Gyvenimas

2021.12.06 13:12

Ramūs vaikai: ramybės sau ir vaikams linkintys tėvai gręžiasi į meditacijos praktikas

LRT.lt2021.12.06 13:12

Artėjančios šventės – dar viena proga šeimoms pabūti drauge ir galbūt paieškoti ramybės. Kaip tą daryti, meditacijos mokytoja iš Jungtinės Karalystės Lorraine E. Murray pataria ką tik lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Ramūs vaikai“. Apie tai kalbamės su gydytoju psichoterapeutu, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto podiplominių psichoterapijos studijų kurso vadovu, medicinos mokslų daktaru Juliumi Neverausku, rašoma leidėjų pranešime žiniasklaidai.

– Ar tiek pat vaikų elgesio sutrikimų būdavo visais laikais, tik anksčiau niekas apie tai nekalbėdavo? Ar tik dabar šios problemos labai pagilėjusios ir tapo masinės?

– Tyrimai rodo, kad diagnozuotų vaikų psichikos bei elgesio sutrikimų, įskaitant ir vystymosi sutrikimus, per pastaruosius keliolika metų padaugėjo nuo kelių iki keliolikos procentų. Tačiau, specialistų nuomone, šis skaičius daugiausiai išaugo dėl didesnio visuomenės susirūpinimo, informacijos sklaidos ir geresnio atpažinimo, taip pat geresnės diagnostikos ir prieinamesnės pagalbos patiems vaikams ir šeimoms.

Sutrikimai geriau atpažįstami šeimose, tėvai dažniau kreipiasi į specialistus, o jie diagnozuoja ir gydo. Oficialūs skaičiai didėja visų pirma dėl šių priežasčių. Tačiau kai kurių sutrikimų padaugėjo ir dėl vaikų bei paauglių gyvenimo būdo pokyčių (žalingas kompiuterinių technologijų vartojimas, fizinio aktyvumo stoka, informaciniai krūviai, retesnis buvimas gamoje ir kt.). Be abejo, neigiamą įtaka pastaruosius porą metų daro pandemijos sukeltos problemos.

Šiuo metu autizmo spektro sutrikimai JAV nustatomi 1 iš 54 vaikų, berniukams 4 kartus dažniau negu mergaitėms. Dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas JAV diagnozuojamas apie 1 iš 11 vaikų 4-17 metų amžiaus grupėje.

Kalbant apie Lietuvą, daugiau duomenų turime apie bendruosius psichikos sveikatos rodiklius. Projekto „Kurk Lietuvai“ duomenimis, 2020 metais 1 iš 3 paauglių mergaičių ir 1 iš 4 berniukų savo psichologinę gerovę vertino kaip žemesnę nei vidutinė, o net 29 proc. 15 metų mergaičių ir 13 proc. to paties amžiaus berniukų daugiau nei kartą per savaitę jaučia slogią nuotaiką.

Projekto metu nustatyta, jog 1 iš 3 vaikų patiria patyčias. Higienos instituto duomenimis, ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais vaikų amžiuje yra 700 iš 10 tūkstančių. Kitaip tariant, 1 iš 15 vaikų patiria problemų psichikos sveikatos srityje. Verta nepamiršti, kad už šių skaičių slypi vaikai, šeimos ir likimai. Taigi, psichikos sveikatos problemos Lietuvoje labai aktualios.

– Kokie dirgikliai šiandien labiausiai veikia vaikus? Dėl ko jiems skauda, kas sukelia psichologines problemas?

– Vaikus ir paauglius dažniausiai veikia tie patys faktoriai kaip ir šeimas, kuriose jie auga, o taip pat ir kitus žmones. Dažniausiai tai neišmoktas reguliuoti stresas, konfliktai, piktnaudžiavimai ir priklausomybės, darbo ir poilsio režimo nesilaikymas, fizinio aktyvumo deficitas ir kiti panašūs dalykai. Taip pat verta pripažinti, kad vaikų amžiuje labai svarbūs yra ir genetiniai faktoriai.

Taip pat skiriasi įgimtas vaikų temperamentas, nervų sistemos jautrumas, asmenybės ypatumai. Tai gali įtakoti, kad tokie vaikai gali turėti psichologinių ar bendravimo ypatumų, skatinančių disfunkcinį jų elgesį. Todėl labai svarbu yra prevencinės priemonės, kurios gali labai sumažinti psichikos ir elgesio sutrikimų vystymąsi ir jo pasireiškimus.

Tai streso valdymo įgūdžių lavinimas, bendravimo kompetencijų ugdymas, problemų sprendimo mokymai, asertyvumo (tvirtabūdiškumo) ugdymas ir kita. Be jokios abejonės, veiksminga prevencinė priemonė yra meditacinės praktikos.

– Kokie požymiai išduoda, kad vaikas turi rūpesčių, problemų ar net būsimų (o gal ir esamų) sutrikimų? Kaip visa tai užčiuopti?

– Mūsų psichologinė būkle lemia, kaip mes mąstome, kaip jaučiamės ir kaip elgiamės. Todėl, sutrikus psichologinei būklei, pradeda trikti funkcionavimas bet kurioje srityje, o dažniausiai visose. Kuo anksčiau pastebimi sutrikimo požymiai, kuo anksčiau sutrikimas diagnozuojamas ir imamasi teisingų priemonių padėti vaikams, tuo mažiau matome neigiamos įtakos vaikų, o ir visos šeimos gyvenimui.

Simptomai priklauso nuo besivystančio sutrikimo tipo. Nerimo sutrikimams būdingos baimės, nuolatinis ar stiprus nerimavimas be pateisinamos priežasties. Depresinėms būsenoms būdinga liūdesys, energijos stoka, atsitraukimas nuo svarbios kasdienės veiklos.

Valgymo sutrikimams būdingas susirūpinimas savo kūno išvaizda ar svoriu, disfunkciniai valgymo ir su valgymu susijusio elgesio įpročiai (maisto ribojimas, persivalgymas, valingas vėmimas, valymosi procedūros, perteklinis fizinis aktyvumas). Dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromui būdingi dėmesio koncentracijos sutrikimai ir impulsyvaus elgesio protrūkiai.

Psichozėms būdingi mąstymo ir elgesio sutrikimai.

Siūlau atkreipti dėmesį į šiuos svarbius požymius, kad vaikui ar paaugliui gali vystytis psichikos ar elgesio sutrikimas ir kreiptis į specialistus, jeigu juos aptinkame: save arba kitus žalojantis elgesys, kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę, grėsmingi impulsyvaus elgesio protrūkiai, miego sutrikimai, ilgiau negu dvi savaites trunkantis liūdesys, sumažėjęs produktyvumas mokykloje, kūno svorio pokyčiai, atsiradęs mokyklos ar socialinės veiklos vengimas, labai padidėjęs nervų sistemos dirglumas, drastiški pokyčiai mąstyme, elgesyje ar asmenybėje, valgymo elgesio pokyčiai, padažnėję ar sustiprėję tokia fiziniai simptomai kaip pykinimas, vėmimas, galvos skausmai, bendras silpnumas.

Tačiau, verta atkreipti dėmesį ir imtis priemonių padėti vaikui net jeigu simptomai pasireiškia švelniau. Jeigu vaiko elgesys pasikeitė ir tai trukdo kasdieniam jo ar jos funkcionavimui jau verta suklusti ir įsigilinti į vaiko savijautą bei būseną.

– Ką pirmiausia daryti, kad vaikas leistų, jog jam padėtumėm?

– Visų pirma, patarčiau domėtis savo vaikais. Su jais būti, su jais išbūti, net kai tai sunku. Taip pat geranoriškai ir šiltai bet tiesiai klausti, jeigu pastebime, kas mums kelia nerimą. Bet ir kantriai išlaukti, jeigu tiesus pokalbis nepavyksta. Be abejo verta atsižvelgti į vaikų amžių. Kuo didesni ir labiau brandūs vaikai, tuo daugiau reikia gerbti jų autonomiją ir tai jiems rodyti.

Tuo daugiau gerbti jų nuomonę ir leisti jiems ją turėti. Tuo daugiau bendrauti ne per teiginius, o per klausimus. Be abejo bet kuriame amžiuje didžiausią įtaką galime padaryti vaikams ne savo kalbomis, bet asmeniniu pavyzdžiu. Jeigu mūsų „pamokymai“ skiriasi nuo to, ką vaikai mato mūsų arba kitų kartu gyvenančių žmonių elgesyje, jie teiks pirmenybę „elgesio pamokoms“. Nesistebėkime, kad dalis tokių prieštaravimuose augančių vaikų tampa antisocialūs.

Taip pat bet kuriame amžiuje turėtume aiškiai deklaruoti vaikams besąlygišką meilę, net tais atvejais, kai jų problemos mums kelia diskomfortą. Vaikus mylime ne už jų elgesį ar mokymosi rezultatus. Vaikus mylime todėl, kad įsipareigojome juos mylėti juos gimdydami. Turėtume atskirti elgesį nuo asmenybės. Vaikai geri, tačiau kartais pasielgia netinkamai ir gali pasimokyti iš tokio elgesio pasekmių.

– Pasaulis vis stipriau atsigręžia į meditaciją. Ją, kaip prevencinę priemonę mažinti vaikų elgesio sutrikimus minėjote ir jūs. Net stipriausių krepšinio lygų klubai pradeda taikyti meditaciją žaidėjams – taip pagerėja taiklumas, krepšininkai tiesiog atsipalaiduoja ir susikoncentruoja.

– Žinoma, meditacinės praktikos yra galinga psichologinės profilaktikos priemonė. Jos moko dėmesingumo ir gerina dėmesio koncentraciją, didina psichologinį stabilumą ir atsparumą, gerina savivoką, emocijų reguliaciją, empatijos jausmą, atjautos visomis kryptimis galimybes ir psichologinės gerovės jausmą.

Be abejo, meditacinės praktikos taip pat padeda tvarkytis su stresu ir nerimu. Visa tai įrodyta moksliniais tyrimais. Svarbu, kad meditacinės praktikos padeda įvairaus amžiaus vaikams funkcionavimui įvairioje aplinkoje (mokykloje, šeimose ir kitur). Meditacinės praktikos leidžia stabilizuoti nervų sistemos veiklą taip, kad vienu metu galima jausti ir ramybę ir budrumą. O tai labai padeda augti, mokytis ir gyventi.

– Apie meditacines praktikas aiškiai ir paprastai pasakojama knygoje „Ramūs vaikai“. Pritariate autorei, jog verta jas išbandyti nuo mažumės? Kiek jos gali būti paveikios, įnešti sveikumo į šį mūsų sujauktą stresų kupiną gyvenimą?

– Be jokios abejonės, visos išdėstytos nusiraminimo ir susikaupimo arba meditacinės praktikos yra labai paveikios ir veiksmingos. Tik tam, kad jos veiktų, jos turi būti daromos ir daromos reguliariai. Tada atsiranda teisingi įgūdžiai, kurie naudojami tampa teisingais įpročiais, o šie tampa gyvenimu. Kvėpavimo meditacija, kitaip sakant, susikoncentravimas į kvėpavimą ir savo kvėpavimo stebėjimas yra viena iš pagrindinių meditacinių praktikų pradedantiesiems.

Būdama paprasta ji kartu yra labai veiksminga. Vaikams taip pat labai tinka meditaciniai vaizduotės pratimai. Jų yra daug ir jie gali padidinti vaikų psichologinį atsparumą, kūrybingumą, gebėjimą tvarkytis su iššūkiais ir psichologinės gerovės jausmą. Visos knygoje aprašytos praktikos yra efektyvios. Tyrimai rodo, kad tokios praktikos padeda ne tik įsisąmoninti savo mintis, emocijas, elgesio impulsus, bet ir juos valdyti. Taip ugdosi bendrosios vaikų kompetencijos, savivertės suvokimo jausmas, didėja pasitikėjimas savimi.

– Kodėl taip dažnai – nuo bažnyčios iki Kalėdų atvirukų – vieni kitiems linkime ramybės? Kas ji yra jūsų akimis? Kaip įnešti kuo daugiau ramybės į tėvų ir vaikų santykius?

– Dažnai ramybė painiojama su abejingumu ar atsitraukimu nuo realaus gyvenimo iššūkių. Tačiau taip nėra. Įsisąmoninimo psichologijos prasme mes (tame tarpe ir vaikai) esame ramūs, kai nėra realių grėsmių ir yra tenkinami svarbiausi mūsų poreikiai. Jau yra gerai žinoma, kokių vaikų esminių poreikių tenkinimas užtikrina sveiką jų brandą ir vystymasis.

Pagrindiniai vaiko emociniai poreikiai yra: stabilaus ir saugaus prisirišimo, saugumo, autonomijos, pastovios savivertės, malonumo ir žaidimų, identiteto (tapatumo), sveikų ribų. Jeigu šie poreikiai nepatenkinami, formuojasi disfunkcinės mąstymo-savijautos-elgesio schemos ir atitinkami režimai, neigiamai įtakojantys vaikų savivoką, jų santykį su savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu ir labai apkartinantys jo gyvenimą. Labai džiaugiuosi, kad knyga „Ramūs vaikai“ tikrai prisidės prie to, kad taip neatsitiktų ir mūsų vaikai augtų sveikesni, funkcionalūs ir laimingesni.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt