Kultūra

2020.07.04 18:56

Naujas filmas – „Kaponė“: idioto žvilgsniu

Živilė Pipinytė, „7 meno dienos“2020.07.04 18:56

Pamirškite abu „Žmones su randu“, pamirškite filmus apie mafijos atsiradimą, jos mitologiją ir pagrindinius herojus. Joshas Trankas ir Tomas Hardy filmu „Kaponė“ („Capone“, JAV, 2020) siūlo savąją gangsterio Alo Capone’s gyvenimo pabaigos versiją, pakeisiančią jūsų požiūrį į mafiją. Tiksliau, jie siūlo paklaidžioti po sifilio ir insulto suardytą gangsterio pasąmonę.


Parodyti garsiojo žmogaus su randu, kurį gyvenimo pabaigoje visi vadina jau nebe vardu, o Fonzo, vaizdinius ir košmarus. Tik Trankas siūlo ne nuoseklų pasakojimą, o savotišką dėlionę, iš kurios kiekvienas žiūrovas sukurs savo istoriją. Sumanymas, žinoma, lyg autorinio kino, bet Trankas taip prikišamai įrodinėja, jog yra autorius (atskiras titras net nurodo, kad jis pats montavo filmą), kad „Kaponei“ įpusėjus tai jau pradeda priminti parodiją. Juolab kai žinai, kad Trankas gali pasigirti tik keliais nelabai vykusiais nuotykių filmais paaugliams.

„Kaponės“ veiksmas rutuliojasi 5-ojo dešimtmečio Floridoje, prašmatniame dvare, kur vegetuoja dėl sveikatos būklės iš kalėjimo paleistas keturiasdešimtmetis gangsteris. Būdamas penkiolikos jis apsikrėtė sifiliu, liga progresavo ir kalėjime buvo konstatuota, kad Alo Capone’s protas prilygsta dvylikamečio vaiko. Trankas apie tai neužsimena, bet kiekviename kadre rodo ne tik protinę, bet ir fizinę personažo degradaciją. Pirmuosiuose kadruose matome namo koridoriais sunkiai ir lėtai judantį žmogų. Tai Fonzas, apimtas baimės, sunkiai besiorientuojantis ne tik erdvėje, bet ir laike. Mintimis jis nuolat grįžta į praeitį, bet jos vaizdiniai gana specifiški ir siurrealistiški: štai Fonzas tamsioje Čikagos gatvėje, lyjant lietui, po gangsterių susišaudymo šliaužia lavonais link berniuko su balionu rankose. Staiga kadras „nutrūksta“ ir išgirstame, kad Fonzą ištiko insultas. Tokių įspūdingų montažinių sandūrų filme bus ir daugiau, bet jos niekur neveda, gal tik pagyvina pabrėžtinai lėtą filmo ritmą.

Fonzas viską daro lėtai: gydytojo nurodymu piešia paveikslėlius, bendrauja su jį slaugančiais artimaisiais, vemia, net tuštinasi, sėdėdamas priešais FTB agentą, kai šis bando įrašyti į griozdišką magnetofoną jų pokalbį. Hardy mėgsta užimti visą filmo erdvę ir „Kaponė“ – ne išimtis, tačiau filmo „Lokas“, kuriame pusantros valandos buvo vienas kadre, lygio, deja, nepasiekia. Pastarajame filme Hardy herojui teko nuolat priimti sprendimus, o Kaponė ne tik nieko nesprendžia, bet ir yra tiesiog protiškai neįgalus. Aktorius, regis, mėgaujasi zombį primenančiu grimu, kreivais personažo dantimis, iškreipta šypsena, jo sutrikusia kalba ir letargiškomis būsenomis, kurios kartais pratrūksta itališkais baimės ar neapykantos šūksniais. Vaidmuo – lyg operos, kurias taip mėgo gangsteris, arija. Hardy rodo, kaip žmogus pūva fiziškai ir dvasiškai, kaip nebejaučia ribos tarp to, kas realu, ir kas vyksta tik jo galvoje. Jis pabrėžia kiekvieną raumens ir neva minties krustelėjimą, o režisierius tuo naudojasi, kad žiūrovas spėliotų, ar tai vyksta iš tikrųjų, ar tik Fonzo galvoje. Kartais žiūrovą pasiseka apgauti (žvejybos jūroje scena labai realistiška), kartais nugali parodija, kaip garsiojoje sušaudymo scenoje, kuri įsirėžė į ne vieno taip pat žmogų su randu suvaidinusio Alo Pačino gerbėjo atmintį. Tačiau beveik dvi valandas ekrane būti visais požiūriais degraduojančiu idiotu nėra lengva net ir tokiam aktoriui kaip Hardy. Gal todėl pasitelkiamas to įsivaizduojamo sūnaus, apie kurį klausinėja realus Kaponės sūnus, motyvas. Gal todėl prireikia ir scenos su į šeimos pietus susirinkusiais vaikais, kurie murkdo Fonzo purve, ir net nuorodų į kino istoriją: scena, kai Fonzas žiūri „Ozo šalies burtininką“ ir vapa Liūto dainos žodžius, gana įspūdinga.

Trankas savaip interpretuoja ne tik paskutinius Capone’s gyvenimo metus (gangsteris mirė 1947-aisiais), bet ir visą jo istoriją. Tačiau liežuvis nesiverčia vadinti filmo autoriniu. Vizualinis jo sprendimas (operatorius Peteris Demingas) lyg ir atitiktų tradicinius Holivudo filmus, ypač kai rodomi rūmus supantys sodai ir miškas, kuriame įsikūrė filmo veikėjus stebintys ir nuolat jų pasiklausantys FTB agentai. Ši linija pati silpniausia, nors ant jos tarsi ant iešmo veriamas siužetas: prieš sėsdamas į kalėjimą Kaponė esą paslėpė dešimt milijonų dolerių ir dabar neatsimena kur, todėl agentai bei jų šantažuojamas gydytojas (chirurgiškai tikslus Kyle’as MacLachlanas) bando tai sužinoti. Tačiau labiau įsimena kita, tik punktyru nubrėžta „Kaponės“ linija, susijusi su Fonzo žmona Mei. Nuo pat filmo pradžios aktorė Linda Cardellini Mei istoriją kuria nuosekliai, iš menkų gestų ir detalių bei žvilgsnių, pasitelkdama savo herojės gyvenimišką išmintį ir ramybės troškimą. Regis, ji vienintelė šiame filme suvokia, kur yra tikrovės ir liguistos fantazijos riba.