Kalvarijos krašte išlikęs autentiškas bunkeris paverstas tiesiog kaimo šiukšlynu. Grupelės entuziastų dėka apleistoje vietoje įrengtas karinis istorinis muziejus, dabar juo rūpinasi kraštietis Robertas Degutis. Kaip pats sako, iš idėjos: „Kartais jau prašome, kad savivaldybė ne ką nors mums duotų, bet kad netrukdytų daryti tai, ką darome.“ Anot pašnekovo, lankytojai į bunkerį plūsta be didelės reklamos, o dabar dar ir klausinėja, ar jame būtų galima pasislėpti nuo karo.
Prie netoli Kalvarijos išlikusio autentiško Molotovo linijos bunkerio pasitinka šioje vietoje muziejų įkūręs R. Degutis. Būtent jis drauge su grupe jaunuolių, susibūrusių į Kalvarijos jaunimo klubą „Arka“, 2013 m. apleistą vietą nutarė paversti turizmo traukos objektu.
„Kalvarija – pasienio miestas, nukentėjęs per daugelį karinių konfliktų: pasaulinius karus, žygiavusią Napoleono armiją, kurį laiką čia buvo ir sovietų dalinys. Taigi, nutarėme imti vystyti militaristinį turizmą ir taip garsinti Kalvariją“, – sako R. Degutis.
Karyba muziejaus šeimininką domino nuo mokyklos laikų. „Sakoma, kai kurie dalykai ateina kartu su motinos pienu. Na, man atėjo mokykloje, – šypsosi R. Degutis. – Turėjau stiprų istorijos mokytoją, su juo bendrauju iki šiol. Dabar esame geri bičiuliai, dažnai susitinkame, o jis kitiems mane visada su pasididžiavimu pristato: „Mano mokinys.“
Šiukšlių buvo tiek, kad įeiti buvo įmanoma tik susilenkus
R. Degutis pasakoja, kad 1940 metais Sovietų Sąjungos pradėtos Molotovo linijos gynybinių įtvirtinimų statybos vykdytos keturiose aneksuotose valstybėse: Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje. Vien Kalvarijos krašte pastatyta 30 bunkerių, tačiau pagal paskirtį jie taip ir liko nepanaudoti.
„Kai buvo atlikti visi statybos darbai ir buvo likę sumontuoti ginklus, prasidėjo karas. Dalis bunkerių taip ir liko nepanaudoti, kokie 98 procentai jų tiesiog aparti laukuose“, – pasakoja R. Degutis.
Bunkeris, kuriame dabar įkurtas muziejus, iki tol buvo virtęs kaimo šiukšlynu. Kaip prisimena R. Degutis, žmonės šiukšles čia metė tiesiai pro neužmūrytų langų angas, o atliekų, gyvūnų liekanų nuo žemės buvo tiek, kad patekti į bunkerio patalpas buvo įmanoma tik susilenkus.
Bunkerį atgaivinti sumanęs būrelis entuziastų sušaukė talką, išvežė šiukšles ten, kur joms vieta, išliejo grindis, perdažė išorines ir vidines sienas ir po metų atidarė karinį istorinį muziejų. R. Degutis atkreipia dėmesį, kad bunkerio išorė gana žaisminga. „Žmonės dažnai klausia, kodėl bunkeris perdažytas, nes šiaip jau turėtų būti betoninis. O kai kurie istorijos fanatikai sako, kad jį sudarkėme.
Jiems pasiūlau apsilankyti Kalvarijoje esančiuose dar 29 unikaliuose bunkeriuose ir vieną neunikalų. Kadangi nuo pat idėjos pradžios žinojome, jog mūsų lankytojai bus ir vaikai, norėjome, kad jie nematytų karo baisumo ir į šį objektą pasižiūrėtų kaip į pramogą“, – paaiškina R. Degutis.
Teko nutraukti naktinį žygį – kilo muštynės
Lankomasi ne tik šiame bunkeryje – smalsuoliai gali pamatyti ir dalį kitų, esančių šiame krašte. Tiesa, lankymo laikas priklauso nuo ūkininkų valios. „Ūkininkai duoda laiko nuo vėlyvo rudens iki pavasario. Vėliau laukuose užauga pasėliai, tad bunkerius išleidžiame atostogų“, – šypsosi R. Degutis. Bunkeriuose vyksta edukaciniai užsiėmimai, viename jų įrengtas pramoginis pabėgimo kambarys, vyksta naktiniai žygiai.
Naktiniai žygiai, anot R. Degučio, sulaukė itin didelio susidomėjimo. Tiesa, Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, veiklą teko sustabdyti. „Anksčiau rengdavome teatralizuotus naktinius žygius. Per juos atgydavo rusų armijos kariai – juos įkūniję asmenys ir vesdavo žygius. Šią dieną, savaime suprantama, tai daryti būtų neprotinga“, – sako R. Degutis.
Beje, vieną sykį tokį žygį teko nutraukti – žygeiviai įsijautė tiek, kad kilo rimtas konfliktas. „Per žygį visada pasakydavome, kad tai vaidinimas, ragindavome pasiduoti žaidimui, o jeigu per sunku, tiesiog nedalyvauti. Visgi kartą per dalyvių suėmimo sceną vienas žmogus ėmė rimtai priešintis. Žygį teko nutraukti, nes kilo rimtos muštynės“, – prisimena R. Degutis.
Muziejus bunkeryje – papildoma, neatlygintina veikla
Šiandien iš grupės, kuri prieš 8–9 metus pasišovė militaristiniu turizmu garsinti Kalvarijos kraštą, liko vienas R. Degutis. Sako, yra dar keletas žmonių, kuriuos būtų galima sukviesti esant reikalui, tačiau muziejaus vairą R. Degutis laiko savo rankose: pats priima lankytojus, rūpinasi eksponatais. Viską daro savanoriškai, taigi neatlygintinai.
„Muziejus yra mano papildoma veikla, joje realizuoju save ir bunkerį rodau kitiems. Esu savo krašto patriotas, noriu jį garsinti. Visgi pagrindinis mano darbas – verslas, dirbu su pramogomis, turiu dažasvydžio aikštelę, organizuoju vasaros stovyklas, vaikų gimtadienius ir pan.“, – kalba R. Degutis.
Pašnekovas šypsosi, kad bunkerio beveik nereklamuoja, tačiau lankytojų susidomėjimas ir be reklamos stebėtinai didelis. Todėl ekskursiją reikėtų užsisakyti bent jau prieš savaitę, nors R. Degutis šypsosi – nemažai žmonių paskambinę sako: „Laba diena, mes stovime prie bunkerio durų, norėtume patekti vidun.“
„Kai 2013 m. prikėlėme objektą, turėjome gražių rožinių svajonių, tačiau dabar jaučiu, kad tai tampa nebe hobiu, o įsipareigojimu lankytojams. Žmonės galvoja, kad tai normalus, visą parą veikiantis lankytinas objektas, tačiau neturime nuolatinio darbuotojo. Tai yra kelių žmonių iniciatyva prižiūrimas objektas“, – aiškina R. Degutis.
Šiuo metu norinčiųjų aplankyti bunkerį ypač padaugėjo, tačiau R. Degutis svarsto, kad ne dėl Ukrainoje vykdomo Rusijos karo – gal dėl šiltojo sezono, sako jis, taip pat todėl, kad šie metai paskelbti Sūduvos metais.
Savivaldybės prašoma ne pagalbos, o kad netrukdytų
Nors mato poreikį, nuolatinio darbuotojo R. Degutis samdyti kol kas neketina. Tam yra dvi priežastys. „Pirmiausia tai yra specifinė sritis, tad gidas turėtų būti stiprus karo žinovas. Žinoma, žmogų galėtume apmokyti, tačiau yra kita pusė – finansavimas. Norėtųsi, kad savivaldybė ir valdžios žmonės būtų labiau suinteresuoti, matytų tame prasmę.
Mes visą laiką bandome įrodyti, kad tokie objektai reikalingi mūsų kraštui. Kartais jau prašome, kad savivaldybė ne ką nors mums duotų, bet kad netrukdytų daryti to, ką darome“, – kalba R. Degutis.
Beje, jis svarsto, kad jeigu iš veiklos gautų atlygį, muziejaus idėjos veidas, ko gero, pasikeistų. Ir ne į gera. „Jei tai taptų darbu, galbūt nebeliktų fanatizmo. Ko gero, turėtume vadovą, kuris mums keltų tam tikrus tikslus, lūkesčius, o šie galbūt nesutaptų su mūsų vizija. O dabar viską darome iš idėjos“, – sako R. Degutis.
Muziejuje saugomi eksponatai – pasaulinių karų ginkluotė, įvairūs asmeniniai karių daiktai – čia atkeliavę taip pat paties R. Degučio iniciatyva. „90 proc. šių daiktų atkeliavo iš kasinėjimų – pats juose dalyvauju, klausinėju senų žmonių, kur buvo įvirtinimų vietos, su technika ieškau iš to laikmečio likusių daiktų. Dalis jų neturi tokios stiprios istorinės vertės, kad keliautų į Kultūros paveldo departamentą, tad lieka pas mus.
Dalį daiktų atneša žmonės – randa, pavyzdžiui, ardami laukus. Kai kuriuos daiktus, kurie, žinome, tikrai susiję su mūsų kraštu, perkame. Turime įsteigę asociaciją, tad gautas lėšas investuojame į bunkerio aplinką, priežiūrą.
Beje, su mūsų krašto muziejumi vykdome mainus – kai kuriuos mūsų krašto eksponatus nuperkame aukcionuose ir duodame eksponuoti muziejui. Jam su pinigais dar sudėtingiau nei mums“, – kalba R. Degutis.
Klausiama, ar slėptuvė pasitarnautų per karą
Anksčiau R. Degutis sako sulaukdavęs klausimų, kodėl tvarko bunkerius, svarstymų, kam jie įdomūs. Kaimynystėje vykstant karui, skeptikų liko mažiau, o lankytojai dabar jau neretai teiraujasi, ar dviejų metrų storio lubomis apjuostame bunkeryje būtų galima slėptis nuo karo. Anot R. Degučio, teoriškai – taip, tačiau taip elgtis būtų neprotinga.
„Manau, bunkeris atliktų apsaugojimo nuo apšaudymo funkciją, tačiau reikia nepamiršti, kad priešas jį iš viršaus matytų kaip karinį objektą, į kurį galbūt taikytų. Gal čia ir galėtų tilpti apie 10 žmonių, tačiau nėra nei vandens, nei sanitarinių mazgų, tad čia slėptis tikrai nėra ko“, – šypteli R. Degutis.
Šie metai Lietuvos turizmo sektoriui ypatingi – be didžiųjų šalies miestų švenčių, 2022-ieji paskelbti Sūduvos metais. Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ vietos turistus kviečia susipažinti su slapčiausiomis, saldžiausiomis ir istoriškiausiomis Suvalkijos krašto vietomis, tad surengė ir pažintinę kelionę žurnalistams. Įtakos teksto turiniui tai neturėjo.
