Literatūrologė Elžbieta Banytė LRT Klasikos klausytojams pristatė du romanus, kurie savitai brėžia laiko perspektyvą: Herkaus Kunčiaus „Geležinę Stalino pirštinę“ ir Alinos Bronsky „Paskutinę babos Dunjos meilę“.
Herkus Kunčius „Geležinė Stalino pirštinė“, Vilnius: LRS leidykla, 2019.
Manau, ne man vienai kyla klausimas, iš kur atsirasdavo (ir, tikėtina, aplinkybėms susiklosčius, vėl atsirastų) tie, kurie NKVD arba Gestapo rūsiuose žalodavo atitinkamo totalitarinio režimo priešus. Beje, įdomu juk dar ir tai, kad tie „priešai“ vos prieš kelias dienas galėjo būti kuo geriausi draugai – nors posakis „revoliucija ryja savo vaiku“ atsirado per didžiąją Prancūzijos revoliuciją, jį kone universaliai galima taikyti visur, kur po politinio perversmo prasideda represijos. Galiausiai budeliai tampa to pačios sistemos aukomis.
Vienas iš ryškiai šio posakio teisingumą įrodančių pavyzdžių – NKVD vadovo 1936–1938 m. Nikolajaus Ivanovičiaus Ježovo (1895–1940) istorija, tapusi pagrindu naujausiam Herkaus Kunčiaus romanui „Geležinė Stalino pirštinė“. Tiesa, pasakoti pradedama iš tolėliau, dar nuo būsimojo Stalino budelio tėvų ir senelių. Šį romaną Kunčius rašė, matyt, labai kruopščiai, trumpoje įžangoje užsimena, kad jam padėjo dr. Nikita Petrovas, mokslininkas, tyrinėjantis TSRS specialiąsias tarnybas, ir prof. Alvydas Nikžentaitis, tą medžiagą atgabenęs iš Maskvos, bei internete gausybę informacijos atkasęs kompozitorius Šarūnas Nakas. Matyt, kad ši žemaūgio žmogelio, klastojusio savo biografiją (Ježovas anketoje nurodydavo esąs kilęs iš darbininkų, nors iš tiesų jo tėvas tarnavo caro kariuomenėje) istorija autorių domino jau senokai: dar 2015 m. „Literatūroje ir mene“ pasirodė keturių veiksmų minidrama „Neūžauga iš Veiverių“. Iš tiesų Veiveriuose Ježovas ir gimė, o biografiją suklastojo visai panašiai kaip jo tėvas, lenkų sukilėlių tremtinių sūnus, laisvai kalbėjęs ir lenkiškai, ir lietuviškai, bet dėl karjeros caro kariuomenėje pasikeitęs pavardę ir pasiskelbęs grynu rusu.
Nikolajaus Ježovo vaikystė romane pasakojama H. Kunčiaus romanams būdingu ironišku tonu, nors ten nėra absoliučiai nieko juokingo. Abu tėvai gėrė, nuolat vaidijosi, absoliučiai nesirūpino šeima. Dar ankstyvoje vaikystėje be priežiūros paliktas Kolia Ježovas prigirdė du savo jauniausius broliukus žibalu ir taip – nesuprasi, tyčia ar ne – juos nužudė. Kad nepristingtų pinigų, vėliau motina atidarė arbatinę, kurioje veikė ir viešnamis caro kareiviams. O girtuoklis tėvas vietoj savęs sūnų išsiuntė dirbti į mėsinę – panašu, kad ten, skersdamas gyvulius, būsimasis Stalino skerdikas išmoko to, ką vėliau galės pritaikyti savo karjeroje. Be to, jis rodomas kaip seksualiai išnaudotas vaikas ir tuo vėliau aiškinami jo keisti seksualiniai fetišai. Taigi bent jau knygos pradžioje Ježovas atrodo tiesiog psichiškai sužalotas jaunuolis. Vėliau, be abejo, jis virsta visišku bepročiu: marksizmo-leninizmo idėjomis jis tikėjo nuoširdžiai, net pabėgo iš Kremliaus ligoninės, kurion jį įtaisė kraštietis Feliksas Dzeržinskis, kad galėtų dalyvauti Lenino laidotuvėse. Po metų vėl atsibudęs tos pačios ligoninės reanimacijoje neką teatsiminė, kaip juos praleido ir kas jam nutiko. Jo gyvenime apskritai tariamo „sveikumo“, kai jis bent jau galėjo būti bent kažkiek funkcionalus, fazės kaitaliojosi su tokiomis, kai net iš esmės kuoktelėjusi tarybų valdžia jį išsiųsdavo pasigydyti.
Romanas bent jau man įdomus ne tiek dėl sociopatiško iškrypėlio Ježovo personažo, bet dėl konteksto – aplinka atkuriama labai kruopščiai, parenkamos iškalbingos detalės: nuo naminės degtinės, purvų, bendros moralinės degradacijos iki caro laikų Lietuvai būdingos daugiakalbystės ir takios tapatybės, kur žmogus, keičiantis istorinei situacijai ir valstybių sienoms, labai nesunkiai galėjo atsidurti priešingoje barikadų pusėje negu jo šeima. Knyga lengvai skaitoma (sakyčiau, gal net per lengvai – vargu ar reikalingi paaiškinimai, kas su kuo kariavo Pirmajame pasauliniame kare ir pan.), joje, kaip būdinga ir kitiems H. Kunčiaus kūriniams, esama daugybės groteskiškų scenų, nevengiama kalbėti nekorektiškai. Sakyčiau, „Lietuviškos apybraižos“ literatūriniu požiūriu stipresnė, tirštesnė knyga, bet „Geležinė Stalino pirštinė“ puikiausiai demaskuoja visokių Lenino ir Stalino mylėtojų ilgesį – akivaizdu, kad nei vienas totalitarizmas žmonijai neatneša nieko, išskyrus sadistus ir bepročius aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Kitaip tariant, dar vienas Kunčiaus romanas – o patinka ar ne, juokinga ar ne, priklauso nuo skonio. Rekomenduojamas autoriaus gerbėjams.
Alina Bronsky „Paskutinė babos Dunjos meilė“, iš vokiečių kalbos vert, ė Vytenė Saunoriūtė, Aukso žuvys, 2019.
Bent man ši knyga – netikėta šių metų skaitymų favoritė. Ją atradau visai netyčia, nors, kai paieškojau internete, paaiškėjo, kad ir projektas „Keliautojai laiku“, pagal kurio programą ji išleista, ir pati knyga viešinta įvairiuose tinklalapiuose. Nežinau, kaip įstengiau pražiopsoti, bet gal ir gerai, nes staigmena buvo malonesnė. O man nutiko taip: ėjau pas gydytoją, žinojau, kad teks luktelėti, todėl norėjau lengvos ir plonos knygelės...
Kaip ir H. Kunčiaus „Geležinėje Stalino pirštinėje“, taip ir čia personažai ne iš dangaus nuleisti. Veiksmas vyksta Černovo kaime netoli Černobylio. Tai „mirties zona“, iš kurios žmonės 1986 m. sprogus atominės elektrinės reaktoriui buvo paskubomis evakuoti ir dauguma nebesugrįžo. Tačiau baba Dunja, buvusi medicinos sesuo, ir juos kaimynai – tie keli, į kuriuos kiti žiūri kaip į bepročius arba netgi pavojingus – parsikraustė ir gyvena sau kaime, kur neveikia telefonai, nėra nei mobilaus, nei fiksuoto ryšio, iki autobuso stotelės tenka pėdinti kelis kilometrus ir važiuoti į Malyšus – miestelį už užterštos zonos – kiekvieną kartą, kai lauki laiško arba tiesiog reikia apsipirkti. Tokių žmonių tikrai yra – norintys gali susirasti Kanados fotografės Robyn Von Swank nuotraukas, kur ji įamžinusi nuošaliuose kaimuose tebegyvenančius senukus. Beje, internete netgi rašoma, kad ir jaunesni žmonės ima pirkti juokingai pigią žemę toje zonoje. Apie tai skaitant į galvą nejučia toptelėjo, kad nenustebčiau vieną dieną išgirdusi apie ten vykstantį performansų festivalį arba kokių nors menininkų kūrybines dirbtuves.
Pusę knygos žavesio sudaro pagrindinės veikėjos ir pasakotojos babos Dunjos personažas. Jos dukra gyvena Vokietijoje, vis ką nors atsiunčia senai mamai, bet nebebando jos perauklėti. Babai Dunjai ypač rūpi niekad akyse neregėta anūkė Laura, nuo kurios gauna netikėtą laišką, parašytą jai nesuprantama kalba – gal angliškai, gal vokiškai. Kas gi nutiko anūkei?.. Be to, nors vienišė ir labai praktiškai mąstanti iš prigimties, baba truputį linkusi į melancholiją, sentimentus. Ji nėra šalta it plienas. Romane žaidžiama tuo, kad skaitytojui kartais leidžiama pasižiūrėti į babą Dunją iš šalies, nors pasakojama būtent jos balsu, ir suvokti, kiek ji nesupranta apie šiuolaikinį pasaulį, suabejoti jos sveiku protu, kai ji mato mirusiuosius ir net kartais su jais pasisveikina, o po to vėl stebėtis jos racionaliu, praktišku protu, gyvenimiška patirtimi, kuri ją ir pavertė šios keistos bendruomenės seniūne.
Įdomūs ir kiti kaimo gyventojai. Štai Marja daug valgo, tunka, o kiekvieno, važiuojančio į Malyšų miestelį su reikalais, prašo parvežti kalnus vaistų. Ji ruošiasi vedyboms su seniu Semionovu – Semionovas piršosi babai Dunjai, bet, šiai supratus, kad peršasi ne iš meilės, o tam, kad kas nors skaniau išvirtų pavalgyti ir suadytų kojines, pasipiršo Marjai. Mirtina liga sergantis senis Petrovas studijuoja meilės eilėraščius ir visiems, kas netingi klausytis, aiškina, kad jo telefonas tikrai veikia, nors tai techniškai neįmanoma. Gavrilovai – šiek tiek pasipūtę kaimo aristokratai – augina konkurso vertą rožių sodą. Kitaip tariant, baba Dunja teisi, kai sako, kad į Černovą grįžta gyventi tie, kuriems daug draugijos nereikia ir kuriems patinka, kai niekas jų nekomanduoja. Vienišų žmonių savam pasaulyje gyvenimai susiduria tik neišvengiamai praktiniais sumetimais ir kai norisi su kuo nors persimesti žodžiu kitu.
Taip pat į kaimą vis užsuka svetimieji: tai koks biologas, tyrinėjantis, ar skiriasi vietinė augalija ir gyvūnija nuo neužterštos zonos, žurnalistai, kiti smalsuoliai. Tačiau jie pafotografuoja ir išvažiuoja pernelyg nesutrikdydami ramaus ir lėto laike tarsi musė gintare įstrigusio senukų gyvenimo. Tačiau vieną dieną pasirodo du nauji gyventojai: tėvas su dukra. Jų susidūrimas su kaimo gyventojais, nors ir labai trumpas, bet lemtingas visai kaimo bendruomenei ir ypač babai Dunjai. Neišduosiu, kuo. Tiesiog paskaitykite.
Vokietijoje dabar kalbama apie „literatūros posūkį į Rytus“, kuris eina iš paskos „posūkiui į Turkiją“ – tiesiog tai regionai, kurie anksčiau veikė ir tebeveikia Vokietijos gyvenimą, iš kur yra atvažiavę daugybė žmonių, ieškančių Vokietijoje geresnio gyvenimo ir saugumo. „Posūkiui į Rytus priskiriami ir Alinos Bronsky (beje, tai pseudonimas) tekstai. Nepaisant pernelyg lengvo išrišimo pabaigoje, kuri nukertama it Gordijaus mazgas, „Paskutinė babos Dunjos meilė“ lietuvių skaitytojams, o ypač jau turbūt visų peržiūrėto serialo „Černobylis“ gerbėjams, turėtų būti artima. Iš tiesų labai neilgame tekste pavyksta parodyti daug ir įdomių dalykų, o užsiminti apie dar daugiau. Kodėl kai kurie žmonės negali atitrūkti nuo praeities? Kaip žmoguje dera praktiškumas ir sentimentai? Beje, labai laukiu ir kitų serijos „Keliautojai laiku“ knygų. Prie lovos jau laukia italų rašytojo Ascanio Celestini knyga „Karo kvailio istorijos“, kitos knygos dar neišleistos, bet sąrašas tikrai džiuginantis. Įdomu tai, kad ant kiekvienos knygos parašyta, kiek laiko truks kelionė, t. y. kiek laiko užtruks ją perskaityti – gražus žingsnis, nors reikia pripažinti, kad skaitymo greitis labai individualus. Aš trims valandoms suplanuotą „Babos Dunjos“ maršrutą įveikiau per maždaug pusantros. Taip, tai vienu ypu prarytinas tekstas. Ir tikrai įdomus.
