Snežana teigia užaugusi troleibusų parke – čia dirbo ir jos močiutė, ir mama. Visgi kai norą vairuoti troleibusą išreiškė pati, močiutė atkirto: „Tik per mano lavoną.“ Dabar Snežana šį darbą dirba jau 15 metų. Kelią per spūstis ji skinasi siųsdama oro bučinius, o keleiviai ją myli taip, kad net žiedlapius kelyje barsto. Tiesa, dabar gerai nusiteikusių keleivių jau mažai, o anksčiau, būdavo, ir saldainių padovanodavo, ir per Velykas margučių atnešdavo, pasakoja troleibuso vairuotoja.
Portalas LRT.lt pradeda naują publikacijų ciklą „Ką žmonės dirba?“. Jame įvairių profesijų atstovai pasakos apie savo profesinį kelią, darbo užkulisius, kylančius iššūkius ir džiaugsmus.
„Tik per mano lavoną. Moteriai – per sunku“, – tokius žodžius kadaise iš močiutės išgirdo Snežana Dzisevič, kai pareiškė norinti tapti troleibuso vairuotoja. Dabar šį darbą ji dirba jau 15 metų.
„Esu trečia mūsų šeimos karta, dirbanti troleibusų parke. Šioje srityje, galima sakyti, užaugau. Močiutė vairavo troleibusą, mama dirbo administracijoje. Mane ten daug kas pažinojo – važinėdavau su vairuotojais, vėliau, jau paauglystėje, irgi buvo įdomu, buvo daug jaunų, gražių berniokų“, – šypsosi savo istoriją pasakodama moteris.
Sužinojusi apie kursus, pirma atsistojo prie vartų
Snežaną nuo mažumės traukė vairas, technika, transportas. Šypteli: „Gal todėl, kad tėvelis labai sūnaus norėjo.“ Vis dėlto paprieštaravus troleibusų parke patirties su sunkia sovietine technika turėjusiai močiutei, Snežana baigė mokslus ir pasirinko anuomet gerai apmokamą darbą siuvimo srityje. Sukūrė šeimą, ėmė auginti vaikus – sako, taip kurį laiką ir liko.
„Ilgai, gal 10 metų, troleibusų parke užteko vairuotojų, tad buvo tyla. Kai išgirdau, kad vėl vyks kursai, viena pirmųjų stovėjau prie vartų. Supratau: aš noriu ir tapsiu troleibuso vairuotoja“, – prisimena pašnekovė.
Jei nori gerai dirbti, reikia girdėti techniką, jausti, jei ima kažkas stuksenti.
Sako, anuomet vykdavo didžiulė atranka – į vieną vairuotojų grupę kandidatuodavo ir 50, 80 žmonių. „Dabar naujų darbuotojų prisikviesti sunkiau, o seniau tai buvo viena iš prestižinių, gerai apmokamų profesijų.
Pamenu, per atranką su mumis bendravo visas elitas: vadovai, parkų direktoriai, administracija. Jau buvau ištekėjusi, tad mano pavardė buvo pasikeitusi. Vėliau jie pamatė mano seną darbo knygutę su pavarde, kuri jau buvo žinoma troleibusų parke. Paklausė, ar čia turiu pažįstamų. Pasakiau, kad ne“, – juokiasi Snežana.
Įsidarbinti ji norėjo be pagalbos, nors vėliau visi suprato, kad naujoji troleibuso vairuotoja – ta pati, kuri dar būdama 15-os žinojo, kaip spausti troleibuso pedalus ir sukioti vairą.
Troleibuso gedimus atpažįsta iš klausos
Šiandien Snežana tikra – kuo greičiau iki smulkmenų įsigilinsi į darbą, tuo bus lengviau. „Jei nori gerai dirbti, reikia girdėti techniką, jausti, jei ima kažkas stuksenti. Anksčiau buvo rimti mokslai, dabar, kai pasižiūriu, ateina jaunimas su prirašytu sąsiuvinėliu, o mes buvome prirašę kaip reikiant. Literatūra buvo rusų kalba, vadovas vertė į lietuvių ir dėstė.
Ėjome į cechus, rodė, kaip veikia sistema, ką daryti, jeigu strigs troleibuso durys, jei žiemą prišals. Reikėjo visa tai suprasti, kad dabar važiuodama galėčiau pasakyti: aha, streikuoja kardanas, ratas, alternatoriusׅ“, – sako Snežana, troleibuso gedimus jau atpažįstanti iš klausos.
Mes visi, kurie dirbame su keleiviais, turėtume gauti ir psichologų diplomus.
Troleibuso vairuotojo darbas – pamaininis, tenka dirbti slenkančiu grafiku rytais arba vakarais. Snežanai labiausiai patinka rytinis laikas. Sako, kad tada vidury savaitės lieka laiko susitvarkyti reikalus, nereikia atsiprašinėti iš darbo. Tiesa, darbo diena prasideda dar 2–3 valandą ryto, tad keltis tenka vos po vidurnakčio.
„Pirmas dalykas, kurį turime padaryti atvažiavę į autobusų darbą, – pūsti į alkotesterį. Kai parodo nulius, gauname dokumentus, grafikus ir einame ruošti transporto priemonę. Patikriname, ar viskas veikia. Jei gauname seną troleibusą, šone ir priekyje sustatome popierinius trafaretus su numeriais ir kryptimis. Naujuose troleibusuose viską darome spaudinėdami mygtukus. Apie 4 valandą ryto jau bandome išvažiuoti iš parko“, – pasakoja troleibuso vairuotoja.
Anksčiau keleiviai tokie pikti nebuvo
Snežana šypsosi: „Mes visi, kurie dirbame su keleiviais, turėtume gauti ir psichologų diplomus.“ Neslepia, kad keleivių būna visokių – ir malonių, ir nelabai.
„Kai atėjau dirbti prieš 15 metų, būdavo, per Kalėdas ar Velykas įlipdami keleiviai palinkėdavo gražių švenčių, kas atneš margutį, kas padės saldainiuką. Gal penkerius pastaruosius metus nė iš vieno neišgirdau „gražių švenčių“. Žmonės labai keičiasi. Dabar susidaro jausmas, kad jie kažko reikalauja, kad mums priklauso kažką daryti, nes mums už tai moka. Toks požiūris šiek tiek žeidžia.
Dabar ir tas technologijų pasaulis: būna, prieina koks senolis, garsiai pradeda kažko klausinėti, o viskas burzgia, tenka garsiai jam atsakyti. Sėdi gale jaunimas, žiūrėk, jau per telefono programėlę parašo, kad vairuotojas barasi. Tokių aktyvistų pilna“, – pasakoja Snežana.
Manoma, kad, jei prie vairo – moteris, viskas galima. Bet kartais tai moteriai pakanka vos vieno žvilgsnio.
Neslepia, kad anksčiau nemažai rūpesčių keldavo asocialūs asmenys. „Turėdavo įžūlumo atsigulti vidury troleibuso, nusirengti ir gerti gėrimus: „Niekur aš neisiu, kviesk tu ką nori.“ Ir konfliktų būdavo, ir keleiviai pasipiktinę. Buvo, kad ir su peiliu šokinėjo.
Per kovidą žmonės irgi buvo pavargę. Būdavo, pribėga, veržiasi į priekį, nuplėšia stop juostą, bando tave pasiekti iš pykčio, reikalauja, kad išleistum pro priekines duris (per pandemiją viešojo transporto vairuotojo zona buvo aptverta stop juosta, keleiviai nebuvo įleidžiami pro priekines duris – LRT.lt)“, – pasakoja Snežana.
Priduria, kad vyrams vairuotojams konfliktų pasitaiko mažiau. „Manoma, kad, jei prie vairo – moteris, viskas galima. Bet kartais tai moteriai pakanka vos vieno žvilgsnio“, – šypsosi Snežana.
Vienam keleiviui krito į akį – kelyje net barstė žiedlapius
Vis dėlto pašnekovė daug kartų pakartoja – visokių žmonių yra, visokių ir reikia, o ji gyvenime vadovaujasi viena taisykle: darbas yra darbas – tegu ten jis ir lieka.
„Aš ir jaunimui nuolat sakau: namai yra namai, darbas yra darbas. Jeigu jie ims maišytis, bus sudėtinga, nes mūsų darbe tikrai užtenka ekstremalių situacijų. Kartais eini namo ir norisi paverkti, net visas drebi, o jeigu dar ir namo viską parsineši...“ – atvirauja moteris.
Juolab kad darbe pasitaiko ir ne mažiau malonių staigmenų. Snežana pasakoja, kad kiekvienas vairuotojas turi savo „etatinių“ keleivių. Keleiviai, pamatę pažįstamą vairuotojo veidą, kartais įsėda į troleibusą nė nežvilgtelėję į maršrutą. Tada Snežana kartais įspėja pažįstamą keleivę: „Ponia, šiandien važiuosiu ne į Naujininkus, o į Žemuosius Panerius.“
Snežana su šypsena prisimena ir dar vieną istoriją, kai darbe netikėtai susirado simpatiją. „Vienas vyrukas nusipirkdavo bilietą – tada dar buvo vienkartiniai, – užrašydavo ant jo savo telefono numerį, trimis kalbomis „Paskambink“, ir pažymėtą bilietą įmesdavo man atgal į kabiną. Ir taip gal pusę metų. Jis manęs po darbo stotelėje galėdavo laukti ir valandą... Na, aš pasijuokiu ir toliau važiuoju.
Vieną kartą sustojau prie Žaliojo tilto. Jis manęs laukė, priėjo ir priekyje ant kelio pribėrė žiedlapių. Žmonės žiūri, atsidarau duris, o jis man: „Prašau, duok telefono numerį.“ Teko. Tapome tikrai gerais draugais, bendraujame iki šiol“, – šypsosi Snežana. Priduria, kad dabar tokių dalykų nebepasitaiko: „Žmonės keičiasi, o gal ir mes senstame, daromės nebe tokios gražios.“
Kam nors nusišypsosi, pamirksėsi, pasiųsi oro bučinį – žiūrėk, ir praleidžia žiedinėje sankryžoje, o aš nevėluoju ir laiku atvykstu papietauti.
Kelią spūstyse skinasi siųsdama oro bučinius
Keleiviai keleiviais, bet ir patys viešojo transporto keleiviai turbūt yra girdėję, kad kartais pasitaiko piktų, pabumbėti mėgstančių vairuotojų. Snežana neslepia – tiesos šiuose žodžiuose yra: „Juk negalime nuolatos šypsotis ir žibėti kaip žvaigždės, visko būna.“ Sako ir pati sykį iš keleivio išgirdusi pastabą: „Jeigu neišsimiegojai, negadink nuotaikos kitiems.“
„Man tada labai skaudėjo dantį, po darbo iškart turėjau bėgti pas gydytoją. Turbūt suprantate, ką tada norėjau tam žmogui padaryti, – juokiasi moteris. – Bet supratau, kad mano problemos yra mano problemos.“
Kartais keleiviai išveda iš kantrybės, nors ir viešojo transporto vairuotojai, kaip sako Snežana, ne visi angelai.
„Anksčiau Vilniaus autobusai ir troleibusai buvo skirtingos įmonės. Nuo to laiko buvo karas. Bet juk mūsų troleibusų parke yra moterų, į mus galima pažiūrėti. Kam nors nusišypsosi, pamirksėsi, pasiųsi oro bučinį – žiūrėk, ir praleidžia žiedinėje sankryžoje, o aš nevėluoju ir laiku atvykstu papietauti, – šypsosi moteris. – Būna, ateina jaunimas iš tų pačių BMW, atsisėda prie troleibuso vairo ir sako: „Šakės, dabar aš kitaip vairuosiu.“ O kai kiti ima pypsenti, rodyti įvairius ženklus, taip ir norisi pasakyti, kad pamąstykite – juk troleibusu gali važiuoti jūsų seneliai, tėvai, vaikai. Juk šitiek tonų reikia sustabdyti.“
Jaunimo ateina nedaug. Nevilioja mūsų atlyginimas, jaunuoliai nori iš karto ir daug.
Atėjus jaunimui iškart pamato – dirbs ar ne
Per 15 darbo metų troleibusų parkas Snežanai tapo it antrieji namai, o kai kurie kolegos – itin artimi: kartu švenčia šventes, bendrauja šeimomis. Moteris šypteli, kad ji – ne pirmūnė, troleibusų parke kai kurie žmonės dirba ir 40, 50 metų.
„Jaunimo ateina nedaug. Nevilioja mūsų atlyginimas, jaunuoliai nori iš karto ir daug. Būna, sukuria šeimas, išeina. Kai kurie grįžta – gi gerai ten, kur mūsų nėra. O čia juk darbas valstybinis, turime visas socialines garantijas, kas mūsų laikais daug ką reiškia“, – sako troleibuso vairuotoja.
Atėję dirbti jaunuoliai į gatves iš pradžių vyksta su kitu vairuotoju – kartu mokosi sklandžiai pristabdyti, tvarkingai įvažiuoti į stotelę, pajudėti iš vietos. Sužino, kad kai kuriose vietose dažniausiai pasitaiko vėlavimų, tačiau kitose atkarpose bus galima paspausti ir sutaupyti laiko. Snežana sako vos dieną dvi pasivažinėjusi su naujoku gali iš karto pasakyti – dirbs žmogus šį darbą, ar ne.
„Reikia daug kantrybės, savitvardos. Kartu reikia būti ir diplomatu – mokėti patylėti, o kai reikia, apsiginti, parodyti, kad aš irgi turiu balsą, aš irgi esu žmogus. Kai kurie žmonės yra per minkšti, tokius greit suvalgo“, – apie jaunuoliams perduodamas pamokas pasakoja Snežana.
Dabar, pasak pašnekovės, vairuoti naujovišką troleibusą – tikras malonumas: sureguliuota sėdynė, lengvas vairas, žiemą – šilta, vasarą vėsina kondicionierius, mygtuką paspaudi – ir važiuoji. „Šiuo metu laukiame, turi atvykti 159 nauji troleibusai, kad visas parkas būtų žemagrindis, pritaikytas neįgaliesiems, pensinio amžiaus žmonėms“, – pasakoja Snežana.
Didžiausias džiaugsmas, kai baigusi darbą galiu pasakyti, jog viskas gerai: nebuvo jokių konfliktų, įvykių, visi sveiki, gyvi.
„Moterys gali viską, o dėl vyrų galima ir padiskutuoti“
Teiraujuosi, ar Snežanos profesijai prieštaravusi močiutė susitaikė su anūkės pasirinkimu. Pašnekovė šypsosi, kad močiutė kurį laiką dar kartojo: „Ilgai neištversi.“ „Sakiau, juk tu ištvėrei dar ne su tokiomis mašinomis. Įrodžiau. Gal po penkerių metų ji sutiko, sako: „Tu visa į mane.“ Ne, aš į save“, – šypsosi Snežana.
Dabar močiutės žodžius ji kartais pakartoja dukrai, jei ši užsimena, kad vieną dieną viską mes ir paseks mamos keliu. „Dabar jaunimui atidaryta daug kelių. Kol jauna, tegu eina į priekį – prašom pilotuoti lėktuvus, skristi į kosmosą. Vairuoti antžeminį transportą, troleibusą galima nebent tada, kai daugiau nėra kur eiti“, – šypteli Snežana.
Tiesa, su tuo, kad vairuoti troleibusą – ne moteriškas darbas, pašnekovė nesutinka: „Pasakykite man bent vieną profesiją, kurios negali dirbti moteris. Moterys gali viską, o dėl vyrų galima ir padiskutuoti“, – įsitikinusi Snežana.
Ji sutinka, kad darbas ne iš lengvųjų – tenka ir ratus paveržti, ir nukritusius sunkius troleibuso ūsus pritaisyti. Jėgos reikia daug – kai kada ūsai gali pakelti ir pačią vairuotoją. „Bet šiaip ūsai neturėtų kristi, nors pasitaiko ir man, kai užsižiopsau. Tiesa, būna techninių gedimų. Tada į bet kurį miesto galą kviečiame savo Čipą ir Deilą“, – taip troleibusų parke vadinamas techninės pagalbos specialistų duetas, paaiškina Snežana.
Norėtų pasikeisti vietomis su Šimašiumi
Labiausiai Snežaną žavi tai, kad darbe nėra monotonijos. Spūstys mieste formuojasi kaskart skirtingai, jei išlindo saulė ar ėmė lyti – miestas sustoja, o vasarą, kaip sako pašnekovė, prasideda naujos atrakcijos: paspirtukai, dviračiai. „Didžiausias džiaugsmas, kai baigusi darbą galiu pasakyti, jog viskas gerai: nebuvo jokių konfliktų, įvykių, visi sveiki, gyvi“, – atsidūsta pašnekovė.
Laisvu laiku nuo darbo Snežana skuba į gamtą arba pas anūką. Šypteli, kad po miestą visada keliauja viešuoju transportu – taip patogiau, nereikia sukti galvos dėl automobilio stovėjimo vietos. Paklausta, kokią kitą profesiją, jei galėtų, vienai dienai norėtų pasimatuoti, moteris susimąsto.
„Per dieną daug nenuveiksi, bet norėčiau bent trims darbo dienoms apsikeisti vietomis su mūsų meru. Kad jis pajaustų tą malonumą – nori greito ir patogaus viešojo transporto, o visur reikia suveržinėti diržus“, – sako Snežana.
Netrukus patikslina, kad juokauja, ir sako nuo vaikystės turinti kitą svajonę – vieną dieną tapti tolimųjų reisų vairuotoja. „Norėčiau sėsti ir pervažiuoti visą Europą. Tikrai žinau, kad sugebėčiau. Rodos, lyg darbas ir tas pats, bet niekas nesėdi ant galvos, nebarbena į nugarą. Aišku, ten irgi ne medus, bet noriu tos laisvės – ramiai, su vėjeliu, su muzika“, – sako ji.
Klausiu, gal vieną dieną sutiks pasidalyti ir reiso po Europą įspūdžiais – tuokart jau kaip tolimųjų reisų vairuotoja. „Galbūt. O gal viskas taip ir liks – esu ištikima troleibusų fanatikė“, – atsisveikindama šypteli Snežana.
