Gintė Damušytė – pirmoji moteris ambasadorė prie NATO, diplomatė su daugiau nei 30 metų patirtimi. Nors augo JAV, ji visą karjerą dirbo Lietuvai: nuo Lietuvių informacijos centro vadovės, skelbusios naujienas apie okupuotą šalį ir žmogaus teisių pažeidimus, iki Lietuvos misijos Jungtinėse Tautose kūrimo ir itin sudėtingo narystės NATO koordinavimo. Savo tarnybos metu ji ne tik gynė Lietuvos interesus, bet ir susidūrė su sudėtingais iššūkiais – pavyzdžiui, sugebėjo užkirsti kelią planuotam kalėjimui Lietuvoje, į kurį turėjo būti vežami asmenys iš trečiųjų šalių.
Pradėdama darbą Lietuvių informacijos centre Niujorke, G. Damušytė teigia aiškiai suvokusi savo misiją.
„Mano pagrindinis tikslas vadovaujant centrui buvo garsinti Lietuvą. Okupacijos laikotarpiu slaptai bendravome su disidentais, žmogaus teisių gynėjais, o vėliau – Sąjūdžio atstovais. Siekėme, kad Lietuva nebūtų užmiršta tarptautinėje bendruomenėje“, – pasakoja ji.
Viso laidos įrašo klausykitės čia:
Nors pirminis jos planas buvo siekti diplomatinės karjeros Vašingtone, centrui išeivijos lietuvė vadovavo net 12 metų. Viskas prasidėjo nuo kvietimo laikinai padirbėti Lietuvių katalikų religinės šalpos organizacijos padalinyje, tačiau veikla greitai išsiplėtė. Centras užsitarnavo gerą reputaciją tarptautinėje žiniasklaidoje, plėtė ryšius JAV ir tarptautinėje politikoje bei aktyviai bendradarbiavo su žmogaus teisių organizacijomis.
„Darbas buvo labai įdomus, jaučiau tam tikrą įsipareigojimą – lietuviai patys telkėsi apie mūsų centrą, nes matė, kad aktualizuojame paramą Lietuvai“, – sako G. Damušytė.
Bendraudavo su Sąjūdžio lyderiais
Lietuvių informacijos centro pagrindinis tikslas buvo skleisti žinią apie Lietuvos okupaciją ir žmogaus teisių padėtį šalyje. G. Damušytė pasakoja, kad tuo metu Jungtinės Valstijos buvo didelės žmogaus teisių gynėjos, o eilinis amerikietis, kaip ji sako, palaikydavo Dovydą kovoje prieš Galijotą.
„Iš tiesų manau, kad dėl šio fakto Lietuva sulaukė tiek dėmesio. Pagrindinis mūsų informacijos šaltinis iš pradžių buvo pogrindžio spauda, kurią slaptai išveždavo iš Lietuvos – konkrečiai Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, bet turėjome ir kitų leidinių. Mes atrinkdavome įdomesnes žinutes, išversdavome jas į anglų kalbą ir platindavome pranešimus spaudai“, – sako ji.
Platinimas vyko anglų kalba, buvo nukreiptas į plačią tarptautinę, ypač anglakalbę, auditoriją – JAV, Kanadą, Australiją, Europą. G. Damušytė prisimena, kad centras anksti įsigijo teleksą, kuris tais laikais buvo itin brangus, ir siųsdavo žinias tiesiai į Maskvą bei stambių dienraščių korespondentams.
„Gilaus šaltojo karo metu informaciją platindavome paštu ar faksais. Siųsdavome ją tokiems dienraščiams kaip „New York Times“ ar „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Mūsų uolūs partneriai buvo užsienio lietuvių radijo tarnybos – „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“, „Laisvoji Europa“‚ BBC. Centras tapo tarsi būstine, kur suplaukdavo visa informacija, kurią apdorodavome ir platindavome per šias priemones“, – pasakoja G. Damušytė.
Pašnekovė nurodo, kad bendradarbiavimas su Sąjūdžiu prasidėjo dar prieš jo oficialų susikūrimą – atgimimo laikotarpiu, kai Lietuvių informacijos centras užmezgė tiesioginius ryšius su kai kuriais disidentais Lietuvoje. G. Damušytė prisimena, kad tuo metu skambučiai į Lietuvą būdavo jungiami per Maskvą, o pats sujungimas kartais užtrukdavo 10–20 valandų.
„Prisimenu vieną pokalbį su Nijole Sadūnaite – ji nieko nebijojo. Bekalbant girdėjosi KGB: beldėsi į duris su lazdomis, trankė jos buto langus. Buvo labai sukrečiantis epizodas“, – pasakoja ji.
Vėliau centras pradėjo tiesiogiai kontaktuoti su Sąjūdžio lyderiais, įskaitant Arvydą Juozaitį ir Vytautą Landsbergį, rinkti informaciją ir platinti ją spaudai. G. Damušytė pabrėžia, kad ši organizacija tapo tarpine grandimi, leidusia žinioms apie Sąjūdžio veiklą pasiekti tarptautinę auditoriją.
„Galiausiai galėjome parūpinti spaudai kontaktus – jie patys megzdavo tiesioginius ryšius. Iš Sąjūdžio lyderių iš pradžių jutome tam tikrą rezervuotumą, bet vėliau jie įsidrąsino ir pradėjo laisvai bendrauti“, – sako G. Damušytė.
Baltijos šalių bendradarbiavimo aukso amžius
Sausio 13-osios naktį G. Damušytė ir jos kolegos Informacijos centre dirbo visą parą – spaudos atstovai iš viso pasaulio skambino rinkti detales.
„JAV Valstybės departamentas buvo įsteigęs karštąją liniją, į kurią siuntėme visą informaciją, ir pareigūnai pripažino, kad mūsų duomenys buvo labai naudingi, tapdami vienu pagrindinių jų informacijos šaltinių“, – sako ji.
Darbą Lietuvių informacijos centre G. Damušytė baigė dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Ji sulaukė pasiūlymo padėti diplomatui Anicetui Simučiui steigti Lietuvos misiją prie Jungtinių Tautų, kai tapo aišku, kad kitos šalys pradės pripažinti Lietuvos Respubliką.
Pirmąją misijos komandą, be A. Simučio, sudarė dar trys užsienio lietuviai – G. Damušytė, Darius Sužiedėlis ir teisininkas Algimantas Gureckas. G. Damušytei šis laikotarpis paliko šiltų prisiminimų.
„Tada buvo Baltijos valstybių bendradarbiavimo aukso amžius. Misijos buvo mažos, tad labai artimai bendradarbiavome su Estijos ir Latvijos atstovais, dalinomės informacija ir pasiskirstydami lankėme Jungtinių Tautų posėdžius. Pirmaisiais veiklos metais praktiškai nebuvo finansavimo iš Vilniaus, tad A. Simutis pasitelkė Niujorke veikiančio Tautos fondo paramą – mūsų misijai skyrė 100 tūkst. dolerių“, – pasakoja ji.
Didelis dėmesys Lietuvai
Stebėdama Lietuvos sugrįžimą į pasaulį, G. Damušytė susidūrė ir su kuriozinėmis situacijomis.
„Lietuva mirgėjo pirmuosiuose puslapiuose per atgimimo laikotarpį, ypač po Kovo 11-osios. Prisimenu, kaip su LRT laidos vedėju stabdėme žmones Manhatano gatvėse ir klausinėjome, ką jie žino apie Lietuvą. Kai kurie orientavosi neblogai, kiti buvo girdėję tik apie demokratijos pradžią, o vienas juokdarys pakomentavo: „Lietuva – rodos, pikantiškas pyragas“, – juokiasi ji.
„Vis dėlto amerikiečių parama buvo didelė. Žmonės atidžiai sekė įvykius ir labai palaikė, bent visuomenės lygmeniu“, – priduria pašnekovė.
G. Damušytė prisimena ir sunkesnius momentus: teko ginti Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybės siekį amerikiečių televizijos ir radijo laidose prieš sovietologų kritiką, o elitiniuose sluoksniuose parama ne visada buvo stipri.
Tačiau ji pripažįsta, kad dėmesys buvo didelis – žiniasklaidos atstovai, kaip vienas NBC televizijos korespondentas, specialiai atvykdavo į centrą susipažinti su pogrindžio spauda ir veikla. Pastarojo Lietuvoje parengtas reportažas pasiekė šimtus milijonų žmonių, sako G. Damušytė.
„Kartais vieno sakinio paminėjimą apie Lietuvą straipsnyje laikydavome didžiausiu laimėjimu“, – priduria ji.
G. Damušytė prisimena, kad dauguma Amerikos lietuvių visada gyveno Lietuvos idėja, nors nuomonės išsiskirdavo. „Kaip lietuviai gali būti be konflikto? Turbūt neįmanoma, – juokiasi ji. – Buvo tokių, kurie vengė bet kokių ryšių su okupuota Lietuva, bet tai – mažuma. Kiti skatino diskretišką, bet gyvą kontaktą.“
Pati G. Damušytė prisimena smagų nuotykį savo pirmosios kelionės į Lietuvą metu 1979-aisiais: tuomet buvo leidžiama būti tik penkias dienas ir tik Vilniuje. Norėdami su broliu nuvykti į Kauną, jiedu prisijungė prie ten vykstančios pažįstamų turistų grupės, nors neturėjo leidimo. Po ilgo telefoninio pokalbio turistų centre jiems pagaliau leista važiuoti. „Buvome sekami, bet pamatėme Kauną“, – prisimena ji su šypsena.
Diplomatinė karjera
Darbas Jungtinėse Tautose žymėjo G. Damušytės diplomatinės karjeros pradžią. Netrukus ją pakvietė stoti į diplomatinę tarnybą, o Niujorke ji dirbo iki 1996 metų, kol Lietuvos užsienio reikalų ministerija ją rotavo į Vieną vadovauti delegacijai prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), vėliau – į NATO.
Prisimindama savo karjeros kelią, ji su humoru lygina šias organizacijas.
„Vis juokauju, kad organizacijų efektyvumą galima vertinti pagal starto laiką plenariniams posėdžiams: Jungtinėse Tautose kartais reikėdavo valandą laukti, ESBO – pusvalandį, o NATO punktualiai. Aišku, didžiausi mūsų interesai buvo NATO, ir ši organizacija efektyviai dirba, nes turi bendrą tikslą ir misiją“, – sako ji.
Pašnekovė sako, kad pradžia buvo sunki: Jungtinėse Tautose reikėjo kurti pozicijas nuo nulio ir racionaliai atrinkti, kas Lietuvai yra prioritetas. Tarp tokių pasirinkimų – viena jai įsiminusi istorija.
„Pavyzdžiui, rusai iškėlė rezoliuciją dėl rusakalbių diskriminacijos Estijoje ir Latvijoje. Nors mūsų tiesiogiai nelietė, norėjome išlaikyti solidarumą. Šalis, kuri iškelia rezoliuciją, kviečia kitas šalis bendram pokalbiui ir derina tekstą. Atsiklausę latvių ir estų, prisijungėme nekviesti, o tuometis Rusijos ambasadorius [Sergejus] Lavrovas nustebo, kai pasirodė Lietuvos delegacija. Labai susierzino, bet vis tiek bendravo“, – pasakoja ji.
G. Damušytė pabrėžia, kad Jungtinės Tautos turi daugialypę funkciją – ne tik politinę, bet ir humanitarinę, sveikatos, socialinės politikos bei plėtros srityse.
„Mes patys kovojome, kad mūsų regionui būtų įsteigtas agentūros biuras. Tikrai yra labai daug judančių dalių, kurios atlieka svarbų darbą“, – sako ji.
Vis dėlto, anot buvusios diplomatės, sistema susiduria su iššūkiais dėl skirtingų valstybių interesų ir struktūros sudėtingumo.
„Ne viskas funkcionuoja idealiai, tačiau Jungtinės Tautos lieka vieninteliu forumu, kur besivystančios šalys gali bendrauti su didžiosiomis demokratinėmis valstybėmis. Nenuvertinčiau šios misijos“, – priduria ji.
Pirmoji moteris ambasadorė NATO
G. Damušytė 2001 metų sausį pradėjo darbą Lietuvos misijoje NATO būstinėje kaip partnerės valstybės atstovė.
„Kai Lietuva tapo NATO nare 2004 metais, tapau pirmąja moterimi ambasadore NATO istorijoje. Iš tiesų šito nesuvokiau – apie tai pirmas atkreipė dėmesį pats NATO generalinis sekretorius George'as Robertsonas, kurio biuras išleido pranešimą spaudai“, – pasakoja ji.
G. Damušytė prisimena, kad darbas NATO buvo labiausiai įtemptas jos diplomatinės karjeros laikotarpis.
„Euroatlantinė integracija buvo Lietuvos užsienio politikos prioritetas, todėl dėjome didžiules pastangas užtikrinti narystę. Kai pradėjau 2001-aisiais, daugelis NATO narių atstovų vengė kalbėti apie plėtrą – mane tai šiek tiek šokiravo. Vėliau, pasikeitus politinei padėčiai, buvo svarstomi visokie variantai, tarp jų – priimti vieną Baltijos valstybę, o rimčiausiai svarstė Lietuvą“, – pasakoja ji.
„Mūsų karinės pajėgos buvo labiausiai išsivysčiusios ir Lietuva priėmė labai principingą poziciją – elgtis kaip NATO narė, dalyvauti operacijose ir misijose, savo duoklę atiduoti net nesant NATO nare. Ir tai buvo pastebėta“, – apibendrina ji.
Pašnekovė teigia, kad Lietuvos priėmimo į NATO 2004-aisiais laikotarpis buvo itin intensyvus.
„Pirmaisiais narystės metais dar buvau ambasadore, o 2005 metais grįžau į Lietuvą. Buvo sudėtingas laikotarpis – plenarinės sesijos, darbiniai pietūs, nuolatiniai pasitarimai“, – pasakoja ji.
Diplomatijos veteranė taip pat išskiria vadinamosios Vilniaus grupės – Baltijos valstybių ir kitų NATO kandidačių bendradarbiavimo formato, sukurto ruošiantis narystei ir koordinuojant veiksmus, reikšmę.
„Labai jautėsi konkurencija tarp kandidačių šalių. Vaidinome vadovaujamą vaidmenį Vilniaus dešimtuko formate. Jis padėjo suvaldyti konkurenciją ir skatino bendradarbiavimą“, – sako G. Damušytė.
G. Damušytė pasakoja ir apie civilinės pagalbos koordinavimą Afganistano Goro provincijoje – tai buvo dalis NATO ir partnerių šalių atkūrimo misijos. Ji teigia, kad Lietuva šiuo žingsniu prisiėmė didelę atsakomybę.
„Kai Lietuva įstojo į NATO, nusprendėme imtis provincijos atkūrimo. Didžiausias iššūkis buvo užsitikrinti finansavimą civilinei daliai ir suorganizuoti kelių institucijų atstovų kelionę į Afganistaną, kad jie įvertintų poreikius. Taip pat reikėjo įtikinti kitas valstybes prisidėti – pavyzdžiui, Japonija padėjo atstatyti ligoninę ir mokyklą. Apsiribojome Goro provincija, nes mūsų galimybės buvo ribotos“, – prisimena ji.
Itin plačią ir iškalbingą diplomatinės tarnybos patirtį sukaupusi G. Damušytė pasakoja, kad jai buvo siūloma tapti ir Lietuvos ambasadore JAV, tačiau ji atsisakė.
„Aš buvau grįžusi į Lietuvą ir tikrai norėjau čia pabūti. Be to, džiaugiausi paskyrimu į Kanadą – visgi JAV kaimynė, o anglų kalbą valdau laisviau nei vokiečių, kurią teko naudoti Austrijoje. To man pakako“, – sako moteris.
Partnerystės su JAV svarba
Paklausta apie profesines aklavietes, G. Damušytė teigia, kad diplomatinėje veikloje iššūkių visada būna, bet konkrečios nesėkmės teigia neprisimenanti.
„Diplomatai, aišku, nori kalbėti tik apie pergales, – juokiasi ji. – Buvo bandymų veikti prieš mūsų interesus, bet pavyko juos užblokuoti.“
Vis dėlto ji prisimena vieną jautrų atvejį: „Viena valstybė norėjo Lietuvoje įkurti kalėjimą, į kurį būtų siunčiami jų nepageidaujami asmenys iš trečiųjų šalių. Kai kurie Lietuvos pareigūnai manė, kad tai būtų naudinga, bet, laimei, su prezidentės D. Grybauskaitės pagalba pavyko tai užblokuoti.“
„Diplomatijoje yra visko – kartais tenka vaidinti, kartais kovingai ginti savo interesus, – sako G. Damušytė. – Buvo metas, kai NATO narystė mums buvo gyvybiškai svarbi. Jei būtume vėlavę įstoti, mūsų geopolitinė padėtis būtų buvusi labai sudėtinga.“
Ji taip pat pabrėžia, kad net ir sudėtingose situacijose Lietuvai buvo svarbu išlaikyti strateginę partnerystę su JAV.
„Vilniaus grupė stipriai palaikė Ameriką. Net ir šiandien manau, kad JAV išlieka strategiškai itin svarbi partnerė“, – teigia G. Damušytė.
Pasak jos, dabartiniai santykiai su JAV reikalauja realistinio požiūrio. „Tai sudėtingi laikai – [Donaldas] Trumpas nepaiso nusistovėjusios tarptautinės tvarkos, per socialinius tinklus formuoja šalies pozicijas. Tačiau Amerikoje išlieka pozityvūs veiksniai, palaikantys Lietuvą ir taisyklėmis grįstą sistemą, todėl svarbu su jais dirbti ir išlaikyti ryšius“, – kalba G. Damušytė.
Jos teigimu, būtina plėtoti bendradarbiavimą įvairiose srityse, tačiau kartu stiprinti ir Europos vaidmenį.
„Norėtųsi, kad Europa ryžtingai priimtų sprendimus, ryžtingai veiktų, bet vis vien stiprus transatlantinis ryšys pasauliui yra naudingas“, – priduria pašnekovė.
Parengė Ignas Ramanauskas.
