„Gyvenau auksinius savo metus, o per sekundę atsidūriau neįgaliojo vežimėlyje“, – sako prieš keturis mėnesius sunkią kaukolės ir stuburo traumą patyręs 33-ejų palangiškis Edvinas Vygontas. Nors medikai abejojo, ar jis išgyvens, užsispyręs vaikinas dabar deda visas pastangas, kad galėtų vėl vaikščioti: „Gal riedučių ir nebeteks užsidėti, bet ant savo kojų tikrai atsistosiu.“
Nelaimingas kritimas
Prieš traumą Edvinas Vilniuje studijavo architektūros magistrą. Čia išsinuomojo butą, kuriame jo gyvenimas ir apvirto aukštyn kojomis.
„Butukas buvo lofto stiliaus, su antru aukštu, kurio neskyrė jokie atitvarai. Planavau juos įrengti, bet nespėjau.
Vieną dieną dirbau antrame aukšte prie kompiuterio, turbūt atsitraukiau su kėde atgal ir kritau nugara iš maždaug dviejų su puse metrų aukščio, o galvą trenkiau į radiatorių. Gėda net pasakoti, nes kvailesnio būdo patirti tokias sunkias traumas esant blaiviam reikia dar paieškoti“, – pasakojo Edvinas.
Po kryčio Edvinas kelioms valandoms prarado sąmonę, o vėliau su išmaniuoju laikrodžiu, nes pajudėti negalėjo, jis sugebėjo paskambinti kaimynystėje gyvenančiam geram draugui.
„Dar spėjau pajuokauti: „Seni, žinok, man bėdelė atsitiko, gal gali ateiti pas mane, nes esu galimai paralyžiuotas“, – prisiminė vaikinas.
Daugybiniai kaukolės lūžiai ir sutrupintas stuburas
Sunkią traumą patyręs Edvinas durų atrakinti negalėjo. Draugui teko kviesti policiją, ugniagesius gelbėtojus ir laužti duris. Patekę į vidų pareigūnai ir draugas išsigando. Nesupratę, kas nutiko Edvinui, jie pagalvojo, kad kažkas jį žiauriai sumušė. Edvinui keliose vietose lūžo kaukolė, stuburas, visur buvo pilna kraujo. Vežant į ligoninę, Edvinas paniro į komą.
„Po septynių valandų operacijos tris dienas buvau komos būsenos ir prognozės buvo labai liūdnos. Man lūžo keli stuburo slanksteliai – vienas iš jų buvo sutrupintas. Jie lūžo gana aukštai, todėl negalėjau valdyti viso savo kūno žemiau krūtinės. Viena rimčiausių mano traumų buvo daugybiniai kaukolės lūžiai, nes lūžo pamatinis kaukolės kaulas. Buvo dvi pagrindinės prognozės: mano visas kūnas neveiks – tik galva ir būsiu daržovė arba visai neatsikelsiu, o jeigu ir atsikelsiu, su galva nebus gerai. Net neįsivaizduoju, kokį košmarą tada išgyveno mano tėvai, kuriems aš – vienturtis“, – skaudžia patirtimi dalijosi palangiškis.
„Pragariški skausmai, kurių net apibūdinti nesugebu“
Pirma Edvino mintis atsibudus iš komos buvo: „Ačiū Dievui, kad likau gyvas. Tada dar nesupratau savo problemų masto. Įsivaizdavau, kad paralyžius yra tik laikinas sutrikimas ir aš tikrai greitai vaikščiosiu“, – akimirkas po komos prisiminė palangiškis.
Po vienuolikos dienų Intensyvios terapijos skyriuje Edvinas buvo pervežtas į Neurochirurgijos skyrių.
„Prasidėjo pragariški skausmai, kurių net apibūdinti nesugebu. Nuskausminamųjų gydytojai vengdavo duoti. Gal jie pripratę prie žmogaus rėkimo iš skausmo ir agonijos? Pamenu, kai prašiau artimųjų, kad greičiau mane iš ten pasiimtų, nes pats iššliaušiu. Džiaugiuosi, kad labai greitai pavyko gauti vietą mano gimtosios Palangos Reabilitacijos centre“, – pirmas savaites po traumos prisiminė Edvinas.
Stuburas kaip makaronas
Reabilitacijoje Edvinas pradėjo suprasti, kad jo laukia ilgas ir skausmingas kelias pasveikimo link.
„Didelis pasiekimas buvo vien nuo lovos persėsti į neįgaliojo vežimėlį. Iš pradžių mano stuburas buvo kaip spagečių makaronas, aš virsdavau ant šono. Buvo sunku susitaikyti, kad dedu žvėriškas pastangas, o progresas itin lėtas. Daug kas nusistebėjo, kad gana greitai man pavyko. Aš esu labai užsispyręs žmogus, turiu daug perteklinio perfekcionizmo, tai man padėjo“, – LRT.lt pasakojo vaikinas.
Paklaustas, kaip psichologiškai išgyveno kardinaliai pasikeitusį gyvenimą, jaunas vyras atsakė: „Kai supratau, kad vežimėlis bus mano kompanionas ilgam laikui, buvo daug ašarų, juodų minčių.“
Laimingas gyvenimas sudužo į šipulius
„Matote, aš pastaruosius trejus metus gyvenau savo aukso amžių: sportavau penkis kartus per savaitę, atsikračiau antsvorio. Aš net dantis susitvarkiau, plaukų transplantaciją pasidariau. Įstojau į magistrantūros studijas, buvau aktyvus studentų veikloje, važiuodavau į festivalius. Kai supratau, kad to nebebus, buvo sudėtinga ištverti. Nuolat bendrauju su psichoterapeutu, pačiam susitvarkyti per sunku“,– pasakojo prieš keturis mėnesius neįgaliu tapęs Edvinas.
Sportiškas iki traumos buvęs vyras pasakoja, kad kol kas jam sunku ne tik su vežimėliu judėti, bet ir nusiprausti ar pasidaryti valgyti.
„Kol kas esu visiškai priklausomas nuo draugo ir tėvų“, – sako ką tik 33 gimtadienį atšventęs vyras.
„Iš esmės aš juk nepasikeičiau. Tik iš 186 cm ūgio tapau 120 cm“
Edvinas pasakoja, kad nepalūžti jį motyvuoja nusistatymas: „Jei aš nuleisiu rankas, mažiau įdomu gyventi bus tik man pačiam. Stipriai motyvuoja ir draugai, kurių nė vienas po traumos nepabėgo. Jie ne tik tiki mano pasveikimu, nuolat lanko, bet ir finansiškai prisideda prie reabilitacijos, neįgaliojo įrangos pirkimo. Aš negaliu jų nuvilti“, – sako Edvinas.
Jaunas vyras prisimena ir savo pirmus išvažiavimus su vežimėliu į viešumą.
„Labai bijojau aplinkinių reakcijos, žvilgsnių, gailesčio. Iš esmės aš juk nepasikeičiau. Tik iš 186 cm ūgio tapau 120 cm. Koks buvau sproginėjantis žmogelis, toks ir likau, tik negaliu daug laiko skirti mėgstamiems dalykams kaip anksčiau. Dabar greitai pavargstu“, – neslepia pašnekovas.
Kvepalų kolekcionierius liko be uoslės
Po galvos traumos Edvinui iki šiol yra dingusi uoslė ir šansų ją kada nors atgauti nėra daug.
„Be proto mėgau kvepalus, juos kolekcionavau. Kai po traumos pamačiau savo kvepalų kolekciją, emocijos paėmė viršų, nes jų kvapą vis dar atsimenu, bet nebegaliu užuosti.
Maistas dabar irgi nedžiugina. Gal tik jo tekstūra. Į jį dabar žiūriu kaip į kurą, kad turėčiau energijos“, – apie pasikeitusį gyvenimą pasakoja Edvinas.
„Lietuvoje nesiekia pastatyti ant kojų, o tik pripratinti prie neįgalumo“
Interviu Edvinas davė būdamas Lenkijoje, kur vienoje privačioje klinikoje atlieka reabilitaciją.
„Kodėl Lenkija? Lietuvoje, deja, nėra tokių reabilitacijos galimybių, klinikų, kaip užsienyje.
Pas mus labiau laiko švaistymas nei reali nauda. Pavyzdžiui, išrašytas druskų kambarys man tikrai nepadės. Lietuvoje nesiekia pastatyti ant kojų, o tik pripratinti prie neįgalumo“, – reabilitacija Lietuvoje nuvylė Edviną.
Pasidomėjęs, kokia įranga yra Lenkijos reabilitacijos centre, Edvinas surinko penkis tūkstančius eurų ir tiki, kad privačioje klinikoje įvyks progresas.
„Supratau, kad yra šansas sustiprėti. Jau trečia diena, kaip esu čia, ir vis dar euforijoje nuo man skirtų užsiėmimų. Personalas net suteikia vilčių, kad galiu pradėti jausti kojas“, – viltingai kalbėjo Edvinas.
Renka pinigus sudėtingai operacijai
Paklaustas apie tai, kokios yra gydytojų prognozės, Edvinas atsakė, kad gydytojai nenori suteikti tuščių vilčių sakydami, kad vaikinas vėl galės vaikščioti.
„Prognozių gydytojai neduoda, bet aš esu pagavęs juos ant žodžių. Pagrindinis neurochirurgas manęs klausė, ar ką nors jaučiu kojose. Juk medikas, žinodamas, kad nėra jokių šansų, tokio dalyko ir neklaustų. Jeigu nervo kanalas pralaidus, visada yra šansas vaikščioti. Gal riedučių ir nebeteks užsidėti, bet ant savo kojų atsistoti yra vilčių“, – tiki Edvinas.
Jis svarsto ir apie kamieninių ląstelių transplantaciją. Pasak jo, stuburo traumų atveju ji taikoma gana retai ir yra brangi.
„Man pasisekė. Į Lietuvą buvo atvykęs gydytojas iš Šveicarijos ir, pažiūrėjęs mano tyrimus, pasakė, kad imsis šios modernios procedūros, nes yra šansų vėl vaikščioti.
Pats pasiruošimas operacijai užtruks gan ilgai, o ir kainuos apie dešimt tūkstančių eurų“, – apie pasiryžimą vaikščioti bet kokia kaina kalbėjo Edvinas.
Šiuo metu dirbti negalinčiam Edvinui finansiškai padeda kas tik gali: tėvai, draugai, giminaičiai ir net svetimi žmonės.
„Sumos yra kosminės. Reikia pritaikyti butą neįgaliam žmogui, mokėti už reabilitaciją ir gydymą. Labai noriu ir vėl vaikščioti, todėl kiekvieną dieną dedu visas įmanomas pastangas to pasiekti. Šiandien neįgaliojo vežimėlį vadinu tik laikinu kompanionu. Tikiu, kad gydymas ir užsispyrimas gali mane pastatyti ant kojų. Rugsėjį planuoju grįžti į studijas“, – optimizmo nepraranda Edvinas.
Norintys ir galintys prisidėti prie Edvino svajonės vėl atsistoti ant savo kojų gali tai padaryti:
„Edvino Vygonto labdaros ir paramos fondas“
Sąskaitos Nr. / Account No.: LT177189900010700330
Bankas / Bank Name: AB Šiaulių bankas
Banko kodas BIC/SWIFT: CBSBLT26
Pervedimo paskirtis: parama
