Pastaruosius penkerius metus Almantas Dulkys yra žinomas kaip vienas populiariausių autorių lietuvių socialiniame tinkle „LinkedIn“, taip pat konferencijų organizatorius bei viešas kalbėtojas. Ką tik jis debiutavo ir kaip rašytojas – Knygų mugėje raitys autografus savo knygoje „Geltonasis Feniksas“. „Tiesą sakant, Knygų mugėje būsiu pirmąsyk, – šypteli ir pusiau juokaudamas klausia. – Kuriame knygos puslapyje geriausia pasirašyti?“
Knygoje A. Dulkys atvirai ir su švelnia ironija pasakoja savo istoriją – kaip vejamas ambicijų ir beatodairiškai paniręs į darbus bei projektus patyrė perdegimą, o tam, kad išsikapanotų iš tamsiausių minčių duobės, prireikė laiko psichiatrijos ligoninėje ir specialistų pagalbos.
– Jūsų veidas šviečia nuo knygos viršelio, laukdama susitikimo buvau tikra, kad iškart pažinsiu, pažins ir daugiau žmonių. O ar iki šiol jautėtės žinomas?
– Manau, esu gerai žinomas siauruose sluoksniuose, tarkim, verslo pasaulyje. Labiausiai – dėl mano organizuojamų konferencijų, kuriose dalyvauja žmonės iš didžiausių Lietuvos įmonių. Esu populiarus ir „LinkedIn“, kur publikuoju savo longread`us (ilgesnės apimties tekstus – aut.). Mano unikali auditorija ten siekia apie 260 tūkst. vartotojų, esu tarp 10-ies skaitomiausių lietuvių. Tačiau plačiuose vandenyse nesu žinomas, bet su knyga, matyt, to žinomumo daugės.
Aš nenoriu būti su žmonėmis, kurie vaidina, kad visada yra stiprūs. Esu prieš varymą į priekį, kol nušaus.
– Ar tai, kad išleidote knygą, jums svarbus įvykis?
– Pats sau knygą iš dalies lyginu su filmu „Rūsys“, kurį kadaise esu pastatęs. Man patinka, kai projektas turi baigtinį tašką – dirbi, kuri ir vienu momentu pabaigi, atsiranda filmas, knyga. Tad gauti į rankas popierinę knygą buvo geras jausmas, juolab kad jos rašymas užtruko ilgai, apie trejus metus. Ji nesyk perrašyta.
– Nuo pirmų puslapių skaitytoją įmetat į savo patirtos krizės epicentrą – laiką psichiatrijos ligoninėje. Kas nors gal replikuotų, jog tokias patirtis verta pasilikti sau, nepasirodyti silpnam.
– Pasirinkęs atvirai papasakoti savo istoriją nesvarsčiau apie jokias rizikas, net ir tai, kad kam nors pasirodysiu silpnas. Aš nenoriu būti su žmonėmis, kurie vaidina, kad visada yra stiprūs. Esu prieš varymą į priekį, kol nušaus. Manau, savo veikloje galima būti aktyviam ir produktyviam, bet viską daryti švelniau. Kartais matau viešus žmones, darančius nepaprastai daug, ir natūraliai savęs klausiu, kaip jie gali nesudegti? Aš tvirtai žinau, kad principas „varom, darom!“ man nėra skanus, o nuolatinės lenktynės, varžymasis kainuoja per daug mano pastangų.
– Tačiau, kaip detaliai pasakojat knygoje, tas „varom, darom!“ kurį laiką buvo būdingas ir pačiam? Kam ir ką norėjot įrodyti?
– Mano praeities istorija išties yra gana tipinė, nebijau šio žodžio. Ir drąsiai sakau, kad daug kas tai perėjo – dirbo alindami save, blaškėsi, šokinėjo nuo vieno projekto prie kito. Tereikia prisiminti, ką mums sakydavo tėvai: „Siek daug, niekas kitas už tave nepadarys“ arba „Suimk save į rankas“.
Dabar man artimas kitoks požiūris, pavyzdžiui, mano mama, išmintinga moteris, kurią miniu ir knygoje, yra sakiusi, kad svarbu yra „pakankamai“. Tad ir aš dabar manau, kad labai svarbu pajausti, kas TAU yra pakankamai. Reikėjo laiko, kad tai suprasčiau – praeityje buvau tiek įsibėgėjęs, užgazavęs, kad nebesupratau, kur aš. Čia kaip fizikoje – kai labai greitai leki, dingsta periferinis matymas, yra tik tikslas priekyje. Tad aš lėkiau ir nulėkiau…
– Nors aprašote sunkias patirtis, knygoje nestokojate sarkazmo, saviironijos.
– Visada patiko rašyti su sarkazmu. Juk jei pasakosiu apie patirtį psichiatrijos ligoninėje labai niūriai, skaitytojas gali mesti knygą vos po trijų puslapių: „Kas čia per juodulys ir tamsa?“ Neblogai tą suprantu. Juk gal skaitytojas nenori murkdytis skausme. Tad pasirinkau rašyti su švelnia ironija.
Nieko blogo, išskyrus maistą, iš psichiatrijos ligoninės neprisimenu.
Be to, nors išgyvenau sunkų laiką, o psichiatrijos ligoninę pasirinkau kaip paskutinį bandymą sau padėti, nes kaupėsi pačios blogiausios mintys, turėtas šios vietos įvaizdis man sugriuvo. Juk daug kam iki šiol ši vieta susijusi su gąsdinimu ar net romantizavimu, prie to nemažai prisidėjo filmai ar serialai. Knygoje pasakoju, kad tai nėra baisi vieta. Tai lyg sanatorija, tačiau tave ten gydo, o dirba daugiausia jauni specialistai degančiomis akimis, kurie nori padėti. Ir tikrai padeda. Tad nieko blogo, išskyrus maistą, iš psichiatrijos ligoninės neprisimenu.
– Ant jūsų knygos viršelio rašoma, jog tai „tikra įkvepianti istorija“. Kam jūsų knyga įkvėps?
– Norėčiau įkvėpti skaitytojus vengti tų pasirinkimų, kuriuos dariau aš. Jau geriau pasimokyti iš klaidų, kurias padarė kitas. Aišku, suprantu, kad dažnai perskaitai ir viskas užsimiršta. Iš patirties žinau, kad kai esi labai gilioje krizėje, labai tamsioje vietoje, atrodo, kad tik ta tamsa ir egzistuoja. Tad dar viena svarbi mintis, kurią noriu perduoti: net visiškai palūžus, nesiimti radikalių dalykų, nedaryti blogiausių pasirinkimų. Kalbant kiek bendriau, visa mano veikla yra švietėjiška, plėtoju projektus, susijusius su emocine sveikata. Tad knyga yra dar vienas kanalas, leidžiantis apie tai pasakoti, pasiekti daugiau žmonių.
Tad dar viena svarbi mintis, kurią noriu perduoti: net visiškai palūžus, nesiimti radikalių dalykų, nedaryti blogiausių pasirinkimų.
– Kada pamėgote rašyti ir kaip gludinote savo stilių? Jūsų knyga gyva, betarpiška, o į skaitytoją kreipiatės „tu“, lyg į bičiulį.
– Rašau nuo senų laikų, mokykloje net buvau kviečiamas į poezijos vakarus. Tačiau tuomet nė nenorėjau girdėti apie tokius bobiškus reikalus, nes buvau neformalas. Ir vėliau buvo ženklų, kad žmones mano rašymas kabina – kartą parašinėti siūlė vienos reklamos agentūros vadovas…
O tas aštrumas, kandumas atsirado po perdegimo ir jį lydėjusių įvykių – panorau apie savo patirtį papasakoti įtaigiai. Man patinka autoriai, kurie turi aštrumo – Andrius Užkalnis, Rimvydas Valatka, puikūs ir senieji rašytojai, tarkim, Donelaitis ir jo kalbinė raiška – skaitai ir viską užuodi, matai… Kita vertus, nenoriu aštraus teksto vardan šokiravimo. Svarbu išlaikyti savastį, bet nepersistengti. Tad ir knygoje esu autentiškas, tačiau šiek tiek keiksmų redaktorė patarė atsisakyti, palikome tuos, kurie yra motyvuoti.
– Kaip pasakojate knygoje, ne vienerius metus lankėte psichoterapiją, beldėtės pas skirtingus specialistus. Kokia dabar yra jūsų kasdienė psichikos higiena?
– Kartais vis dar būnu batsiuvys be batų. Gyvenimas juk banguojantis – tai aktyvesni, tai ramesni etapai. Tarkim, visai neseniai organizavau konferenciją, o po jos jaučiuosi šiek tiek „susideginęs“. Kartais vis dar pasiekiu ribą, kai norisi bėgti nuo žmonių. Pažadėjau sau, kad po Knygų mugės paatostogausiu.
Tačiau po perdegimo pasikeitė tai, kad dabar atidžiau stebiu save, suprantu, kokie signalai rodo, jog artėju prie pervargimo. Pavyzdžiui, kai daug streso, įsitempia raumenys ir vakare man skauda visą kūną. Tada žinau, kad laikas užtraukti rankinį stabdį – mažiau bendrauju, neskaitau paskaitų.
Apie tai, kad streso per daug, signalizuoja net sapnai – pradedu sapnuoti mokyklą, kur patyriau daug įtampos ir patyčių. Tad kai išlenda vienas ar kitas signalas, stabdau save ir sąmoningai stengiuosi ilgiau ilsėtis – bent valandą per dieną pasivaikščioti, o kartais gal ir visai niekuo nesirūpinti. Apie tai ir pasakoju viešai bei knygoje – reikia pasistatyti prieš save veidrodį, ir tai jau bus žingsnis link geresnės savijautos.
