Jau 24 metus JAV gyvenanti mokytoja, menininkė Ina Stundžytė prisimena, kad į šią šalį iš pradžių vyko trumpam. Vilniaus dailės akademijoje besimokiusi Ina ketino tęsti studijas Čikagoje, tačiau planai žlugo. Nepavyko gauti pusmečio trukmės vizos ir susitvarkyti reikiamų dokumentų.
Vyko mokytis, bet liko dirbti
Ina juokiasi – vietoj planuotų mokslų Jungtinėse Valstijose teko nerti į darbus. Pirmiausia – šeimose padėti prižiūrėti senelius, vėliau – darbuotis restorane.
„Juokauju, kad, kai studijavau Lietuvoje, visada man būdavo kažkokia egzotika Palangoje nuvažiuoti ir vasarą padirbti padavėja. Tai vis juokauju, kad kaip ir išsipildė svajonės: nuvažiavau ir dirbau padavėja“, – pasakoja tautietė.
Moteris pamena: patys sunkiausi už Atlanto jai buvo pirmieji metai. Labiausiai dėl to, kad nežinojo vietos kultūros, taisyklių, buvo neaišku, kaip pradėti kurti naują gyvenimą svetimoje šalyje.
„Ten nuvažiuoji vienas kaip pirštas. Tu nežinai, kuo gali pasitikėti, kas tau gali padėti ir tiesiog kuri savo gyvenimą vietoje diena iš dienos, (...) nuo čekio iki čekio gyveni, kad tik išgyvent. (...) Vėliau viskas, aišku, susidėliojo į savo vietas ir aš džiaugiuosi ta sunkia patirtimi, nes viskas buvo ne taip paprasta“, – sako Ina.
Įsitraukė į bendruomenės veiklą, pradėjo mokytojauti
Poeziją rašanti ir drabužius bei paveikslus kurianti moteris save atrado Čikagos lietuvių bendruomenėje. Čia ne tik pristato savo kūrybą, bet ir sutinka daug bendraminčių.
„Artimiausi draugai – visi lietuviai. Ir pati, aišku, dalyvauju ir Poezijos pavasariuose jau seniai, ir rengiamuose madų šou, kuriu kolekcijas. Tai lietuvių bendruomenėje, faktas, kad randu daug veiklos ir stengiuosi kažkiek save atskleisti kaip asmenybę“, – teigia pašnekovė.
Ina džiaugiasi, kad Lietuvoje studijavo tai, kas jai patiko ir padeda dabar. Tiek lietuvių kalba, tiek dailė leidžia moteriai atskleisti savitą pasaulio matymą. Studijuodama lietuvių kalbą ji net negalėjo pagalvoti, kad kada nors dirbs mokytoja. Ši mintis Iną gąsdino. Tačiau jau šešerius metus ji – šeštadieninės Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja. Tapti pedagoge Iną paskatino jos dukrelė Luknė.
Pašnekovė neslepia – mokyti vaikus atrodė per didelė atsakomybė. Iš pradžių pradėjusi dirbti kaip pavaduojanti mokytoja, dabar ji jau trečius metus moko ketvirtokus.
„Pradžioje nenorėjau jokiu būdu įsipareigoti kiekvieną šeštadienį toje mokykloje dirbti, nes ir taip mažai tų laisvesnių dienų būdavo. O vėliau kažkaip galvoju, vis tiek dukrą vežu, vis tiek būnu ten“, – sako tautietė.
Netikėta pažintis ir kelionės į Lietuvą
Ina pastebi, kad gyvenimas svetimoje šalyje daugeliu atvejų pakoreguoja elgesį. Pavyzdžiui, svetur greičiau vystosi asmeniniai santykiai. Taip greitai plėtojosi ir jos pažintis su būsimu vyru ir dukrytės tėčiu Minvydu. Pora susipažino viename koncerte, kuriame Ina lankėsi su draugėmis, o Minvydas dirbo apšvietėju.
Tada merginų paprašytas jis padarė bendrą jų nuotrauką, o vėliau užsimezgė ir pokalbis su Ina. Netikėta pažintis pavirto į tokias pat netikėtas vestuves. Įsimylėjėliai susituokė Las Vegase, tačiau mąsto šventę kada nors surengti ir Lietuvoje. Galbūt vestuvių jubiliejaus proga.
„Skridome į Las Vegasą ir ten spontaniškai susituokėme. Nebuvo tokio plano, kad mes tuoksimės. (...) Mes pakrikštijom dukrą ir tada skridome į Las Vegasą. Buvo atskridęs mano brolis su drauge ir jie buvo kaip liudininkai. Mes tiesiog Las Vegaso koplytėlėje susituokėme. Be jokių baltų suknelių, be nieko. Tiesiog buvo toks spontaniškas atsitikimas“, – pasakoja pašnekovė.
Su savo dukrele Lukne Ina į Lietuvą grįžta kiekvieną vasarą. Ir vyksta pirmiausia ten, kur veda pačios Inos šaknys – į mamos gimtinę Dzūkiją. Čia Inos dukra bendrauja su močiute, dėde, teta. Kaip sako pašnekovė, JAV turi tik draugus, todėl į Lietuvą skrenda pabūti su artimaisiais.
„Net nesvarbu, kur tie žmonės nori būti, mes galime su jais visur būti. Jau tradicija tapo, kad Druskininkai geriau už pajūrį. Ir ten atvažiuojam tokiam ramiam pasibuvimui, tokiam kokybiškam bendravimui.
Dukra išvaikščiojo visus Druskininkus, žino visus muziejus ir žino, kur ir į ką įteka Ratnyčėlė (upė Ratnyčia – LRT). Visus tuos momentus išanalizavusi su močiute, nes tai mano mamos gimtinė Dzūkija“, – pažymi tautietė.
Ina įsitikinusi – svarbu jausti ryšį su gimtine, žinoti savo kilmę. Kadaise savojo giminės medžio kontūrus bandžiusi dėlioti moteris stengiasi dukrai perduoti kuo daugiau žinių apie jos protėvius.
Vaikystėje su manim nelabai kas šnekėjo tais šeimos dalykais ir dabar, kai užaugau, jaučiu didelę spragą, nes norėčiau žinoti savo šeimos istoriją. Ir man yra labai svarbu, kad mano dukra užaugtų žinodama, kad jos šaknys pareina iš Rodukos. Iš mano mamos pusės ši šeima yra iš Dzūkijos, o iš tėtės – iš Aukštaitijos“, – pasakoja pašnekovė.
Pasvarsto apie grįžimą
Šeima kartais pasikalba apie grįžimą į Lietuvą. Tačiau šiuos planus vis atideda ateičiai. Ina sako, kad stabdo įvairūs planai ir baimės.
„Galbūt sunku rasti vietą sau Lietuvoje ir baisu pagalvoti apie tai, kad vėl reikės po tiek metų visko mokytis iš naujo, mokytis Lietuvą prisijaukinti“, – pripažįsta Ina.
Visgi ir Amerikos ji nesijaučia prisijaukinusi. Kaip pati apibūdina, ten vis tiek esi „kaip atėjūnas su savo kultūriniu paveldu“.
„Vis tiek esi jau susiformavęs žmogus. Jau mes atvažiavome ten suaugę. Kai atvažiuoja suaugęs, galbūt šiek tiek sunkiau integruotis, šiek tiek sunkiau priimti ir išmokti tų kultūrinių triukų“, – svarsto tautietė.
Kas kartą grįžti į Lietuvą Inai yra tartum šventė. Džiugina ne tik čia esantys artimieji, bet ir naujos pažintys.
„Aš matau, kad Lietuvoje žmonės nuostabūs, Lietuvoje žmonės šilti ir aš, kiek sutinku žmonių, tikrai beveik visi geranoriškai nusiteikę, pozityvūs. Ir mane tai džiugina. Ir faktas, kad pabendravus norisi grįžti. Norisi pasijusti ta dalimi, su kuria galiu plaukti vienoje valtyje“, – sako pašnekovė.
Visą interviu žiūrėkite LRT PLIUS laidos „Širdyje lietuvis“ įraše.
