Aštuonerius metus Izraelyje gyvenanti Viktorija Einorė-Bechor sako matanti tai, ko dažnai nepagauna antraštės, – kasdienį žmonių gyvenimą tarp karo, įtampos ir ryšio. „Jaučiu gilų liūdesį, kad negirdimi tie, kurie iš tikrųjų tą gyvenimą gyvena“, – sako knygos „Devintas gyvenimas. Svetimšalės pokalbiai“, šiemet pristatytos Vilniaus knygų mugėje, autorė. Jos spalvingos patirtys sugulė į pokalbius apie tikrąją realybę.
Šiuo metu Viktorijos kasdienybė Vilniuje – tarsi tarp dviejų polių: viena vertus, ji ištrūko iš karo konteksto, kuriame gyveno pastaruosius dvejus metus. Kita vertus, jos vyras liko ten.
„Kiekvieną dieną ieškai būdų išlikti – ne tiek fiziškai, bet labiau psichologiškai, dvasiškai. Manyje dabar vyksta labai aktyvios šviesos paieškos, kurioms reikia labai daug valios“, – sako ji.
Visos laidos įrašo klausykitės čia:
Nepaisant sudėtingo konteksto, Viktorija pripažįsta, kad būtent gebėjimas pastebėti šviesą tapo vienu didžiausių jos atradimų. „Oi, Dieve, šviesių akimirkų buvo tiek daug. Aš manau, va, čia yra turtas“, – apie gražiausias patirtis Izraelyje kalba pašnekovė.
Sprendimas išvykti į šią šalį, pasak jos, nebuvo racionalus – veikiau intuityvus. „Niekada neketinau išvažiuoti iš Lietuvos“, – prisimena Viktorija. Tačiau tuo metu jautė, kad turi atsigręžti į save. Ši kelionė virto ne tik geografiniu, bet ir vidiniu pokyčiu.
„Užmerkiau akis prieš pasaulį ir atsimerkiau prieš save, prieš savo širdį ir nusekiau“, – dalijasi moteris.
Izraelyje ji pradėjo savanoriauti su intelekto negalią turinčiais žmonėmis – planuoti šeši mėnesiai netrukus virto dvejais metais. Pasak Viktorijos, šis pasirinkimas turėjo savo kainą, tačiau kartu atnešė ir daug gero.
„Kai nuseki savo vidiniais dalykais, kurie gali atrodyti nelogiški, tu laimi labai daug šviesos“, – sako ji.
Nelaikė savęs emigrante
Nepaisant visų patirtų sunkumų, laiką Izraelyje moteris vertina kaip dovaną. Ji teigia, kad sprendimą pasilikti nulėmė ne konkretūs argumentai, o vidinis jausmas, jog dar ne viskas išgyventa.
„Man buvo labai gera ten būti. Neturėjau sau daug paaiškinimų – tiesiog jaučiau, kad dar ne pabaiga“, – sako ji.
Nors vėliau kilo minčių likti dar ilgesniam laikui, tai nebuvo sąmoningas sprendimas emigruoti. „Nesijaučiau emigrante – buvo jausmas, kad dar kažkas mane laiko, kad ta intuicijos kelionė tęsiasi“, – dalijasi Viktorija.
Gyvendama Izraelyje, ji susidūrė ir su mažiau matoma šalies puse – ta, kuri dažnai nepatenka į žiniasklaidos lauką.
„Mane labai nustebino tai, ką ten pamačiau, nes žiniasklaida yra labai selektyvi ir orientuota į garsiausius balsus, kurie nebūtinai yra vietos balsai“, – teigia ji.
Pasak Viktorijos, dėl to dažnai lieka nepastebėtas paprastų žmonių kasdienis gyvenimas ir tarpusavio ryšiai. „Man buvo labai skaudu pamatyti, kiek tiesos yra nematoma – paprasto žmogaus gyvenimo, ryšių tarp skirtingų grupių“, – sako pašnekovė.
Lietuvė taip pat atkreipia dėmesį į radikalizuotą informacinį foną, kuris kartais paveikia net labiau nei pats karas. „Kartais būdavo sunkiau išgyventi informacinį ir psichologinį karą negu fizinį karą ir krentančias raketas“, – pripažįsta Viktorija.
Gyvenimas pulsuoja
Lietuvė pabrėžia, kad nepaisant triukšmo ir įtampos, gyvenimas ten pulsuoja, o kasdienybėje žmonės randa būdų sugyventi. Didžiausią įspūdį jai paliko Jeruzalė, kurioje gyveno septynerius metus.
„Jeruzalė yra koncentratas viso to, kas ten vyksta, nes ten bendruomenės gyvena labai arti viena kitos“, – teigia Viktorija.
Nors žiniasklaidoje dažnai žydų ir arabų bendruomenės priešinamos, realybėje jų santykiai kur kas įvairesni, sako pašnekovė. Žmonės dirba kartu, kasdien susitinka įvairiose institucijose, dalijasi kasdienėmis patirtimis.
„Nueini, pavyzdžiui, į Migracijos tarnybą – ir ten klerkas yra arabas musulmonas. Yra tokių apraiškų, kur tu galvoji: „Vau, apie tai niekas nekalba“, – pastebi ji.
Savanoriaudama su negalią turinčiais žmonėmis, Viktorija dirbo su įvairios kilmės ir religijos kolegomis – žydais, krikščionimis, musulmonais. Pirmieji įspūdžiai buvo kupini išankstinių nuostatų, tačiau realybė juos greitai paneigė.
„Maniau, dabar jau čia bus, prisižiūrėsim dalykų... O tai, ką pamačiau, – žmonės tiesiog išsiverda kavos ir eina kartu parūkyti už kampo, nesvarbu su kuo“, – juokdamasi prisimena Viktorija.
Negirdimi balsai
Kasdienybėje ji matė ir paprastus solidarumo pavyzdžius – kolegos pavaduoja vieni kitus per skirtingų religijų šventes, dalijasi atsakomybėmis. „Toks organiškas gyvenimas tęsiasi“, – sako ji.
Pasak Viktorijos, esminis dalykas – atsisakyti išankstinių nuostatų. „Dabar labai jautriai reaguoju į bet kokias išankstinio nusistatymo apraiškas, nes ta tiesa, kol nepažiūri žmogui į akis, su juo nepasišneki, yra kartais stebinančiai kitokia, negu gali įsivaizduoti. Ir tai galioja mums visiems“, – pabrėžia ji.
Kelionės po skirtingas teritorijas ir pokalbiai su skirtingų pusių žmonėmis tik dar labiau sustiprino šį įsitikinimą. Dažnai lietuvė susidurdavo su ironišku vietinių požiūriu į išorės stereotipus.
„Na, tai ką čia randi – ar panašu į tai, ką tu girdi apie mus?“ – su tokia kreiva šypsenėle į mane žiūrėdavo“, – pasakoja Viktorija.
Jos teigimu, tiek izraeliečiai, tiek palestiniečiai dažniausiai kalba ne apie neapykantą, o apie norą gyventi. Pašnekovė įsitikinusi, kad būtent paprastų žmonių balsai lieka neišgirsti.
„Jeigu tuos žmones kas nors įgarsintų, gal iš ten galėtų ateiti taika“, – svarsto ji.
„Bet gilus liūdesys, kad tie balsai nėra girdimi, su karu tik sustiprėjo, nes tuos balsus jis gerokai aptalžė ir talžo toliau“, – sako moteris.
Šiandien bendravimas tarp skirtingų bendruomenių Izraelyje yra jautresnis klausimas nei anksčiau. Vis dėlto buvę Viktorijos kolegos, slaugos darbuotojai iš bendro gyvenimo namų, tebedirba kartu ir net kelia bendras nuotraukas – jų gyvenimas tęsiasi, nes reikia užsidirbti.
„Nueik į turgų“
Viktorija pastebi, kad žmonės renkasi gyventi kartu ir valingai, susitaikydami su situacijos neišvengiamybe, nors, kaip priduria, tikėjimas taika po spalio 7-osios tragedijos buvo plačiai išjuoktas.
„Daugeliui tų balsų buvo pasakyta: „Mes jums sakėm, niekas čia neįmanoma, jūsų gyvenimas [kartu] yra neįmanomas.“ Tai sukėlė pritilimą, kai kurie ryšiai aptilo“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto Viktorija matė ir vilties pavyzdžių. Prasidėjus karui staiga ištuštėjo Jeruzalės turgus „Mahane Yehuda“ – dauguma krautuvėlių, kaip ji pasakoja, priklauso izraeliečiams žydams, kurių dalis buvo pašaukti į kariuomenę. Tuo metu daugelis ten dirbusių palestiniečių, užsidarius krautuvėms ar susidūrus su judėjimo ribojimais, liko be darbo.
„Pirmą savaitę ten buvo klaiku – tyla, niekas nepakelia akių vieni į kitus. Tokioje kultūroje tai tiesiog neįmanoma“, – kalba lietuvė.
Tačiau pamažu turgus ėmė atsigauti: palestiniečiai sugrįžo, o be darbo likusius ėmė samdyti kaimyninių krautuvėlių savininkai. Taip erdvė po truputį atgavo gyvybę, o žmonės – nepaisydami įtampos ir galimų nuoskaudų – vėl ėmė kurti kasdienybę.
„Tai buvo didžiausias vilties pažadas – paprasčiausi žmonės, kurie tiesiog sukasi taip, kaip gali, vėl pradėjo tiesti nugaras, kelti akis“, – dalijasi Viktorija. Pasak jos, tarp bendruomenių vis dar jaučiamas tylus, bet realus tęstinumas – gyvybinė inercija, kuri leidžia kasdienybei atsitiesti, nepaisant politinių pokyčių ar radikalų įsigalėjimo valdžioje.
„Kai kyla klausimų apie vietos žmones, nueik į turgų“, – priduria pašnekovė.
Ypatinga pamoka
Pasakodama apie bėgimo į slėptuves rutiną, ji nurodo, kad visa tai yra sunkiai pakeliama: sirenos kaukia kas valandą, dažnai naktį, miego trūkumas tęsiasi mėnesius. „Ta fizinė dalis labai sudėtinga, žmonės vedami iš kantrybės, ima didelis pyktis“, – pasakoja Viktorija.
Bet kartu atsiranda bendruomeniškumas. Pavyzdžiui, kaimynai susineša drobes, dažus ir slėptuvėje tapo paveikslus. Lietuvė prisimena, kaip jos kaimynė per tarpą tarp sirenų su šuneliu nuėjo nupirkti vietinio gėrimo arako butelį – kad būtų ką veikti, jei ilgai teks likti slėptuvėje. „Žmonės susineša užkandžių, suguldo vaikus ant žemės. Ir yra labai daug juoko“, – sako ji.
Vietinių psichologinis atsparumas Viktoriją stebina. „Per visą šitą laiką nemačiau nė vieno žmogaus, puolusio į paniką. Jie nelaiko jausmų savyje, išmoko tiesmukai komunikuoti, kas su jais vyksta. Reaguoja visa bendruomenė. Jie, aišku, turi didelį įdirbį“, – juokiasi pašnekovė.
Į viešas slėptuves susirenka 40–50 žmonių iš kelių namų. Pasak Viktorijos, ten jautiesi saugus – it namie, būtent dėl ryšio su bendruomene. Lietuvė priduria: būtinybe tampa juodas humoras – be jo išgyventi būtų sunku: „Yra labai stipri žmonių vienybė. Kai pasibaigia baisiausios bangos, išeinu į gatvę ir žinau, kad visi kvėpuoja tuo pačiu, pastebiu, kokie visi geri vienas kitam. Tai nebūtinai yra absoliutus dalykas, bet to labai daug. Tai ypatinga gyvenimo pamoka.“
„Nors vyksta baisiausi dalykai ir atrodo, kad turėtum prarasti tikėjimą žmonija, kartu jį taip stipriai atrandi“, – apibendrina Viktorija.
Knygos autorė pasakoja, kad žavisi izraeliečių vyrų emociniu intelektu, atvirumu, smalsumu ir kūrybiškumu. „Ypač todėl, kad turėjau daug nuoskaudų ir sunkių išgyvenimų dėl to, kad vyrai nešneka, slepiasi, vengia akivaizdžių dalykų. Toks buvo mano lauknešėlis, bet aš su juo ėjau į priekį ir pradėjau smalsauti“, – kalba ji.
Su savo dabartiniu vyru moteris susipažino per „Tinder“. Draugo paraginta, Viktorija atsisiuntė programėlę, kad galėtų su kuo nors susipažinti. Kaip pati sako, viskas labai greitai pajudėjo – daug įdomių patirčių, nuostabių pasimatymų. Padėjo ir tai, kad buvo šviesi, akivaizdžiai ne vietinė, tad vietiniams buvo smalsu.
Ji pasakoja, kad Itai iškart pasiryžo atvažiuoti iš kito miesto susitikti.
„Panikavau – jaučiau, kad tai nebus eilinis susitikimas. Parašiau tam savo draugui, nusiunčiau nuotraukas, sakau, ką aš su tokiu darysiu. Jis man buvo labai gražus, o vizualiai gražių vyrų aš bijojau, jais labai nepasitikėjau. Draugas man pasakė: „Eik, juk nereikės tau ženytis.“ Dabar esame kartu septynerius metus.“
Ekstravagantiškai pasitikintys savimi
Viktorija juokiasi, kad spėlioti, kodėl izraeliečiai turi aukštą emocinį intelektą, nereikia, galima paklausti. „Jie sako: „Jeigu mes nekalbėtume, mes čia neišgyventume“, – priduria ji.
Pasak pašnekovės, sunki realybė verčia pažinti save: „Tu privalai žinoti, kas su tavimi vyksta. Neišbūsi, neištversi, neišgyvensi nei su savimi, nei su kitais.“
Viktorija mato ryšį ir su Lietuva: mūsų istorija buvo sunki, okupacijos ir skaldymas paliko gilias žaizdas, persiduodančias iš kartos į kartą. Visgi tėvynėje jai buvo sunku pakelti tam tikrą šaltumą ir žmonių tarpusavio nepasitikėjimą.
„Bet ten pamačiau priešingą pusę – persekiotą tautą, neturinčią vietos, bet labai susitelkusią, atvirą ir vieningą“, – kalba ji.
Viktorija svarsto, kodėl lietuvių ir izraeliečių mentalitetas toks skirtingas.
„Atsimenu, kaip mama sakė: „Jų niekas nepjudė vienų prieš kitus – jie turėjo išgyventi kartu. Mūsų atveju žmonės buvo skaldomi, versti nepasitikėti vieni kitais, todėl mes slėpėme savo jėgą ir savitumą, užsidarėme į savo kapsulytes.“
Tuo metu žydų išgyvenimo instinktas buvo telktis ir didžiuotis. „Jų tautinis pasitikėjimas savimi kartais atrodo ekstravagantiškai, bet aš norėjau to išmokti“, – priduria Viktorija.
Knygos gimimas
Viktorija pasakoja, kaip susipažino su žmogumi, tapusiu jos draugu ir įkvėpusiu knygos pradžią. „Buvo gal jau septintas mano viešnagės Jeruzalėje mėnuo, pradėjau jausti vienišumą ir vieną dieną tiesiog paprašiau dangų atsiųsti man draugų“, – prisimena lietuvė.
Tą pačią dieną, eidama namo, pamatė neseniai atsikrausčiusį gyventoją. Šis netikėtai pakvietė užeiti išgerti kavos. Viktorija priėmė kvietimą – tarsi ženklą.
Įėjus į butą, įvyko netikėtas nuotykis: pro duris įsiveržė katė ir pradėjo blaškytis po virtuvę, sukeldama chaosą. Viktorija, nujausdama, kad katė negalėjo į svetimą erdvę įsmukti be priežasties, po stalu, tarp drabužių, surado tris kačiukus.
„Mano kaimynas puolė ant kelių, verkė ir juokėsi: „Viešpatie, ką aš dabar darysiu? Iš kur čia katės? Tik kačiukų man čia ir betrūko“, – su šypsena prisimena ji.
„Pagaliau prisėdus kaimynas giliai atsiduso ir paklausė: „Vik, kas tu esi? Tu mano gyvenime pasirodei prieš valandą, bet aš dabar turiu visiškai išplautą virtuvę ir keturias kates, – pasakoja Viktorija. – Pirma reakcija buvo tik vardas, kad savanorė iš Lietuvos. Bet supratau, kad klausimas visai ne ten.“
Šis žmogus Viktorijai padėjo atrasti pokalbio esmę. „Pirmas klausimas visada buvo – kas tu esi?“ – sako ji. Šis susitikimas įžiebė smalsumą, atvėrė draugystes ir tapo knygos pagrindu.
Klausytojus ji ragina valingai ieškoti šviesos – tikėti, kad viskas bus gerai, ir būti atviriems.
Parengė Ignas Ramanauskas.
