Daugiau kaip keturis dešimtmečius legendinėje Birštono „Tulpės sanatorijoje“ dirbanti gydytoja Aušra Mituzaitė pastebi – lekiame, sureikšminame darbus ir rūpesčius, o galiausiai desperatiškai ieškome jaunystės ir ilgaamžiškumo recepto, nors jis visai paprastas. Tai – švari siela, mylimas užsiėmimas, meilė sau ir artimam.
Pasakodama apie kone stebuklingas purvo, mineralinio vandens, druskos gydomąsias galias ir neretai vis dar nuvertinamą kurortologinį gydymą, medikė atsidūsta: anksčiau buvo laiko, bet stigo pinigų; dabar pinigų lyg ir pakaktų, bet rūpintis savimi trūksta laiko.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Karališkas gyvenimas Birštone
Legendinė „Tulpė“ – pirmoji Birštone įsikūrusi sanatorija. Gydymo mineraliniu vandeniu bei purvu tradicijos čia puoselėjamos jau beveik 100 metų. Kone pusę tiek čia dirba Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėja, fizinės medicinos reabilitacijos gydytoja terapeutė A. Mituzaitė.
Į Birštoną gydytoja A. Mituzaitė atitekėjo iš Vilniaus, čia sukūrė šeimą. Ir nors ilgai kartojo, kad į sostinę dar grįš, 1981 m. įsidarbinusi „Tulpėje“, joje taip ir pasiliko.
„Žinote, jaunam žmogui turbūt atrodo, kad nedideliame kurorte maža veiklos, judėjimo. Iš pradžių tai lyg ir varžo, leki į didmiestį, konferencijas, tačiau laikui bėgant supranti, kad gyvenimas verda ten, kur gyveni. Dabar, kai nuvažiuoju į Vilnių, dūstu. O ir Birštonas – centras, Lietuvos bamba“, – šypteli portalo LRT.lt kalbinta medikė.
Sako, Birštonas per tuos metus labai pasikeitė, iš nedidelio miestelio tapo garsiu kurortu. „Ko gero, ne veltui Birštonas siekia karališkojo kurorto statuso – ne dėl to, kad čia būta karalių, o todėl, kad dabar žmonės čia karališkai gyvena. Mes viską turime vietoje: ir gamtą, ir tyrą orą, ir ranka pasiekiamas gydomąsias procedūras. Nors, kaip sako, arti bažnyčia – toli Dievas. Ne visi tuo naudojasi“, – šypteli gydytoja.
Ko gero, ne veltui Birštonas siekia karališkojo kurorto statuso – ne dėl to, kad čia būta karalių, o todėl, kad dabar žmonės čia karališkai gyvena.
Senoji kurorto dvasia: landšafto terapija ir jokių sėdinčių ant suoliukų
Kaip ir šiandien, taip ir anuomet, kai gydytoja A. Mituzaitė atvyko į Birštoną, jame tvyrojo kurortinė dvasia: populiarios buvo purvo vonios, driekėsi išmatuoti vaikščiojimo takai. Nebuvo modernios fizioterapijos aparatūros, tad judėjimas, mankštos buvo kaip šventas reikalas, sako medikė, – niekas nesėdėjo ant suoliukų.
„Beje, daug dėmesio buvo skiriama ne tik vandens, purvo procedūroms, bet ir gamtai. Man išliko prisiminimas, kaip einu pylimu ir matau – kiekvienas medelis turi formą. Buvo kalbama, kad lapuočiai žmogų veikia vienaip, spygliuočiai – kitaip, kokią įtaką nervų sistemai turi apvalios, smailios formos. Tai buvo landšafto terapija, ir buvo žmogus, kuris viską prižiūrėjo, tvarkė. Gal nebuvo labai daug pinigų, bet buvo išnaudojama visa kurorto specifika“, – prisimena medikė.
Kurortinis gydymas anksčiau trukdavo net 24 dienas – tikra prabanga šių laikų žmogui. Tiesa, ne visi pacientai atvykdavo noriai, sako gydytoja, dalis – tik paraginus profsąjungoms.
Sanatorijoje veikė kurortologijos laboratorija, rentgeno kabinetas, išplėtota piktybinių navikų, anemijų, kitų ligų diagnostika, čia dirbo kompetentinga gydytojų ir mokslininkų komanda, aukštyn tempdavusi ir jaunuosius medikus. Iš pradžių gydytis atvykdavo nesunkūs ligoniai, pacientai po nesudėtingų operacijų, o apie 1990-uosius iš Vilniaus atvyko pirmieji onkologinėmis ligomis sergantys ligoniai.
„Dabar apie onkologiją šnekama daug, o kai mes baigėme mokslus, apie šią ligą buvo kalbama tyliai. Negalėjai pasisakyti, kad sergi vėžiu, tai buvo tarsi gėda. Mes, gydytojai, tada irgi mokėmės drauge su savo pacientais“, – prisiminimais dalijasi gydytoja A. Mituzaitė.
Sunku patikėti, kad prieš 30 metų dar buvo manoma, jog vėžys – užkrečiamas. „Kai aktoriai, kiti žymūs žmonės pradėjo apie tai kalbėti, tada pasidarė nebebaisu parodyti galvelę be plaukų, pasikeitė ir požiūris į sergančiuosius. Dabar mums jie labai gražūs, ypač moterys, nes tada matai jų šypseną, akis“, – dalijasi mintimis medikė.
Jaučiasi, kad tos vadinamosios „prarastosios“ kartos nuotaikos slogios. Galbūt vyresni žmonės pavargę, kažkuo nusivylę. O štai jaunuoliai – ramesni, vis dažniau atsigręžia į gamtą, supranta sveikatinimosi, poilsio vertę.
Pacientai pajaunėjo, ligos supiktybėjo
Nors medicina bėgant metams tobulėjo, ligos pajaunėjo, supiktybėjo, o pacientai pasunkėjo, sako gydytoja A. Mituzaitė. „Žvelgiant retrospektyviai, nebuvo taip dažnai operuojamas stuburas, nebuvo tiek išvaržų, jauni žmonės nebuvo tokie sugriuvę, kaip matome dabar“, – pastebi ji.
Ir nuotaikos žmonių kitokios – jaučiasi nuovargis, į procedūras žvelgiama su abejone: „Kam man reikia?“ „Jaučiasi, kad tos vadinamosios „prarastosios“ kartos nuotaikos slogios. Galbūt vyresni žmonės pavargę, kažkuo nusivylę. O štai jaunuoliai – ramesni, vis dažniau atsigręžia į gamtą, supranta sveikatinimosi, poilsio vertę. Jaunoji karta aktyviai rūpinasi savo kūnu. Gerai būtų, kad ir siela rūpintųsi“, – tarsteli medikė.
Šiandien reabilitacija taikoma kur kas trumpiau. Pavyzdžiui, po krūtų operacijos – 18 dienų vietoj 24-ų. „Gal todėl, kad onkologinis gydymas ištobulintas, atliekamos ne tokios drastiškos, labiau tausojančios operacijos“, – svarsto gydytoja A. Mituzaitė.
Apmaudu jai dėl to, kad sutrumpėjo psichikos ir elgesio sutrikimų gydymas – ypač tokiu metu, kai žmonės patiria tiek streso ir įtampos.
„Anksčiau turėjome 20-ies dienų trukmės reabilitaciją, gydėme depresija, šizofrenija sergančius asmenis, taip pat turinčius adaptacijos sutrikimų. Jie 20 dienų su gydytojo, slaugytojo priežiūra gyvendavo skyriuje. Dabar sumažino iki pigiausios, 12 dienų trunkančios ambulatorinės reabilitacijos. Gyvenk, kur nori, gauk procedūras, ir tiek.
Bet kaip tu gali sukontroliuoti, pavyzdžiui, šizofrenija sergantį žmogų, kad jis išgers būtinus vaistus? Jis gali paprasčiausiai nukrypti nuo vaistų kurso. O juk tokius žmones reikia gydyti, jiems reikia pagalbos“, – mintimis dalijasi medikė.
Kalbai pasisukus apie tai, kad gydymas sanatorijose retsykiais vis dar nuvertinamas, esą tai – tik poilsio, laisvalaikio, galų gale – ir prabangos klausimas, gydytoja sako nė kiek nesistebinti. Jai ne vienoje konferencijoje net iš ministerijų atstovų teko girdėti, kad sanatorijos – tik šokiai, pasivaikščiojimai ir sotus maistas, kad oru galima pakvėpuoti ir Vilniuje.
Vanduo, turbūt, iš viso yra stebuklas, jis, ko gero, gydo viską. Mineraliniame vandenyje esančios druskos praeina per odos barjerą ir teigiamai veikia kraujagysles, nervų sistemą, sąnarius, vidaus organus.
„O juk kalbos apie mineralinį vandenį, šaltinius, purvą – ne iš piršto laužtos. Jų nauda ne sykį įrodyta mokslininkų, mes ir patys anksčiau su pacientais atlikdavome išsamius tyrimus, – pasakoja medikė A. Mituzaitė. – Vanduo, turbūt, iš viso yra stebuklas, jis, ko gero, gydo viską. Mineraliniame vandenyje esančios druskos praeina per odos barjerą ir teigiamai veikia kraujagysles, nervų sistemą, sąnarius, vidaus organus.
Ypač didžiuojamės savo „Vaidilutės“ vonia. Pamenu, buvo tokia slaugytoja, daug metų dirbusi mūsų skyriaus vandens gydykloje. Pasakojo, kad kai jai pradėjo sukti sąnarius, ji rankas merkdavo į tą vonią. Pajautė, ko jai reikia.“
Nuostaba dėl besijuokiančių onkologinių ligonių
Per kone pusamžį darbo gydytoja A. Mituzaitė matė visko. Sako, medikams niekada nepasimiršta akimirkos, kai tenka susidurti su mirtimi. Bet ne vien tokių nemalonumų pasitaiko.
„Ne taip seniai budėjimo metu mane iškvietė į gydyklą. Ateinu prie pirties – žmogui negera, jis nesąmoningas, paguldytas ant grindų. Blogai pasijuto, laiku neišėjo iš pirties, nežinome, kas nutiko, bet panašu į insultą. Buvo ir nudegimų, tad teikėme pirmąją pagalbą, matavome kraujospūdį. Pridedi ranką, o jis – degantis, tad vėsinome, darėme viską, kas buvo mūsų rankose, taip pat iškvietėme greitąją pagalbą.
Vėliau paaiškėja, kad tą žmogų atvežė sūnus, pacientas serga cukralige, neseniai po insulto, apie kurį artimieji medikams nepranešė. Gydytojas pacientą apžiūri, skiria procedūras, kurių prašo... O tada sūnus skambina ir visais įmanomais keiksmažodžiais, kuriuos žinau ir kurių nežinau, šaukia, ką mes darėme, ko nedarėme ir panašiai.
Šioje situacijoje atsidūriau visai atsitiktinai, bet buvo labai skaudu, kad esi neteisingai užpuolamas. Tas žmogus iki šiol gyvas, atsistatęs, bet piktumo yra labai daug. O žmogus ir atsimeni tuos piktuosius... Žinote, kaip sako pedagogai: „Dirbčiau mokytoju, jeigu ne tėvai, nes vaikai – geri“, – šypteli patirtimi besidalydama medikė.
Žinoma, būna ir gražių dalykų – laimingi pacientų veidai arba akimirkos, kai atėję ramstydamiesi lazdomis, iš sanatorijos išeina savo kojomis, šypteli gydytoja A. Mituzaitė.
„Atsimenu ir dar vieną istoriją. Sykį onkologinio skyriaus moterys ateina pas mane visos linksmos – kas po operacijos, kas po chemoterapijos, kas su tyrimų atsakymais. Ir sako: „Psichologė mūsų klausia, kaip jūs galite juoktis, juk vėžiu sergate.“
Tos pačios moterys mums prieš Kalėdas papuošė nuostabią eglutę pačių padarytais baltais angeliukais. Iki šiol tai atsimename, nes tai buvo tikras įrodymas, kad gyvenimas tęsiasi, o su Kalėdomis ateina atgimimas“, – prisimena medikė.
Žmogus, tik atvažiavęs į sanatoriją, iškart klausia, kada jam darys masažą. Masažas – pasyvus dalykas, svarbiausia – vaikščioti.
Išduoda jaunystės receptą
Gydytoja sutinka – dabar tiek daug kalbama apie sveikatingumą, bandoma susigrąžinti jaunystę, išsaugoti ilgaamžiškumą.
„Žmogus, tik atvažiavęs į sanatoriją, iškart klausia, kada jam darys masažą. Masažas – pasyvus dalykas, svarbiausia – vaikščioti. Eisite pylimu, žiūrėsite, kaip teka vanduo. Birštono promenada yra fantastika! Eini į vieną pusę – matai gandrus ir gerves, kaip jie ten kuriasi pavasarį. Eini į kitą pusę, matai linkius ir žydinčias pievas.
Žinokite, kartais to ir užtenka – pabūti su savimi. Mes atpratome skirti dėmesį ir laiką sau“, – mintimis dalijasi medikė ir priduria – kartais nė neįsivaizduojame, kaip gydo visai paprasti „vaistai“ – gamtos vaizdiniai, vaikščiojimas ir bendravimas, ypač su likimo bičiuliais.“
Gydytoja šypteli paklausta, gal per tiek metų darbo sanatorijoje jai pavyko atskleisti jaunystės receptą. Pavyko. Tai – meilė sau ir artimam, mėgstamas darbas arba užsiėmimas. „Žinoma, apie judėjimą, sveiką mitybą jau nekalbu. Bet ne mažiau svarbu gyventi taip, kad neužgautum kito – tada ir siela bus švari.
Gyvenimas yra labai gražus, bet kai mes kažką sureikšminame – ar save, ar kokius nors įvykius, ant mūsų veido kiekviena raukšlė, galų gale net žvilgsnis išduoda tą kiekvieną nepasitenkinimo momentą. Taigi reikia savyje atrasti tyrumo, kurį galėtum skleisti kitam. Ir tada tu būsi jaunas. Raukšlių gal ir bus, bet širdy jausiesi jaunas. Nes ne raukšlės ir ne plastinės operacijos yra esmė“, – atsisveikindama nusišypso gydytoja A. Mituzaitė.
