Festivalyje „Open Books“ surengtoje diskusijoje apie laisvę profesoriumi, poetu, laisvės šaukliu pristatytas Tomas Venclova teigė: „Žmonės dėl literatūros žūsta, bet tai rodo, kad literatūra yra ne šiaip sau oro sujudinimas. Ją bandoma tokiais beviltiškais būdais slopinti, bet tie būdai yra beviltiški.“
T. Venclovą kalbinęs rašytojas tarptautinio PEN klubo narys Herkus Kunčius atkreipė dėmesį, kad Lietuvai tapus nepriklausomai taip ir nebuvo publikuota literatūros, sovietmečiu rašytos „į stalčių“. Tokia tendencija labiausiai pastebėta Lenkijoje ir Rusijoje.
Anot H. Kunčiaus, Lietuvoje aptikta pavienių atvejų – dažnai ne rašytojų fiksuotų liudijimų – pavyzdžiui, KGB archyvuose rastas partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis.
T. Venclova pradėjo nuo Josifo Brodskio eilėraščio, kurio tema – laisvė. „Didelis poetas pagauna, kad laisvė yra spontaniškas reiškinys, nepaaiškinamas, keistas, pažeidžiantis dėsnius, kaip tas lapelis ant eglės šakos, pažeidžiantis tvarką, kaip tas penktasis metų laikas“, – eilėraščio įžvalgas perteikė T. Venclova.
„Kai laisvė ateina, daugelis jos nepriima. Rusijoje tai pasiteisino. Lietuvoje – irgi, bet kiek mažiau“, – tvirtino T. Venclova.
Poetas paminėjo Oną Lukauskaitę ir jos knygą „Lagerio pasakos“: „Tai nėra Šalamovas, bet apie lagerį. Parašyta žmogaus, kuris ten išbuvo 10 metų, ir parašyta be užuolankų, nevyniojant į pakulas. Tad šiek tiek buvo tos pogrindinės literatūros.“ Anot T. Venclovos, tai nėra genialus kūrinys, bet vertas perskaityti.
T. Venclova priminė ir Juozo Baltušio dienoraščius. „Tai yra literatūra, rašyta į stalčių. Ten jis apie sovietų valdžią kalba pikčiau nei daugelis disidentų. Aš tarybų valdžios nemėgau, pasišalinau iš Lietuvos, bet taip piktai apie ją negalvojau kaip Baltušis“, – teigė T. Venclova.
Anot jo, J. Baltušis galbūt ne visai taikliai vadina santvarką fašistine imperija: „Ar tai buvo fašistinė imperija, galima ginčytis, buvo truputį kitokia – kai kuriais atžvilgiais geresnė, bet toli gražu ne visais.“
T. Venclova pridūrė, kad J. Baltušis dėl santvarkos kaltina dvi tautas – rusus ir žydus. „Rusai – neva imperialistai, girtuokliai, paleistuviai, bet kai sutinka kokį konkretų rusą, tai žmogus kaip žmogus, – tai labai tipiška lietuviškam mentalitetui. Žydai – pasaulinė mafija, pasaulinis sąmokslas, darantis viską, kad tik žydams būtų gera, o visiems kitiems bloga. Bet toje sąjungoje žydams taip pat bloga, kaip ir visiems kitiems. Tai ne visai aišku, kaip jų ta mafija keistai suveikė – savo nenaudai“, – J. Baltušio mintis interpretavo T. Venclova.
„Labai abejotinos, bet ne tarybinės idėjos, – reziumavo poetas. – Yra toks pogrindžio literatūros faktas, kuris savotiškai įdomus, bet nieko gero apie mūsų, lietuvių, mentalitetą nesako, nes Baltušis, taip giliai nekęsdamas valdžios, jai tarnauja.“
„Slaptu disidentu laikomas Vincas Mykolaitis-Putinas sakė, kad turime subręsti vergijai. Man tas jo posakis niekada nepatiko. Man atrodo, žmogus, net būdamas vergijoje, turi subręsti laisvei, o ne vergijai“, – kalbėjo T. Venclova.
„Lietuvoje tikro protesto buvo labai mažai, jis buvo slepiamas, o kai jį reikia iš stalčių ištraukti, tai geriausia, ką ištraukiame, kažkas panašaus į J. Baltušio dienoraščius, kurie morališkai absoliučiai nepriimtini“, – sakė T. Venclova.
H. Kunčius prisiminė, kaip 1984 metais papuolė į sovietų kariuomenę ir joje tarnavo dvejus metus. Rašė dienoraštį kiekvieną dieną, bet jį teko slėpti, po stalu įtaisius slaptą stalčių. T. Venclova prisipažino ne tik rašęs dienoraštį ir jį slapstęs, bet ir laimėdavęs „samavolkų“ (draudžiamų išėjimų) rungtynes.
„Buvau pasislėpęs vienoje vietoje civilinius drabužius. Kai jais persirengi, gali po Kauną vaikščioti ir tau niekas nebaisu. Visa problema buvo grįžti į kareivines. Grįždavau jau gerokai sutemus ir tai buvo vienintelis laikotarpis, kai išmokau karo mokslų: maskavimosi, perbėgimo, lipimo į antrą aukštą – šturmuoti“, – prisiminė T. Venclova.
T. Venclovos įsitikinimu, rašytojui totalitarinėje, diktatūrinėje valstybėje, kokia buvo Sovietų Sąjunga, lengviau negu, sakysime, teatro, juo labiau kino režisieriui arba aktoriui: „Esi faktiškai visiškai laisvas, kai rašai.“
T. Venclova prisiminė, kad jam labai rūpėjo būti finansiškai nepriklausomam nuo tėvų. Pirmąją knygelę parašė apie kosmonautiką. Leidykloje jam buvo pasakyta, kad, nors tema gera, negali tokios knygos spausdinti, nes nėra paminėta socializmo ir komunizmo. „Aš jau tada nemėgau nei vienos, nei kitos sistemos. Na, socializmą dar šiek tiek, kadangi socializmas buvo ir Švedijoje, bet komunizmą tai tikrai mažiau“, – teigė jis.
„Bet aš tuos žodžius įdėjau ir man ligi šiol to be galo gėda. Ligi šiol tai yra, mano manymu, gėdingiausias mano gyvenimo faktas. Antrą knygelę parašiau apie kibernetiką, ten jau nėra nei socializmo, nei komunizmo, nė vieno žodžio, kuris galėtų būti suvoktas kaip vadinamasis reveransas, – atviravo T. Venclova. – Po pirmos knygelės brėžiau ribą – daugiau tokių reveransų nebus. Ir nebuvo.“
T. Venclova pasakojo 10 ar 15 metų negalėjęs išleisti eilėraščių knygelės. „Paskui vis dėlto išleidau. Mažutė knygutė, bet ten nėra nė vieno eilėraščio apie Leniną, apie kolūkinę santvarką, apie Staliningrado mūšį, kas yra visų kitų mūsų to meto pradedančiųjų poetų knygose“, – džiaugėsi rašytojas.
Anot T. Venclovos, J. Brodskis už savo eilėraščius apie Dievą, sielą, nelaimingą meilę, peizažus buvo ištremtas. Po tremties valdžia norėjo jį prisijaukinti, jis sudarė poezijos rinkinį ir Jevgenijus Jevtušenka jam patarė eilėraštį apie Leniną pridėti. J. Brodskis iš leidyklos pasišalino, jo knyga taip ir neišėjo. „Bet jo likimas nuo to tiktai pagerėjo. Jam teko išvykti iš Sovietų Sąjungos ir ten galėjo prasiskleisti ir gauti Nobelio premiją, kurios gal ir nebūtų gavęs, jei būtų likęs šalyje“, – tvirtino T. Venclova.
„Lietuvoje cenzūra buvo švelnesnė negu pačioje Rusijoje. Tai, kas negalėdavo pasirodyti Rusijoje, Lietuvoje kartais galėdavo“, – teigė T. Venclova.
Anot T. Venclovos, tais laikais buvo du garsūs poetai: J. Jevtušenka ir Nikolajus Aleksejevičius Voznesenskis. Pasak jo, J. Brodskis sakydavo, kad iš šitų dviejų rinktųsi J. Jevtušenką, – jo rusų kalba geresnė, jis bent nevaizduoja modernisto, o N. Voznesenskis vaizduoja: „J. Jevtušenka, sako, meluoja etiškai, o N. Voznesenskis meluoja estetiškai, ir tai žymiai blogiau.“
T. Venclova pridūrė, kad cenzūra sovietų laikais buvo daugialaipsnė: prasidėdavo nuo paties autoriaus, tuomet – redaktorius. „Tai galėjo būti, pavyzdžiui, seksualiniai dalykai, šiek tiek atviriau kalbėti apie tuos dalykus buvo nepriimta, dabar jau taip atvirai kalba, kad atviriau nebeįmanoma“, – teigė T. Venclova.
Anot poeto, autorius ir redaktorius paprastai būdavo atlikę visą darbą. Glavlitas daugiau žiūrėdavo formalių dalykų – kad nebūtų paminėta kas nors, kas susiję su karo paslaptimis. Po Glavlito dar buvo postcenzūra. Pasikeitė politinė situacija ir savo laiku išspausdintos knygos buvo išimtos iš apyvartos.
Kalbėdamas apie dabartį ir laisvę, T. Venclova teigė: „Kartais sakoma, kad internetas atspindi visuomenės sąmonę, o interneto komentarai atspindi visuomenės pasąmonę. Aš tuos komentarus pasiskaitau. Reikia tam tikro mazochizmo, norint juos skaityti.“
Tačiau, pasak T. Venclovos, baisiausia tai, kad „bandoma vietoj tos sugriuvusios vientisos ideologijos įvesti naują ideologiją – vientisą, būtiną, privalomą, kurioje, jei tu partizanas, esi didvyris, šventasis. Jeigu palaikei sovietų valdžią, kad ir koks buvai, vis tiek buvai šunsnukis, stukačius, šnipas, išdavikas, tautos priešas, kurį reikia sunaikinti.“
T. Venclova prisiminė Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, „kur nuo partizanų taip jau truputį nugrandyta bronza, o, man rodos, tai labai sveika procedūra. Tuo labiau Rūtai Vanagaitei atsitiko baisių dalykų. Juos taip apipylė pamazgomis.“
Pasak T. Venclovos, rašantys žmonės niekada nebuvo labai saugūs. „Žuvo Mandelstamas, Pasternakas buvo tiek iškoneveiktas, kad gavo vėžį ir po poros metų pasimirė; Achmatova buvo iškoneveikta ir keliolika metų gyveno kaip raupsuotoji. Literatūra yra rizikingas dalykas, bet tai reiškia, kad literatūra yra svarbus dalykas. Ją bandoma tokiais beviltiškais būdais slopinti, bet tie būdai yra beviltiški“, – teigė T. Venclova.
