34-erių Edvinas Vygontas beveik prieš metus patyrė skaudžią traumą – nuomojamame lofte, kurio antrame aukšte savininkas dar nebuvo įrengęs atitvarų, nukrito nuo antresolės ir patyrė stuburo traumą, po kurios nejaučia apatinės kūno dalies ir gali judėti tik neįgaliojo vežimėliu. Bet portalą LRT.lt jis patikino, kad dar tikrai vaikščios savomis kojomis, nors tam ir reikės didžiulių pastangų.
– Spalio 21 d. sueis metai nuo jūsų patirtos traumos. Kada per tuos metus buvo sunkiausia – pačioje pradžioje, o gal jau vėliau, kai suvokėte, kas nutiko?
– Turbūt sunkiausia buvo jau po operacijos ir po reabilitacijos, kai suvokiau, kad tikrai negaliu vaikščioti. Tada prasidėjo gedulo etapas. Įsivaizduokite, kad netekote labai artimo žmogaus ir jaučiate didžiulį netekties skausmą – ir aš tokį jaučiau, tik ne kitam žmogui, o sau pačiam. Juk to senojo Edvino, kuris daug sportavo, aktyviai gyveno ir džiaugėsi gyvenimu, nebeliko...
Teko iš studijų Vilniuje grįžti pas tėvus į Palangą. Atsimenu, kraustėme iš sostinės atsivežtus daiktus ir susigraudindavau, kad ir išėmus iš dėžės seną lempą ar patalynės komplektą, nes tai simbolizavo prarastą gyvenimą.
Buvau skaitęs, kad kai kuriems žmonėms tas gedulo etapas trunka kelias savaites, mėnesius ar metus, o kai kuriems lieka visam gyvenimui – jie visuomet būna apatiški ir nelaimingi. Tačiau aš maždaug po trijų savaičių iš tos būsenos ištrūkau.
– Tad kokiomis nuotaikomis gyvenate šiuo metu, gal jau galima sakyti, kad pavyko susitaikyti su tuo, kas nutiko?
– Susitaikymu to nepavadinčiau, juk tikiu, kad atgausiu galimybę vaikščioti. Tačiau vėl jaučiuosi tas pats žmogus, mėgstantis ir pabendrauti, ir pajuokauti, ir daug judėti. Kai pagalvoju, bendravimą dabar vertinu dar labiau nei iki tol.
Jau išmokau ir savimi pasirūpinti, savarankiškai atsikelti iš lovos, pasiimti valgio ir vežimėliu išvažiuoti į lauką. Iš pradžių gyvenau su tėvais, jie manimi rūpinosi, bet man trūko privatumo, savo erdvės, tad persikėliau gyventi atskirai. Esu labai dėkingas Palangos savivaldybei, kuri padėjo pritaikyti būstą pagal mano poreikius. Kai reikia, ateina geras draugas ar artimieji ir padeda.
Mat būna ir tokių dienų, kai skausmas, kuris nuolatos lydi, suriečia taip, kad negaliu atsikelti iš lovos.
– Tad dabar jūs nuolat kenčiate skausmą?
– Su nuolatiniu skausmu galima apsiprasti, bet kartais prasideda tokie priepuoliai, kokius sunku ištverti. Dar per pirmą reabilitaciją pastebėjau, kad nuolat jaučiu skausmą, einantį nuo pažeistos vietos stubure per petį iki krūtinės. Ir kartais jis taip paūmėja, jog atrodo, kad kažkas iš lėto beda įkaitintą vielą, kol ši išlenda kitoje pusėje. Skausmo skalėje nuo 1 iki 10 duočiau 10 balų, o gal ir 11.
Tai ypač pasijaučia keičiantis orams. Tuo metu, kai visa Lietuva kentė didžiąją liūtį, aš neradau sau vietos iš skausmo – kažkuriuo momentu net nuplėšiau prie lovos kabančią virvę, už kurios laikydamasis galiu atsikelti.
Atsimenu, kraustėme iš sostinės atsivežtus daiktus ir susigraudindavau, kad ir išėmus iš dėžės seną lempą ar patalynės komplektą, nes tai simbolizavo prarastą gyvenimą.
Daug aiškinausi su gydytojais, buvau atsigulęs ir į skausmo kliniką. Iki tol maniau, kad tai kažkokia pusiau mistinė įstaiga, bet ji, pasirodo, rimta, ten dirba kvalifikuoti gydytojai anesteziologai ir kitas medicinos personalas. Tačiau jų metodai man nelabai padėjo, nors išbandžiau nervų blokadą ir įvairiausius nuskausminamuosius, pradedant paprastesniais ir baigiant opioidais – šie padėdavo vienai dienai, o prie jų įprantama ir reikia vis didesnės dozės.
Galiausiai vilčių suteikė vienas geras neurochirurgas, kuris ėmė rimtai gilintis į skausmo priežastis, ne tik į tai, kaip numalšinti simptomus. Aš jam pasakiau, kad man atrodo, jog prie stuburo galėjo likti kaulo skeveldrų, kurios dirgina nervą, ir jis sutiko, kad galėjo taip nutikti. Juk po traumos man operacija buvo atlikta kuo greičiau, kad apskritai likčiau gyvas, tad tikrai kažkas galėjo likti pražiūrėta.
Gydytojas išstudijavo visus man iki šiol darytus tyrimus, kurių buvo daugybė – keli kompaktiniai diskai ir trys USB laikmenos, – ir skyrė papildomų tyrimų. Jei mūsų versija pasitvirtins, man bus atlikta tų skeveldrų šalinimo operacija. Ji bus su bendrąja narkoze ir truks kelias valandas. Kitus tai gal gąsdintų, bet aš to laukiu kaip išganymo.
Bet ir dabar stengiuosi kuo daugiau nuveikti, daug sportuoju, juk turiu sustiprėti, grįžau į mokslus, o vasarą, kai buvo daugiau laiko, nueidavau ir įvairius renginius (taip, vartoju žodį „eiti“, man jis patinka).
– Oho, jūs jau ir į renginius keliaujate – kaip sekasi, kokių žmonių reakcijų sulaukiate?
– Iš pradžių buvo baisu ir gėda vežimėliu ir į gatvę išvažiuoti. Atrodė, kad visi žiūrės ir kažin ką galvos. Nors pats, kai buvau sveikas, tikrai nežiūrėjau į vežimėliuose sėdinčius žmones kreivai.
Dabar jau apsipratau ir nekompleksuoju, lankiausi keliuose festivaliuose ir koncertuose Palangoje. Į kai kurias patalpas sunku patekti, bet žmonės geranoriški ir mielai padeda. Seniau dėl to jų atsiprašinėdavau, bet pastebėjau, kad jie dėl to pasijunta nepatogiai – dabar to nedarau. Pasakiau sau, kad jie taip elgiasi dėl to, kad yra šaunūs ir nori man padėti.
Apskritai esu nusiteikęs darbo dienomis kuo daugiau sportuoti, taip pat studijuoti, na, o savaitgaliais, kad nepervargčiau, galima ir atsikvėpti.
– O ar nebuvo sunku susiimti ir grįžti į studijas? Mokysitės turbūt nuotoliniu būdu?
– Tikrai norėjau grįžti prie architektūros. Buvau baigęs interjero dizainą Klaipėdoje, bet vis svajojau apie architektūros magistrą – teko pradėti nuo pradžių, nes dabar yra vientisosios šios specialybės studijos, trunkančios penkerius metus. Dabar aš trečiame kurse.
Galvojau ir apie grįžimą į Vilnių, bet visgi tai pasirodė sudėtinga, tad galiausiai su administracija draugiškai sutarėme, kad mokysiuosi pagal individualų planą nuotoliu, tik retkarčiais atvyksiu į Vilnių. Prorektorei pažadėjau, kad atsiimti diplomo ateisiu savomis kojomis.
– Tad jūs tikrai tikite, kad vaikščiosite?
– Tikrai taip! Gal ne taip, kaip seniau, gal tik po penkerių ar dešimties metrų, gal su kokiomis pagalbinėmis priemonės, tegu ir – yra tokia naujovė – su bioniniu protezu, bet aš vaikščiosiu!
Mano stuburo smegenys nėra nutrauktos, tik pažeistos kai kurios jungtys, be to, labai rimtai sportuoju, kad sutvirtėčiau. Skaičiau, kad pirmąjį pusmetį po stuburo traumos nervai patiria šoką, bet paskui prasideda jų atsistatymas, trunkantis apie porą metų, paskui vis silpnėjantis. Žodžiu, dabar aš labai intensyviai sportuoju, kad įdirbis būtų kuo didesnis, na, o kai užklumpa ypač skausmingos dienos, pasikviečiu masažuotoją.
Be to, ruošiuosi jau rugsėjo pabaigoje išvykti į Indiją, kur man bus atlikta kamieninių ląstelių transplantacija. Tai – dar nauja, bet labai perspektyvi procedūra, kai į organizmą (mano atveju – į stuburo kanalą) įšvirkščiamos kamieninės ląstelės. Jos paimamos iš mamos donorės kūdikio virkštelės ir labai padeda vykti organizmo atsistatymo procesams.
– Bet kodėl pasirinkote Indiją?
– Daugelis manęs to klausia, nes tai skamba keistai. Bet tai ne prasimanymas. Kamieninių ląstelių terapiją taikantį specialistą iš Indijos man rekomendavo vienas gydytojas skausmo klinikoje, nes pats lankėsi jo seminaruose. Tas indas vadinamas regeneracinės medicinos pionieriumi, jis skaito paskaitas pasaulinėse konferencijose kaip vienas geriausių šios srities specialistų.
Ir kitas dalykas – kol Europos Sąjungoje patvirtinamas naujas vaistas ar gydymo metodas, turi būti atlikta daugybė tyrimų ir visokiausių patikrų, na, o Azijoje tokių suvaržymų mažiau.
Nors kelionė jau greitai, lėšų mums vis dar trūksta – gydymas kainuos 30 tūkst. eurų. Esu sukūręs lėšų rinkimui skirtą „Gofund.me“ paskyrą, taip pat visaip kitaip bandau gauti lėšų – niekada nebūčiau pamanęs, kad taip nutiks, bet tapau tikru rinkodarininku.
Nors pinigų dar trūksta, padėjo jau daug šaunių žmonių – ir draugai, ir jų tėvai, ir draugų draugai, ir vienas politikas pervedė stambią sumą.
Aš tikrai nesustosiu, jei reikės, tai ir skolinsiuosi pinigų, bet gydymą tikrai gausiu ir savo tikslą pasieksiu!
