„Ahmadija“ – tai musulmonų bendruomenė, Lietuvoje vienijanti maždaug 30 žmonių, pasaulyje – apie 10–20 milijonų. Nedidelės bendruomenės nariai stengiasi prisitaikyti ir išmokti lietuvių kalbos. Tiesa, vienas jų sako, kad tenka išgirsti ir įtarių klausimų: „Ko jūs norite? Kodėl kalbate lietuviškai? Turite kažkokią misiją.“ „Sakome, kad mums nereikia kažkokios misijos, kad jus gerbtume. Mes tik norime gyventi, norime bendrauti“, – pasakoja Bazilas.
Judėjimo įkūrėją laiko pranašu
Turbūt nerastumėme tinkamesnio žmogaus pokalbiui apie įvairius islamo judėjimus nei Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius. Dididelė dalis islamo judėjimų – jų yra labai įvairių – atsirado 19 amžiuje. Mokslininkas tai įvardija kaip islamo atsinaujinimo bangą. Ši banga kiek primena krikščioniškosios reformacijos bangą 15–16 amžiaus Europoje.
„Islamo atsinaujinimo metu atsiradę įvairūs judėjimai siekė savo visuomenių arba bendruomenių reislamizacijos. Gali skambėti gana keistai ir daugelis sakytų: „Aš nesuprantu – taigi jie buvo musulmonai.“ Taip, bet revaivalistai manė, kad musulmonai nustojo gyventi islamiškai“, – pasakoja E. Račius.
Būtent su islamo atsinaujinimo banga 19 amžiaus pabaigoje Indijos Pandžabo regione, Kadijanio mieste, Mirza Ghulamas Ahmadas įkūrė „Ahmadiją“.
„Indijoje turime dar kitą atspalvį. Čia musulmonai sudarė mažumą, ir žmonės turėjo vienokią ar kitokią tapatybę: hinduistinę, musulmonišką ar krikščionišką. Bet savo apeigose ir gyvensenoje jie sujungdavo tų, atrodytų, visiškai nieko bendro neturinčių religinių tradicijų aspektus. Tuomet gimė sąjūdžiai, kurie sakė: ne, mes trauksime atgal. Hinduistai į vieną pusę, musulmonai – į kitą. Visame šiame kontekste „Ahmadija“ yra tik „vienas iš“, – komentuoja pašnekovas.
Vis dėlto, sako E. Račius, yra viena raudona linija. Visi musulmonai sutaria, kad Mahometas, kuris gyveno 6–7 amžiuje, yra paskutinis iš Dievo žmonijai siųstų pranašų: „Gali būti reformatoriai, atnaujintojai, karaliai, kas tik nori, bet pranašu negali būti. Štai čia yra ta problema, su kuria susiduria „Ahmadija“ nuo pat įsikūrimo: žmonės, kurie tapo Mirza Ghulamo Ahmado sekėjais, jį atpažino kaip naują pranašą.“
Taigi 19 amžiuje Ahmadijos įkūrėjas Mirza Ghulam Ahmad pasiskelbė pranašu.
„Turbūt tai yra didžioji problema, nes ahmadžių bendruomenė nesako, kad mes įkūrėme naują religinę tradiciją, kaip padarė, pavyzdžiui, bahajai. Ahmadžiai labai aktyviai tapatinasi su islamu, ir tas, kas nieko nežino apie jų bendruomenę, atėjęs į jų mečetę niekaip nesuprastų, kad yra nemusulmoniškoje šventykloje. Viskas toje mečetėje yra islamiška“, – kalbėjo E. Račius.
1973 metais Islamo bendradarbiavimo organizacija paskelbė, kad „Ahmadija“ nėra susijusi su islamo tikėjimu.
„Jeigu mes sakėme, kad bendruomenę sudaro iki 20 milijonų – tebūnie, būkime dosnūs – vis dėlto kiti du milijardai musulmonų nevertina šios bendruomenės kaip musulmonų. Tai reiškia, kad yra sudėtingesni santykiai ir tarp bendruomenių, ir su valstybėmis. Savo kilmės šalyje – Pakistane šita bendruomenė yra uždrausta“, – aiškina profesorius.
„Ten mes negalime nieko daryti“
Ahmadžiai paplitę visame pasaulyje, bet Pakistano Islamo Respublikoje jų gyvena daugiausiai. Nors gyventojų surašymas rodo, kad šalyje jų – apie 300 tūkstančių, manoma, kad jų gerokai daugiau – iki 4 milijonų.
Šalies pase yra įrašyta eilutė: „Aš netikiu, kad Mirza Ghulamas Ahmadas buvo pranašas, ir nemanau, kad ahmadžiai yra musulmonai.“ Nepasirašiusius po šia eilute galima identifikuoti kaip ahmadžius.
Apie tai pasakoja Bazilas Sajedas, užaugęs Pakistano sostinėje Islamabade. Visa jo šeima ir seneliai priklauso „Ahmadijos“ bendruomenei. Jis pasakoja, kad ahmadžių bendruomenės mečetė yra pačiame Islamabado centre, prie parlamento rūmų. Mečetę nuo išpuolių saugo policija, o išpuolių prieš ahmadžius Pakistano istorijoje būta ne vieno.
1974 metais Pakistano šalies konstitucijoje apibrėžta, kad musulmonais laikomi tie, kurie tiki, kad Mahometas yra paskutinis pranašas. 1984 metais įsigaliojo įstatymas, kuriuo Pakistanas draudžia ahmadžiams vadintis musulmonais ir elgtis kaip tokiems: cituoti Koraną, vadinti savo tikėjimo namus mečetėmis. Už tai, kad tapatinasi su islamu, gali grėsti kalėjimas.
Bazilas pasakoja, kad realiai didelė dalis visuomenės toleruoja ahmadžius, bet yra nedidelė dalis žmonių, kurie yra nusiteikę priešiškai. Būtent dėl jos, norėdami studijuoti ir siekti karjeros, ahmadžiai slepia savo tapatybę.
„Pavyzdžiui, universiteto draugams nieko nesakome. Turiu ir draugų, kuriems viskas gerai, jiems tai nėra problema. Bet 10–20 proc. žmonių sako: „Na, tada manau, kad mes nesame draugai“, – pasakoja Bazilas.
Pasak jo, yra skirtumų tarp miestų. Islamabado gyventojai tolerantiškesni. „O ten, kur gyventojai mažiau išsilavinę, jie griežtesni. Sako, kad pas mus gali gyventi tiktai „mūsų žmonės“. Taip sako ne tik apie „Ahmadiją“, bet ir apie šiitus ar kitas religines bendruomenes. Pakistanas – labai graži šalis: labai graži gamta, kalnai, miestai. Aš visada prisistatau pirmiausia kaip pakistanietis, – priduria Bazilas. – Bet ten mes negalime daryti nieko.“
Bazilo šeima šiuo metu nebegyvena Islamabade. Jie įsikūrė Vokietijoje, o jis pats į Lietuvą atvyko 2017-aisiais. Tada jam buvo 18 metų. Apie Lietuvą sužinojo iš brolio draugo – asociacijos vadovo Ahmedo Farazo, kuris Lietuvoje gyvena nuo 2011-ųjų.
„Norėjau kažkur važiuoti studijuoti, ir mano broliui Ahmedas pasiūlė Lietuvą. Žinojau Lietuvą dėl krepšinio, – juokauja Bazilas. – Sakau: „Gerai, galime pabandyti.“ Nenorėjau važiuoti į Vokietiją, Londoną ar Kanadą, kur gyvena daug ahmadžių. Norėjau įgyti naujos patirties. Mano brolis irgi sakė, kad pagyventi vienam bus vertinga patirtis. Tiesa, niekada negalvojau, kad čia gyvensiu taip ilgai, kad kalbėsiu lietuviškai ir dar duosiu interviu, kaip šiandien.“
Bazilui šiuo metu 26 metai. Lietuvoje jis baigė dvejas bakalauro studijas: medijų ir žaidimų bei marketingo ir reklamos, o šiuo metu studijuoja komunikacijos magistrantūroje universitete. Rašo mokslinius straipsnius, vienoje iš kolegijų moko anglų kalbos. Moko individualiai ir mažomis grupelėmis atvykusiuosius iš Pakistano, Indijos, Bangladešo, Šri Lankos.
„Mūsų misija – integruotis“
Atvykęs į Lietuvą, Bazilas iškart ėmė mokytis lietuviškai. Jį įkvėpė Ahmedo ir kitų asociacijos narių pavyzdys – lietuviškai jie puikiai kalbėjo, o Ahmedas yra baigęs ir lietuvių filologijos studijas.
„Ahmedas man patarė: „Tau reikia atsiminti tiktai vieną klausimą „Kas čia yra?“. Paklausk „kas čia?“ ir gausi atsakymą“, – pasakoja pašnekovas.
Bazilas lankė lietuvių kalbos pamokas kolegijoje, įgytas žinias taikydavo praktiškai, pavyzdžiui, kalbėdamas su bendrabučio budėtoja. „Pirmą dieną su ja pasisveikinau: „Laba diena, mano vardas Bazilas, aš iš Pakistano.“ O ji sako: „Labai faina! Kasdien tau reikia išmokti naujų žodžių ir kalbėti su manimi.“ Taigi, sužinodavau vis po naują žodį, pavyzdžiui, „stalas“. Man nesvarbu, ką kalbame, bet būtinai jį pavartosiu“, – sako Bazilas.
Mokytis vietos kalbos skatina jo religinė bendruomenė.
„Čia yra „Ahmadijos“ bendruomenės misija – integruotis, daug kalbėtis su lietuviais. Tada ne tiktai, kad mūsų kalba bus gera, bet mes daugiau sužinosime apie kultūrą, – pasakoja Bazilas. – Visada sakome mūsų bendruomenės nariams, kad jums reikia atrodyti kitaip nei kiti užsieniečiai. „O kaip tą padaryti?“ – klausia jie. Sakau, reikia išmokti kalbą, gerbti žmones, kultūrą. Žmonės turi jausti iš jūsų sklindantį saugumą.“
Mokėjimas kalbėti vietos kalba ne tik suteikia vietinių pagarbą ir pripažinimą, bet ir padaro gyvenimą lengvesnį. Pavyzdžiui, pasakoja Bazilas, mokantiems lietuviškai pavyksta gerokai lengviau išsinuomoti būstą, o nemokantiems – labai sunku. Bazilas planuoja laikyti lietuvių kalbos egzaminą C1 lygiu ir mokyti kolegijoje ne tik anglų, bet ir lietuvių kalbos. Šioje kolegijoje yra apie 450 studentų iš užsienio.
Poreikis mokytis lietuviškai, anot pašnekovo, itin išaugo dėl naujų įpareigojimų. Nuo šių metų užsieniečiams, dirbantiems paslaugų ir aptarnavimo srityje, reikia mokėti lietuvių kalbą bent baziniu lygiu ir būti išlaikius atitinkamo lygio egzaminą.
Tuo metu M. Ahmadas jokių lietuvių kalbos pamokų nelankė. Lietuviškai jis išmoko bendraudamas: „Su literatūra man nelabai, nors baigiau magistrantūrą lietuvių kalba.“
Lietuvių kalbos pamokos vyksta ir „Ahmadijos“ būstinėje.
„Mes norime, kad daugiau žmonių mokėtų kalbą, nes nemokėjimas, kaip dabar girdime, yra pagrindinė problema. Būna, kad kai žmonės vienas kito nesupranta, kyla nesusipratimų. Prieš keletą metų vaikščiojome gatvėje su draugu iš Pakistano. Priėjo vyresnio amžiaus moteris, pažiūrėjo, kažką pasakė. Draugas labai sunerimo: „Ką ji pasakė?“ „Nieko blogo, sakau, nepasakė, tik „Kokie gražūs berniukai vaikšto“, – prisimena M. Ahmadas.
Tuo metu Bazilas prisimena, kad porą kartų jo bendruomenės nariai išgirdo ir įtarių klausimų: „Na, ko jūs norite? Kodėl kalbate lietuviškai? Turite kažkokią misiją.“ Sakome, kad mums nereikia kažkokios misijos, kad jus gerbtume. Mes tiktai norime gyventi, norime bendrauti“, – pasakoja jis.
Tvarkymas – tikėjimo dalis
„Ahmadijos“ bendruomenės nariai Naujųjų metų naktį renkasi Vilniaus Katedros aikštėje ir ją tvarko. Jie renka šampano butelius, šukes, fejerverkų likučius ir vienkartinius puodelius.
„Mūsų akcija pirmą kartą Lietuvoje vyko 2017 metais, o pasaulyje tai sena tradicija. Musulmonams tvarkymas yra tikėjimo dalis“, – pasakoja asociacijos vadovas A. Farazas.
„Taip, yra firmos, kurios sutvarko. Mes labiau simboliškai tvarkome – kad žmonės suprastų, kad čia yra mūsų šalis, kurią reikia mylėti ir tvarkyti kaip savo namus“, – sako vienas iš akcijoje dalyvavusių asociacijos narių Masrūmas Ahmadas.
Jis pasakoja, kad į šventę visada atvyksta prieš tvarkymą, apie 23 val., ir Naujuosius pasitinka kartu su visais.
„Aišku, mes negeriame, bet kiekvienas žmogus turi savo tikėjimą. Fejerverkus, šviesų šou pasižiūrime, tada einame tvarkyti. Per tuos 8 metus kiek tvarkėme, jokių problemų ar konfliktų nekilo. Visi patenkinti, visiems įdomu. Pirmais metais apskritai stebėjosi: „Iš kur jūs? Kodėl užsieniečiai mano, kad čia reikia sutvarkyti, kai mes apie tai net negalvojame?“ Visada išgirstame teigiamų komentarų“, – pasakoja M. Ahmadas.
Dauguma ahmadžių yra pakistaniečiai ir tarpusavyje bendrauja gimtąja urdu kalba. Apsivilkę šviečiančias geltonas liemenes su užrašu „Ahmadija“, jie pasiskirsto poromis, pasiima po juodą maišą ir eina rinkti šiukšlių nuo Katedros aikštės iki Vilniaus universiteto.
Šiemet Ahmedas ir M. Ahmadas suskaičiavo, kad po šventės pririnkta 20 šiukšlių maišų ir tiek pat prie tvarkymo akcijos prisijungė žmonių jau iš švenčiančios minios.
„Dabar, kaip matome, nebeliko daug buteliukų. Pastebėjome, kad kasmet šiukšlių vis mažiau. Anksčiau turėdavome daug darbo, tonomis šiukšlių surinkdavome. Dvi valandas rinkdavome ir nesurinkdavome. Dabar pokytis džiugina“, – teigia Ahmedas.
Diaspora Europoje
„Ahmadija“ yra misionieriškas judėjimas. Jungtinė Karalystė buvo pirmoji šalis, į kurią 1913 metais atvyko šio judėjimo misionieriai.
„Daug kur Vakarų Europoje, kur nebuvo musulmoniškų bendruomenių, Europos visuomenėse su islamu susipažinta būtent per ahmadžių bendruomenę, kuri prisistatė kaip negrėsminga, nemilitaristinė bendruomenė. Tai imponavo. Judėjimas neatrodė problemiškas nei tada, nei dabar“, – teigė profesorius E. Račiaus.
Anot jo, tai yra pacifistinė ar viena iš nedaugelio itin pacifistinių islamo religingumo formų.
„Jų savęs pristatymas kaip lojalių tos teritorijos gyventojų tikrai atsiperka. Jiems daug sėkmingiau pavyko registruotis negu kitoms musulmonų bendruomenėms, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių valstybės specialiųjų įstaigų ar agentūrų nebūdavo matomos kaip priimtinos. Net ir dabar. Europoje, kur muslimofobija tapo beveik legalizuota, žmonės balsuoja už tuos politikus, kurie sako, kad nemėgsta musulmonų, kad musulmonai nepritaps ir islamas yra pernelyg skirtingas. Bet štai pasirodo bendruomenė, kuri sujaukia tą įvaizdį“, – sako profesorius.
1984 metais dėl gresiančio suėmimo „Ahmadijos“ dvasinis lyderis kalifas Mirza Tahiras Ahmadas buvo priverstas bėgti iš Pakistano ir įsikūrė Londone. Juo pasekė kiti bendruomenės nariai, jie ėmė kurtis Europos šalyse ir Kanadoje. Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje ahmadžių bendruomenė siekia kelias dešimtis tūkstančių, pastatytos mečetės.
Dabartinis dvasinis lyderis Mirza Masrooras Ahmadas irgi gyvena Londone ir iš ten transliuoja pamokslus bei naujienas. Ahmadžių televizija transliuoja keliomis kalbomis.
„Tai tikrai ilgą laiką veikianti globali bendruomenė, turinti savo verslus, – jie vieni pirmųjų pasaulyje paleido palydovinę televiziją“, – pasakoja E. Račius.
Į Lietuvą „Ahmadija“ pirmą kartą atvyko dar 20 amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Jie užmezgė ryšius su Lietuvos totoriais, buvo kuriam laikui įsikūrę Alytuje, tačiau informacijos apie tai likę nedaug.
2015 metais A. Farazas Lietuvoje įkūrė asociaciją „Ahmadija“. Ją remia Vokietijos bendruomenė. Per dešimt asociacijos egzistavimo metų asociacijos narių skaičius truputį paaugo – nuo 6 iki 30 žmonių. Iš jų, teigia A. Farazas, penki yra lietuvių kilmės.
Negausi bendruomenė yra gerai matoma: ne tik per Naujuosius metus tvarko Katedros aikštę, bet ir užsiima kraujo donoryste, lankosi vaikų namuose ir hospisuose, įsirengia stendus Knygų mugėje ir kituose renginiuose, taip pat susitiko su Seimo Pirmininku.
„Mes kalbame apie labai misionierišką religinę bendruomenę, kuri pasitelkia – matyt, čia nėra joks unikalumas – komercinėms įmonėms būdingas strategijas, taktikas. Rinkodaros dalykai, savęs pardavimas, kad mes esame ta dalis islamo, kuri ne tik kad iš principo nedalyvauja politiniame smurte, bet ir dalinasi savo laiku, krauju kraujo bankui ir taip toliau. Tai visiškai natūralu – visos misionieriškos organizacijos turi tikslą gerai pasirodyti, o siekis – pritraukti žmonių, kad taptų sekėjais, atsiverstų į jų tikėjimą“, – sako E. Račius.
Ar tai, kad ahmadžiai yra nepageidaujami savo šalyje, lemia jų pastangas išmokti kalbą ir integruotis?
„Neabejotinai, – atsako mokslininkas. – Tu stengiesi elgtis taip, kad mažiau ugnies nukreiptum į save. Kartu turime suprasti, kad tai yra dievobaimingi ir praktikuojantys musulmonai. Turime sau užduoti tokį bendresnį klausimą: ką reiškia integruotis? Ne tiek, kur prasideda integracija, bet kur ji baigiasi. Ar norint visiškai integruotis, būtina perimti gyvenseną ir pasaulėžiūrą? Galima sakyti, kad tie nereligingi musulmonai, kuriuos sutiksi ne mečetėje, o baruose, yra sėkmingas integracijos pavyzdys, nes jei matyčiau savo studentą ne bare, o mečetėje, tai gal kažkas negerai su juo? Tai yra lūkesčių klausimas.“
