Kultūra

2019.11.24 07:00

Kazys Binkis – davęs žodį arti tik literatūros dirvonus, visada gražus, bet kankintas sąžinės graužaties

Tarpukario Kauno menininkų bohemos siela, kurio jauni pradedantys poetai net prisibijojo. Na, prisibijoti būta ko! Lietuvių literatūros avangardo pradininkas Kazys Binkis, nors ir neturėjo jokio aukštosios mokyklos diplomo, buvo drąsaus ir įžvalgaus mąstymo, laisvas kūryboje, o savo rašytojo plunksna kėlė sumaištį ir taršė maironiškosios poetinės tradicijos pasekėjus.

Atsisakė arti, nebent – literatūros arimus

Apie mūsų poezijos revoliucionierių K. Binkį ne tiek daug yra pasakojama ir rašoma. Ir monografijų apie šį kūrėją nedaug. Praėjusio amžiaus tarpukario Lietuvoje nuolat kėlęs literatūrinį maištą, K. Binkis tolerancijos ir politkorektiškumo epochoje turbūt irgi ne visur ir ne visada būtų pageidaujamas ir priimtinas. Žinant jo būdą, jis tikrai keltų kūrybines bangas, neieškotų žodžio kišenėje ir impozantiškai, kaip tik jis moka, stovėtų pirmose avangardo eilėse.

Literatūrologė Viktorija Šeina pasakoja, kad vyresnioji karta toli gražu ne taip palankiai vertino K. Binkį ir žurnalą „Keturi vėjai“: „Buvo labai neigiamų atsiliepimų, susijusių ir su „keturvėjininkų“ manifestu, prie kurio redagavimo prisidėjo K. Binkis. Jį tikrai iškritikavo ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, ir Juozas Tumas-Vaižgantas, ir net Balys Sruoga, kuris buvo K. Binkio bičiulis.“

To meto knygų pasaulis turėjo susitaikyti su tuo, kad Lietuvai lemta turėti 19 a. pabaigoje, Biržų krašte gimusį „keturių vėjų“ manifestatorių, kurio gyvenimo ir charakterio neįmanoma atsieti nuo kūrybinio kelio. O jo pradžia susijusi su lyrika, kurią atsirasti paskatino dramatiški vaikystės įvykiai.

Biržų muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė teigia, kad K. Binkis visą laiką graužė save dėl sesutės mirties: „Tai nebuvo K. Binkio piktybinis veiksmas, bet, norėdamas žaisti ir dūkti, jis išsivedė tėvų jam paliktą prižiūrėti sesutę į lauką. O tai vyko rudenį, kai buvo tikrai žvarbu. Niekad nematė, kad K. Binkio sesutė sušalo, kad nori namo. Vėliau ji ir mirė nuo plaučių uždegimo.“

Mokėsi K. Binkis Papilio liaudies pradžios mokykloje. Nerimastingas būdas jau tuo metu ryškėjo. Mokslo metus lydėjo nuolatinės vaikystės išdaigos. Jau vėliau, vaikystės metus Papilyje prisiminęs, K. Binkis rašys, kad „jei kokią dieną kampe nepaklupu, kažko trūksta ir gana.“

Sulaukęs trylikos, K. Binkis netenka tėvo ir lieka dviese su mama. Tačiau būdas nesikeitė, vienos išdaigos keičia kitas, kurios laikui bėgant bręstant tampa troškimu judėti pirmyn, nuolat ką nors veikti, kurti, imtis vis naujų sumanymų.

Metus praleidęs Rusijos imperijos Voroneco žemės ūkio mokykloje, K. Binkis suprato, kad ne jam agronomu būti. Pasibodėjęs žemės darbais, kartą ir visiems laikams plūgu ant lauko išrašė: „Kazys daugiau nebears.“... Nebent literatūros arimus... Nes vis dažniau į širdį beldžiasi žodžiai, virstantys eilėraščiais.

Rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė sako, kad K. Binkis buvo neramus vaikinas: „Jis mokosi Biržuose, vakarais ruošia su gimnazistais visokius vakarėlius, kalba apie literatūrą, jau ir rašo eilėraščius. Yra maištingas, nepaklusnus, todėl jį iš gimnazijos išmeta ir jis jos nebaigia.“

Grįžo į Papilį ir ten pradėjo mokyti vaikus ir suaugusius rašto. Apsigyveno kartu su mama štai šiame name, kur anksčiau ir buvo Papilio pradinė mokykla.

Anot A. Ruseckaitės, švietimas K. Binkiui visuomet buvo vienas svarbiausių dalykų – šviesti, mokyti, steigti mokyklas ir liaudies universitetus. K. Binkis, gimęs 1893 m., priklausė kartai, tarp kurios buvo ir daug beraščių, ir daug bemokslių.

E. Lansbergienės tvirtinimu, K. Binkis surinko visus norinčius mokytis vaikus, tuomet pagal tai, kaip jie moka skaičiuoti, rašyti, jis suskirstė į keturis skyrius ir dirbo su tais skyriais dirbo.

Spaudos atgavimo metas tinkamas laikas kultūros pažangai. K. Binkis savo gimtajame krašte stovi priešakinėse eilėse. A. Ruseckaitė tikina, kad K. Binkis yra kitoniškas, spalvingas ir įdomus žmogus, gyvenęs gana sudėtingu laiku, kai tokiu spalvingu būti buvo nelengva.

Jaunikis, kurio kišenėse – tik keturi vėjai

Nuo kairiųjų pažiūrų link dešiniųjų, nuo dešiniųjų pažiūrų link modernumo. Ir tai – vis būsimo avangardisto paieškos tų naujų formų, kuriose norėjo kuo originaliau įrėminti savo poetinę mintį.

V. Šeinos teigimu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyvenęs Vilniuje, K. Binkis buvo susipažinęs su modernistine rusų poezija, taip pat sekė lenkų poeziją: „Todėl negalime išimtinai sureikšminti to Vokietijos laikotarpio, kai K. Binkis pirmą kartą atranda modernistinę poeziją. Ko gero, taip nebuvo, tai buvo toks nuoseklesnis ėjimas. Be to, pirmas avangardistinis eilėraštis parašytas Vilniuje 1919 m., dar prieš tai, kai K. Binkis išvyko į Berlyną.“

Būti spalvingam ir kitokiam neramiu epochos laiku ne kiekvienam pavykdavo. K. Binkis yra išimtis ir tai turbūt lėmė jo charakteris – per gyvenimą plaukti ne pasroviui, o plačiai ir ryškiai eiti prieš srovę.

A. Ruseckaitės tvirtinimu, lenkams okupavus Vilnių, K. Binkis įstojo į Lietuvos savanorius: „Jis kelerius metus priklauso „geležinio vilko“ savanoriams. Kartu su Šimkumi, Sodeika ir kitais važinėja, linksmina, palaiko karių dvasią. Jis buvo visiškai atsidavęs Lietuvos nepriklausomybei.“

K. Binkio pomėgis žvejoti sužlugdė jį kaip dvarininką. Bet apie tai vėliau. Kol jis savo sumanymą tapti dvarininku įgyvendins, reikės gerokai paplušėti, kol pagaliau savo pusėn palenks jaunutę Papilio merginą Pranę Adamonytę iš Kupiškio Noriūnų dvaro.

Kiek jau kartų sau kalbėjau,

kad užmiršt tave reiktų.

bet širdies nepergalėjau,

nes širdy tebesi.

tu visur, visur tebesi, –

sodo kvepiančiam pavėsy,

tarp našlaičių, tarp rūtų,

ir saulioleidžių ilgėsy,

ir langinėse gėlėse, –

visame jautiesi tu.

Pranutės tėvai buvo turtingi ūkininkai, jiems toks jaunikis, kurio kišenėse – tik keturi vėjai, buvo nepriimtinas, pažymi E. Lansbergienės. Jos teigimu, K. Binkio ir merginos draugystė buvo permaininga: „Skaitant laiškus, iš K. Binkio tono matosi, kaip jiems sekėsi. Tai mergina vadinama paukštužėliu, tai Praniūte mylimąją, tai Praniūte gerbiamąja...“

„Pagalios pasakysiu, Pranyt, kad man ši komedija per daug nusibodo. Penkti jau metai ji tęsias ir vis tas pats – žingsnis pirmyn, žingsnis atgal. O vesti polemiką su Tavo ciocėmis man lyg ir nepritiktų – yra man daug kilnesnio darbo...Be to, Tavo vergiškas nusilenkimas prieš tą brutalingą jungą, kuriame Tave laiko Tavo namiškiai, nei kiek Tavęs neaukština. (...) Jei Tu būtumei liuosa ir šiek tiek valios turėtumei, tai jau seniai drauge gyventume ir juoktumės iš buvusių abejonių ir „kentėjimų.“

Galiausiai ateina laikas ilgai lauktoms vestuvėms. Jaunuosius Palėvenės bažnyčioje sutuokia Juozas Tumas-Vaižgantas. Apsigyvena sutuoktiniai iš pradžių Kaune, vėliau, gavęs stipendiją, K. Binkis kartu su jaunąja žmona išvyksta į Berlyną. Poetas tampa Berlyno universiteto laisvuoju klausytoju.

Berlynas aukštyn kojom drybso,

O mėnuo, senas idiotas,

Elektros viela pažabotas,

Šypso.

Gatvėse medžiai apkarpyti

Nežino, ar jiem sprogt ar ne...

Tiktai už lango vazone

Svaigių, skanių kvapų pilni

Narcizai pradeda šaipytis,

Lyg vaikas alkanas sapne.

Žvėryne miega krokodilai,

Liūtai, beždžionės ir gyvatės.

Šalia Žvėryno savo viloj

Jau rengias gult aristokratės:

Juk metas jau - nakties antra.

Galima teigti, kad dveji metai, praleisti Berlyne, moderniai sujaukė lietuvio poeto esatį. 1920 m., įstojusį į šio didmiesčio universitetą laisvuoju klausytoju, K. Binkį svaigino plačios ryškiai apšviestos gatvės, iki tol nematyti technikos stebuklai, bohemiška kavinių atmosfera, avangardinio meno pasaulis, pažintys su maištingiausio meninio sąjūdžio atstovais – vokiečių ekspresionistais.

V. Šeina tvirtina, kad K. Binkis Vokietijoje atranda turtingą, modernistinį, kultūrinį gyvenimą – su spauda, susitikimais, diskusijomis kavinėse. „Jis visa tai bando perkelti į Kauną. „Paldielninkai“ ir yra toks avangardo poetų salonas, susitikimų formatas. Dabar sakytume, kad jie ten susirinkę diskutuoja, skaito vienas kito kūrybą, aptarinėja ją, diskutuoja įvairiais teoriniais klausimais. K. Binkis tarp jų – vyriausias, nors jam tuo metu buvo tik 29-eri. Visi kiti – pirmus žingsnius žengiantys literatai, kuriems K. Binkis yra mokytojas.“

Tuo laiku K. Binkis įgyvendina dar vieną savo beprotiškiausią idėją. 1924 m. jis nusiperka Kalnaberžės dvarą ir tampa teisėtu dvarininku.

V. Šeinos teigimu, Pranės šeima labai apsidžiaugė, kai K. Binkis nusprendė iš varžytinių pirkti buvusio caro, ministro pirmininko Kalnaberžės dvarą: „Žinoma, jis nusipirko jį už paskolą, nes pats neturėjo pinigų. Iš Žemės ūkio banko K. Binkis pasiskolino didžiulę pinigų sumą, nusipirko dvarą, bet tuo ir baigėsi jo iniciatyva.“

Bohemiškas gyvenimo būdas neleido atrodyti negražiai

K. Binkis buvęs entuziastas, maniakas. Užsidegdavęs bet kuria idėja ir nešiodavęs ją su savimi kokius šešis mėnesius, apie tai tik vien bekalbėdamas visur ir visada. Po to – lyg nebuvę.

Taip jo galvoje kirbėjo noras kurti liaudies universitetus, sodinti runkelių ūkį ir kiti pramanai. Kol Pranė tvarkosi skolose skendinčiame dvare, augina tuo metu gimusius vieną po kito du šeimos vaikus, K. Binkis žvejoja ne tik artimame Nevėžyje – jis pats lyg žuvis nardo bohemiškuose Kauno vandenyse.

E. Lansbergienė pasakoja, kad K. Binkis labai mėgo bohemišką gyvenimą, kaip ir jo bičiuliai Jonas Aistis ir Antanas Miškinis. O kadangi buvo jaunesni, jie žiūrėjo į K. Binkį ir sakė – mes niekad, niekad jo neperspjausim. Nei savo poezija, nei gebėjimu taip laisvai gyventi ir šitiek daug išgerti.

„Nekėliau niekada kojos ir nekelsiu į tą bezdalyną (Konrado kavinę)“, – tvirtindavo K. Binkis. Tačiau nuo 1936 m. pradeda ten lankytis. Tai sutampa su jo dalyvavimu „Jaunojoje kartoje“, kur nauji žmonės jau nebeturėjo boheminių polinkių. K. Binkis turėjo prisiderinti.

Anot V. Šeinos, čia prasideda pati ryškiausia ir geriausiai žinoma K. Binkio legendos dalis: „Jis esą visą laiką buvo „Konrade“, visuomet jaunų poetų apsuptyje, kurie tik ir klausė, ką pasakys maestro. Tačiau bohema yra viena, o kūryba – kita. K. Binkis, sugrįžęs į Kauną ir pasinėręs į bohemišką gyvenimą 1923–1924 m. mažai ką kuria. Jis jau yra žmogus-legena, bohemos dalis ir pan.“

Bohemiškas vyro gyvenimas įkyrėjo jaunai Binkienei, kuri buvo labai toli nuo kūrybos ir modernių vyro keturvėjinių gūsių. Pasiėmusi vaikus, ji išvyko gyventi pas brolius. Aišku, kad jai turėjo būti sunku prisitaikyti prie bohemos gyvenimo, prie visų tų kaimo bernų, kurie sudarė K. Binkio draugiją.

Tuo metu, kai K. Binkis jau flirtuoja su jauna advokato Nacevičiaus našle Sofija, Kauno visuomenę pasiekia gandas, kad Pranė Binkienė, sulaukusi vos 29-erių, persišaldžiusi mirė. Daug kas kalbėjo, kad dėl to kaltas tik K. Binkis.

E. Lansbergienė tikina, kad K. Binkį nuo tada slėgė dvi kaltės – dėl sesutės ir dėl Pranutės: „Žmonos jis taip ir nepadarė laimingos, ji mirė labai jauna, palikusi jam du vaikus. Tai K. Binkį labai graužė ir pjovė visą gyvenimą.“

Netrukus K. Binkis vedė antrą kartą. Su nauja žmona, ta pačia advokato Nacevičiaus našle Sofija Kudrevičiūte-Nacevičiene bendrų vaikų nesusilaukė, tik įsidukrino dvi Sofijos dukras iš pirmosios santuokos.

A. Ruseckaitės teigimu, K. Binkis niekuomet nebuvo piktas: „Jis buvo šmaikštus, pašėlęs, vėjavaikiškas. Norėjo naujų idėjų, norėjo griauti ir atstatyti pasaulį, bet niekuomet piktai nesispardė.“

Buvo mylimas, elegantiškas, visada pasitempęs. Dar tada, ankstyvoje jaunystėje, davęs sau žodį niekada nebearti, arė tik literatūros neartus dirvonus. Moderniai arė, moderniai atrodė, moderniai stengėsi ir gyventi.

E. Lansbergienės tikinimu, bohemiškas K. Binkio gyvenimo būdas neleido jam atrodyti negražiai: „Visi jį matė visuomet pasitempusį, savimi pasitikintį. Gražiai pasakyta apie K. Binkį – paprastas kaip sodietis, elegantiškas kaip diplomatas, išdidus kaip kunigaikštis.“

Paskutinį savo kūrinį – intelektualinę groteskinę dramą „Generalinė repeticija“ – poetas žmonai padiktavo jau sunkiai sirgdamas. Tomis dienomis jį aplankiusiam poetui Antanui Miškiniui pasakė: „O gera būtų sulaukti pavasario, pavalgyti kietos papilietiškos duonos ir nueiti basam per šiltą minkštą žemę iš Gudelių į Papilį. Atsigaivinčiau aš nuo tėviškės artumo, rodos, ir pasveikčiau tada.“

Mirė K. Binkis sulaukęs 49-erių. Nematė karo niokojamos Europos, nematė liūdniausio Lietuvos istorijos tarpsnio. Tik sunkiai sirgdamas palaikė žmonos Sofijos pastangas išgelbėti nuo nacių siautėjimo bendrapiliečius žydus, kuriuos Binkių šeima slėpė savo bute per karą. Po mirties Kaziui ir Sofijai Binkiams suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Plačiau – laidos įraše.

Literatūros pėdsekys. „Keturvėjininkas“ Kazys Binkis: bohema ir kūryba