos Šaulių sąjungos būstinė, pedagoginio instituto pavyzdinė pradinė mokykla ir net Klaipėdos prekybos institutas.
Istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas pasakoja, kad į vokiečių rankas perimti rūmai turėjo aiškias sąsajas su Antruoju pasauliniu karu. „Kuomet Lietuva buvo priversta 1939 metais grąžinti Vokietijai Klaipėdos kraštą, gimnazija turėjo iš čia išsikelti į Palangą. Pastatą perėmus Vokietijos valdžiai, čia įsikūrė kareivinės ir netgi buvo ruošiama smogiamoji kuopa, kuri 1939 metų rugpjūtį buvo pasiųsta į Gdanską ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą“, – teigia V. Safronovas.
Gimnazijos autentiškos dvigubos, į abi puses atidarančios modernistinės durys po remonto buvo pakeistos plastikinėmis. Sunaikinta ir dalis unikalus prabangaus interjero.
Imanuelio Kanto mokykla iškilo kaip priešprieša lietuviškai sistemai
Laidos „Stop juosta“ komanda aplankys Imanuelio Kanto mokyklos pastatą, kuriame šiandien įsikūrusi Lietuvos Aukštoji Jūreivystės mokykla. Pastato architektas – Paulis Giesingas.
Tai viena iš keleto tarpukariu iškilusių mokyklų, pastatytų Klaipėdos miesto savivaldybės. Įdomu tai, kad ji buvo statoma kaip priešprieša lietuviškajai VDU gimnazijai, tad pamokos šioje mokykloje vyko vokiečių kalba. Vaikštinėjant pastato koridoriais galima pamatyti ir kitų vokiškų simbolių. „Net I. Kanto vardo parinkimas reiškė ne ką nors kitą, bet bandymą parodyti simbolinę sąsają tarp Klaipėdos ir Rytų Prūsijos“, – apie maištą prieš lietuvišką sistemą kalba V. Safronovas.
Mažai kam žinoma, kad I. Kanto mokykloje mokėsi disidentas Simonas Kudirka, aštuntajame dešimtmetyje nesėkmingai bandęs peršokti iš „Tarybų Lietuvos“ į JAV kranto apsaugos laivą. Tiesa, operacija buvo nesėkminga ir vaikinas buvo ištremtas 10-čiai metų į Mordovijos lagerį. Kilus tarptautiniam skandalui ir spaudžiant Amerikos lietuviams, Simui Kudirkai buvo išduota JAV viza, mat jo mama buvo gimusi Amerikoje ir turėjo JAV pilietybę. Gyvendamas Amerikoje Kudirka finansiškai rėmė Lietuvos ir Rusijos disidentus. Prieš 12 metų S. Kudirka grįžo į Lietuvą.
1948 metais čia įkurta Jūreivystės mokykla, valdoma iš Maskvos. Nepriklausomoje Lietuvoje čia taip pat veikė Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.
Apie pinigus: VDU gimnazijos statyba kainavo 1 milijoną 300 litų, o Imanuelio Kanto – ketvirtadaliu mažiau. Išliko daug autentiškų interjero detalių: svastikos dekoracijos pirmame aukšte, mediniai laiptai, sporto salės parketas, dušų glazūruotų plytelių apdaila.
Pažintis su žinomiausiu marinistikos atstovu Lietuvoje
LRT PLIUS laidos „Stop juosta“ komanda nukeliaus ir į radviliškiečio, Klaipėdoje jau 75 metus gyvenančio dailininko Edvardo Malinausko dirbtuves. Čia menininkas aprodys savo paties tapytus paveikslus, perteikiančius skirtingus Lietuvos istorijos etapus.
Žinomiausias marinistikos atstovas Lietuvoje atviraus ir apie savo šeimos gyvenimą uostamiestyje. „Po karo buvo toks gyvenimas, neduok Dieve, kad jums tas grįžtų. Tebuvo duonytė, taukais užtepta, į mokyklą einant ji būdavo gardėsis. Taip ir gyvenome“, – vaikystę Klaipėdoje prisimena jis.
Klaipėdos pramonė tarpukariu
Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos turėjo didžiulę įtaką krašto ekonomikai. Nuo 1923 metų pavasario Klaipėdos krašte buvo leidžiama steigtis naujiems bankams, pradėtos atkurti ir statyti naujos pramonės bei prekybos įmonės. Jau po 15 metų per Klaipėdos uostą ėjo apie 80 procentų visos Lietuvos eksporto ir sutelkta trečdalis visos Lietuvos pramonės.
Architektūros legendų susidūrimas: Pedagoginio instituto pavyzdinė mokykla bei Sporto ir gimnastikos rūmai
Laidos „Stop juosta“ komanda aplankys įspūdingą pastatų kompleksą, kurį sudaro Herberto Reismano suprojektuota Pedagoginio instituto pavyzdinė mokykla ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio kurti Sporto ir gimnastikos rūmai. „Čia susitiko du architektai, kurių vienas formavo Kauno ir visos Lietuvos tarpukario architektūros veidą, o kitas – labai daug prisidėjo prie Klaipėdos modernėjimo architektūriniu požiūriu“, – tikina menotyrininkė Kristina Jokubavičienė.
1936-aisiais iškilusi Pedagoginio instituto pavyzdinė mokykla gali būti siejama su buvusio Vilniaus edukologijos universiteto pradžia. Studijos čia truko 2 metus. Įdomu tai, kad mokslas šiame pastate įsikūrusioje įstaigoje buvo nemokamas, o kai kuriems studentams netgi mokėdavo stipendiją.
Šalia H. Reismano pastato po poros metų pastatyti ir V. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuoti Pedagoginio instituto sporto ir gimnastikos rūmai. Pasak istorikų, rūmus suprojektavęs V. Landsbergis-Žemkalnis šiuo pastatu į Klaipėdą atpūtė itališko miestelio pojūtį.
Tarpukario verslai: spaustuvė „Rytas“ ir muilo fabrikas „Žuvelė“
Klaipėdos centre, Šiaulių gatvėje galima aptikti du modernius Hermano Reismano pastatus – spaustuvę „Rytas“ ir muilo fabriko „Žuvelė“ administracinį pastatą. Spaustuvę „Rytas“ įkūrė lietuviai, prijaučiantys Lietuvos respublikos idėjai. 1936 metais įmonėje dirbo 150 darbuotojų, jie leido knygas ir laikraščius, bet Klaipėdos lietuvninkai jų nepirko.
„Tai buvo lietuvninkų kraštas, jie norėjo išsaugoti savo kalbą, kalbėjo lietuviškai, bet buvo liuteronai-protestantai ir skaitė tai, ką norėjo skaityti. O čia, kas buvo leidžiama, jų nedomino, tad jie spaudos nepirko. Čia buvo leidžiamas laikraštis „Vakarai“, žurnalas „Jūra“. Politiškai nusileisti buvo labai svarbu lietuvybei, bet finansiškai viskas ėjo į minusą, nes nebuvo rinkos“, – pasakoja Klaipėdos pilies muziejaus istorikas dr. Julius Žukas.
Šalia spaustuvės – dar vienas Hermano Reismano muilo fabriko „Žuvelė“ administracinis pastatas. Nors muilo, kosmetikos ir parfumerijos pramonė prasidėjo Kaune, bet nepaisant Kauno pastangų, šioje pramonėje lyderiauti pradėjo Panevėžys ir Klaipėda.
Tarpukario Klaipėdoje – ne tik žvejyba
Klaipėdos krašte tarpukariu suklestėjo ir visiškai nauja tekstilės pramonės šaka. Vietinę pramonę skatino Lietuvos muitų politika, smarkiai pabranginusi importinius audinius. Tarpukariu Klaipėdos krašte buvo įsteigti 9 medvilninių ir vilnonių audinių fabrikai, šilkinių kojinių mezgykla. Čia dirbo beveik 3 tūkstančiai darbininkų. Klaipėdos įmonių produkcija aukso medaliais buvo apdovanota Paryžiuje ir Londone.
Tarpukariu Klaipėdoje išaugo ir maisto pramonė. Buvo įsteigta 30 naujų maisto pramonės įmonių, kuriose dirbo 1000 darbininkų, o produktų išvežimu į užsienį rūpinosi akcinė bendrovė „Lietuvos eksportas“. Produkciją gamino naujai pastatytas modernus fabrikas „Maistas“. Ši bendrovė turėjo net 6 fabrikus visoje Lietuvoje – ne tik Klaipėdoje, bet ir Kaune, Tauragėje, Panevėžyje ir net du Šiauliuose. Šių fabrikų gamybiniai pajėgumai buvo įspūdingi. Per dieną juose buvo galima paskersti net 5 tūkstančius kiaulių.
„Lietuva tarpukariu buvo agrarinis kraštas ir atsirado kelios valstybinės bendrovės: „Lietūkis“, „Maistas“, „Pieno centras“. Jos kuravo ir kontroliavo pagrindines žemės ūkio šakas. Kai tai pradėjo duoti daugiau produkcijos nei buvo galima realizuoti, vyriausybės iniciatyva buvo įkurta valstybinė ūkininkystės bendrovė „Baltijos Lloydas“. Iki ekonominio karo su Vokietija, didžioji dalis produkcijos keliavo būtent ten, o kai įtampa padidėjo, tuomet per metus laiko teko pereiti prie kito partnerio – Didžiosios Britanijos. Reikėjo pakeisti asortimentą, nes į Vokietiją ėjo riebios, lašininės kiaulės ir lašiniai, o į Britaniją – bekonai“, – pasakoja J. Žukas.
Klaipėdos miesto elektrinė ir statybos, trukusios dešimtmetį
Laidos komanda aplankys dar vieną architekto Herberto Reismano pastatą – Klaipėdos miesto elektrinę, kurią statė garsios Vokietijos įmonės „AEG“, „Siemens“. Šios statybos užtruko net dešimtmetį, o ją statę darbininkai susidūrė su sudėtingais išbandymais. Laidos žiūrovai turės galimybę pamatyti autentiką išlaikiusį elektrinės vidų.
„Elektrinę statė pačios žymiausios to meto firmos. Suprantama, tai kainavo labai daug pinigų – pradinė suma buvo 7 mln. litų. Galiausiai ši suma išaugo į 10 milijonų“, – pasakoja Klaipėdos pilies muziejaus istorikas dr. Julius Žukas.
Istorikas: tarpukario politinis elitas buvo brandesnis
Klaipėdos kraštą prisijungusi Lietuva per 16 metų skyrė nepaprastai daug pastangų ir lėšų krašto gerovei ir klestėjimui. „Tuometinis tarpukario Lietuvos politinis elitas buvo brandesnis nei dabar. 120 carinės Rusijos engimo metų su 40 metų spaudos draudimu taip neperlaužė to mentaliteto stuburo kaip nepilni 50 metų sovietmečio. Deja, bet tai reikia pripažinti. Tokio kalibro asmenybių ir mentaliteto šiuo metu nėra“, – apgailestauja istorikas J. Žukas.
