Kriminalinėje policijoje dirbusį Rolandą ir renginių organizatorę Aušrą keliai suvedė universitete. Ieškoti laimės jiedu išvyko į Airiją, bet po penkerių metų sugrįžo. Apsigyveno miškingame kaime, pasistatė šiaudinį namą ir pavadino jį „Laimės namais“. Dabar Augučiai juose priima svečius, rengia edukacijas, pasakoja apie išskirtinę bendruomenę ir kantriai atsakinėja į klausimus, koks gi tas gyvenimas nepaprastame Kardokų kaime.
„Mūsų meilė įsižiebė bestudijuojant menotyrą Vytauto Didžiojo universitete“, – šypsosi savo istoriją pradėdama pasakoti Aušra. Ji tuo metu dirbo pagal anksčiau įgytą specialybę – Kybartų kultūros namuose organizavo renginius. Rolandas jau aštuonerius metus darė sėkmingą karjerą Kauno kriminalinėje policijoje.
„Užėmiau gana aukštas pareigas, bet neturėjau tinkamo išsilavinimo. Kai vyko reformos, įstojau į menotyrą. Be abejo, daug kam buvo šokas, mano pasirinkimas atrodė ne visai į temą, – dabar šypsosi Rolandas. – Matyt, jau tada prasidėjo pirmieji pokyčiai. Susitikome su Aušra, o po metų abu išvykome į Airiją.“
Iš galvos neišėjo internete pamatytas šiaudinis namas
Per penkerius emigracijoje praleistus metus pora dirbo įvairius darbus, išbandė, kaip patys sako, gausybę veiklų. „Galbūt įdomiausia buvo paskutinė – su bendraminčiais leidome lietuviams skirtą laikraštį „Saloje“, – prisimena Rolandas.
Gyvenant svetur šeimai kirbėjo mintis grįžti į Lietuvą ir pasistatyti savo namą. Ne bet kokį – jiedu ėmė svajoti apie ekologišką, iš kuo natūralesnių medžiagų pastatytą būstą. Tiesa, tuo metu Rolandas sako žinojęs nebent apie rąstinius namus, statytus dar senolių.
„Kartą dar Airijoje internete man už akies užkliuvo šiaudinių namų pavyzdžiai. Ėmęs daugiau domėtis, suradau Petrą Devižį – architektą, šiaudinių namų pradininką Lietuvoje. Jis pirmąjį šiaudinį namą buvo pastatęs, berods, dar 1994-aisiais“, – pasakoja Rolandas.
Tiesa, apie šiaudinius namus plačiau imta kalbėti tik šiek tiek vėliau – kaip pasakoja Rolandas, tada, kai į Lietuvą atėjo vadinamasis anastazijiečių judėjimas. „Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ėmė kurtis pirmieji klubai, skaitovų grupės, buriamos Vladimiro Megre knygų idėjų. O idėja buvo paprasta – kad žmogus grįžtų arčiau gamtos, turėtų hektarą žemės, namelį, kūdrelę, sodelį, laimingai gyventų ir perduotų turtą vaikams“, – pasakoja Rolandas.
Kauno klubo nariai apylinkėse ėmė ieškoti švarių, kolūkių ir didelių ūkių nepaliestų žemių. Taip atrado Kardokų kaimą. Bene pirmasis sodybą čia nusipirko Augučių kaimynas, netrukus miškinga vietove susižavėjo ir šios istorijos herojai. Taigi, nesudvejojo sulaukę pasiūlymo pirkti gretimai esančią žemę.
„Aš – iš Kybartų, vyras – iš Kauno, radome Kardokus. Juokaujame, kad todėl, jog „K“ raidė labai graži. O dar ir beveik pusiaukelė tarp Kauno ir Kybartų“, – šypsosi Aušra. Taip bute gyvenę Augučiai prieš 14 metų tapo vieni pirmųjų Kazlų Rūdos rajone esančių Kardokų kaimo bendruomenės, garsėjančios šiaudiniais namais, kūrėjų.
„Jei kas mūsų pasirinkimą būtų vertinęs tradiciškai, ko gero, sakytų, kad žengėme neprotingą žingsnį“, – šypteli Rolandas, mat tuo metu Lietuva kaip tik išgyveno krizę. Aušra šypsosi: „Esame tie, kurie gyvena širdimi.“
Šiaudinį namą pasistatė vieni pirmųjų Lietuvoje
Mintis pasistatyti namą iš šiaudų – natūralios ir, iš pažiūros, pigios medžiagos – Rolandą tiesiog sužavėjo. Iš Airijos grįžę į Lietuvą, Augučiai apsilankė seminare apie atsinaujinančius gamtos resursus, ten sutiko ir jau minėtą šiaudinių namų architektą P. Devižį.
Su architektu aptaręs reikalus, Rolandas ilgai nelaukęs ėmėsi namo statybos. „O aš auginau mūsų merginas“, – šypsosi dviejų 13-os ir 14-os paauglių mama Aušra.
Rolandas pasakoja, kad šiaudinio namo statyba nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti. „Jeigu žmogus nori turėti šiaudinį namą, dažniausiai jį stato savo rankomis, mat ekologinė statyba, galbūt vien dėl pavadinimo, yra brangesnė“, – kalba vyras.
Augučiai šiaudinį namą savomis rankomis, taip pat padedami kaimynų, pasistatė per metus. „Tuo metu Lietuvoje šiaudinių namų buvo vos vienas kitas, mes greičiausiai pakliuvome į pirmąjį šiaudinių namų dešimtuką. Dabar tokių namų jau, ko gero, yra per šimtą“, – sako Rolandas.
Anot jo, šiaudiniai namai populiarėja – vien Kardokuose per 10 jau pastatytų, dar keletas statoma. „Komercinių šiaudinių namų statytojų Lietuvoje vos vienas kitas, tad vietą rezervuotis tenka prieš metus ar kelerius“, – pastebi Rolandas.
Sienos – iš molio ir karvės mėšlo
Augučiai namo sienas statė iš stačiakampių šiaudų spudulų, liaudyje vadinamų kitkomis. Sako, 35 cm aukščio, 45 pločio ir maždaug metro ilgio ryšulius dėjo panašiai kaip plytas, o tada sienas tinkavo natūraliu molio tinku.
„Šiaudas – šilta medžiaga, bet kaip vata: jei vėjas pūs, tai ir prapūs, todėl nuo vėjo ir lietaus reikalinga izoliacija. Darėme senovinį tinką iš molio, žvyro, šiek tiek smulkintų šiaudų. Nepabijojome ir karvės mėšlo, kurį laukuose rinkome rankomis, – apie namo statybą pasakoja Rolandas. – Karvės mėšlas yra geras antiseptikas, beje, jo įmaišius šiurkštus tinkas keičiasi, pasidaro plastiškas, atrodo kaip grietinėlė. Reikėtų tą pamatyti.“
Rolandas šypsosi, kad kvapo baimintis neverta – šviežias mėšlas, pasak jo, neskleidžia baisiai nemalonaus kvapo, o išdžiūvus sienoms jis suvis dingsta. Pasak šeimininkų, žmonėms dažnai kyla klausimas, kaip apsisaugoti nuo graužikų. Rolandas šypsosi – karkasiniuose namuose graužikų pasitaiko netgi dažniau, mat šiaudinių namų statytojai žino pavojų ir tam pasiruošia.
„Jei siena gerai nutinkuota, pelė neturės, kur įlįsti. Beje, apsaugai naudojami metaliniai tinkleliai, dedami palei grindis ir įtinkuojami į molio tinką. Per 14 metų į namus buvo įlindusios gal tik pora pelių – pirmą kartą, dar statydami namą, parsinešėme su šiaudais“, – šypsosi Rolandas.
Apvaliame name nerasite ir durų
Šeimininkai tikina, kad šiaudiniame name nešalta – sako ir žiemą, ir vasarą po namus vaikštantys basomis. Namą šildo krosnimi, kūrenama malkomis. Miško turintys Augučiai malkomis pasirūpina patys, tad džiaugiasi pigiu namo išlaikymu – moka tik už elektrą, o vasarą – dar ir už dujas.
„Krosnis suprojektuota arčiau namo vidurio, kad po visą erdvę sklistų šiluma. Kaip žinote, molis turi savybę kaupti šilumą: krosnis ją atiduoda, o namo sienos, tinkuotos moliu, tą šilumą sugeria ir vėliau išspinduliuoja.
Šiaudinis namas turi ir daugiau pliusų. Jame tikrai labai malonu gyventi: niekada nebūna sausa, laikosi apie 50 proc. drėgmė, lengva kvėpuoti. Galbūt dėl molio tinko, namas turi malonų natūralų kvapą. Kai mūsų mergaitės buvo mažos, eidavo ir laižydavo tas molines sienas. Šlapias molis, prieš išdžiūdamas, turi specifinį kvapą. Dar ir dabar jeigu kažką darau su moliu, dukroms tai – geriausi kvepalai“, – šypsosi Rolandas.
Įžengus į Augučių namus, neįmanoma nepastebėti, kad name nėra kampų, čia nerasite ir durų. „Tokia filosofija – kad visi būtume bendroje erdvėje“, – pasakoja Aušra. Jai antrina ir Rolandas, pasakojantis, kad apvaliam namui netinka skaidymas – erdvės turi būti atviros, harmoningos.
„Vis dėlto, mūsų dukros jau užaugo, tapo paauglėmis, tad joms norisi savo kampo, norėtų ir durų“, – šypsosi Aušra.
Edukacijas rengia čia pat, namuose
Šiaudinių namų sostine tituluojamų Kardokų apylinkėse šiuo metu gyvena apie 20 jaunų šeimų, už poros kilometrų kuriasi dar viena bendruomenė. Kaip pasakoja Rolandas, visi kardokiečiai – skirtingi, bet kartu ir panašūs, mat visus vienija panašus gyvenimo būdas: sąmoningumas, darna su gamta, ekologinės idėjos, vegetariška mityba, dvasinės praktikos.
„Bendruomenė kas mėnesį rengia susitikimus. Kartu gaminame, aptariame reikalus, vasarą rengiame talkas“, – sako Rolandas.
Kardokų gyventojai prieš penkerius metus bendromis jėgomis netoliese pastatė darželį, gamtos mokyklą. „Šiuo metu joje mokosi vaikai nuo pirmos iki aštuntos klasės. Mokiniai atvažiuoja ir iš Kauno, Marijampolės, Prienų, Alytaus. Lauko mokyklą lanko ir mūsų mergaitės“, – pasakoja Aušra.
Augučiai, kaip patys sako, gyvena iš edukacijų. Savo šiaudinį namą jie praminė „Laimės namais“ – juose priima grupes, pasakoja apie savo gyvenimo būdą, rengia edukacijas, vaišina vegetariškais skanėstais.
„Iš pradžių vyro idėja keltis į kaimą baugino, maniau, ką aš viena veiksiu uždaryta, – juokiasi Aušra. – Pamaniau, gal tada reikėtų pas save priimti žmones ir aš galėsiu tęsti savo darbą. Dabar su vaikais gaminame medinius amuletus, piname laimės aitvarėlius, su suaugusiaisiais – indėniškas mandalas. Vedu pasaulio tautų šokius – jie ant pievos šokami ratu.
Populiariausia yra maisto gaminimo pamokėlė. Vaikai labai mėgsta kočioti ir ant sausos keptuvės kepti plokščias duoneles. Beje, šiuo metu bendradarbiaujame su visuomenės sveikatos biurais, tad dažnai vykstame vesti sveikuoliško maisto edukacijų.“
Šeimininkai šypsosi, kad, ko gero, bus iš nedaugelio, svečius priiminėjančių savo pačių namuose. „Prieš kelerius metus pas mus viešėjo Kęstutis Marčiulynas (žinomas vienuolio Bo Heang Sunim vardu – LRT.lt). Viską apėjo, apžiūrėjo, klausia: „Bet butą Vilniuje vis tiek turite?“ – juokiasi Rolandas. – Žmonėms sunku patikėti, kad mes čia gyvename, kad čia ne mūsų vasarnamis ar speciali erdvė, skirta edukacijoms.“
Aušra sako, kad namų aplinka svečius atpalaiduoja – atvykę žmonės pajaučia gamtą, išgirsta paukščius, išsikalba, pasidalija rūpesčiais. „Kiti neįpratę būti tokioje tyloje, sako, kad ima spengti ausyse“, – šypteli moteris.
Iš tylos nuvykus į miestą imdavo skaudėti galvą
Šiuo metu Augučiai greta statosi dar vieną šiaudinį namą. Svarsto, ar jame įsikurs apie norą turėti savą erdvę vis dažniau užsimenančios dukterys, ar name šeima priiminės svečius.
„Dukroms dabar tas amžius – traukia ir akropoliai, ir riedlente norisi pasivažinėti. Štai neseniai vyresnioji vyko į Kauną švęsti gimtadienio. Kadangi mūsų bendruomenė gana didelė, lengva pasiderinti, kad kas nuvežtų, o jei niekas nevažiuoja, yra autobusas, netoliese ir geležinkelio stotis.
Pirmieji 12 dukrų metų, kaip aš sakau, buvo auksiniai. Šalia namo buvo žvyro krūva, tai dukros atsikeldavo, tiesiai su pižamomis į smėlį, šalia – kūdra, rupūžės, žiogai, žalčiai“, – kalba Rolandas.
Pats, kaip sako, augo ant asfalto, tad norėjo, kad dukros vaikystę leistų ant žolės. „Galbūt, kai užaugs, jos grįš į miestą. Štai mano tėvai pabėgo iš kaimo ir mums sakė: „Siaubas, kur jūs einate“, – šypteli Rolandas.
Grįžęs iš emigracijos, jis sako aiškiai pajutęs, kad norisi tylos. Į ją įsiklausius, viskas pasikeitė.
„Pirmuosius dvejus metus užsiėmėme statybomis ir beveik niekur iš čia nevažiavome. Atrodo, nieko nedarai – kaip sakau, tik nereikia vartoti alkoholio, pakanka išbūti tame tyrume, ir tada tavo pasaulyje ima keistis viskas: suvokimai, požiūris.
Po tų dvejų metų tylos ir ramybės į miestą išsiruošti būdavo sunku. Pamenu, mieste net imdavo skaudėti galvą. Ėmiau griežtai planuotis keliones iš taško į tašką, kad tik be reikalo nereikėtų važinėti po Kauną“, – su šypsena prisimena Rolandas.
Grįžęs jis išsiaudavo iš batų, pavaikštinėdavo basomis po žolę, išsimaudydavo čia pat kieme esančioje kūdroje. „Tada viskas nuplaukdavo, nukrisdavo tie miesto čiuptuvai“, – sako Rolandas.
Su plačia šypsena išlydėdami svečius, šeimininkai, nenuostabu, palinki laimės. „Manau, laimę visi suvokiame skirtingai. „Laimės namai“ apima daug laimės sričių: laimė bendrauti, pietauti, kalbėtis, dalytis rūpesčiais, atsipalaiduoti, džiaugtis gamta.
Kadangi patys, būdami gamtoje, prisipildėme laimės, norime ja dalytis su kitais. Galbūt tai ir yra laimė, kai žmogus pamato, kad galima daryti kitaip, gyventi savo širdimi ir eiti ten, kur norisi“, – atsisveikindamas pasvarsto Rolandas.
Šie metai Lietuvos turizmo sektoriui ypatingi – be didžiųjų šalies miestų švenčių, 2022-ieji paskelbti Sūduvos metais. Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ vietos turistus kviečia susipažinti su slapčiausiomis, saldžiausiomis ir istoriškiausiomis Suvalkijos krašto vietomis, tad surengė ir pažintinę kelionę žurnalistams. Įtakos teksto turiniui tai neturėjo.
