Amerikoje gimusi ir augusi 15-metė Agnė Tunkūnaitė su tėčiu Sauliumi Tunkūnu Lietuvoje lankėsi dėl lietuvių kalbos olimpiados. Saulius džiaugiasi, kad jų šeimoje pavyko perduoti vaikams lietuvių kalbą, nors skeptikų netrūko. Pati Agnė taip pat didžiuojasi savo šaknimis ir patikina – ir savo vaikus mokys kalbėti lietuviškai.
Norės perduoti lietuvių kalbą ir savo vaikams
Su Sauliumi ir Agne susitikome antroje kovo pusėje Vilniuje, prabėgus kelioms dienoms po čia vykusios lietuvių kalbos olimpiados. JAV gimusiai ir augusiai paauglei dalyvauti joje pasiūlė Bostono lituanistinės mokyklos vadovė. Išmėginti savo jėgas olimpiadoje ruošėsi ir vyresnysis Agnės brolis Gabrielius, tačiau susirgo ir atvykti negalėjo, todėl tėčio lydima sesė dalyvavo už abu.
Pasak moksleivės, nors JAV ir Lietuvą skiria vandenynas, ji norėjo pasitikrinti žinias ir sužinoti, kaip mokosi kitose pasaulio šalyse gyvenantys vaikai.
„Be to, aš žinau, kad norėsiu ir savo vaikus išmokyti lietuvių kalbos, tai man pačiai reikia ją gerai mokėti. Matau, kaip tai svarbu, galbūt ir mokykloje padeda kita kalba. Geriau suprasi kitas kultūras. Matai ne tik vieną šalį.
Nes amerikiečiai nežino, kaip kiti gyvena. Manau, labai svarbu išmokyti vaikus lietuvių kalbos, kad jie matytų kitaip pasaulį. Kaip tėvai mus išmokė“, – mintimis dalijasi JAV gimusi lietuvė.
Ryšys su Lietuva buvo puoselėjamas nuo mažens
Tunkūnų šeima užgimė jau už Atlanto. Kaip pasakoja Saulius, jis iš Lietuvos išvyko 2001 m., sulaukęs pasiūlymo iš savo darbovietės. Tuomet JAV turėjo praleisti tik 18 mėnesių.
Nors niekada neplanavo pasilikti, kaskart susiruošus namo, Sauliui pasitaikydavo naujos karjeros galimybės. Gyvendamas Sinsinatyje ir apsilankęs Indiapolio lietuvių bendruomenės Vasario 16-osios renginyje, ten sutiko savo žmoną Laurą. Kaip sako pašnekovas, simboliška, kad juos suvedė Lietuva.
Vėliau pora įsikūrė Mičigane, kur ir gimė jų vaikai Agnė ir Gabrielius. Dabar šeima gyvena Kanzas Sityje. Pasak Sauliaus, vaikai nuo mažens buvo pažindinami su Lietuva ir mokomi lietuvių kalbos.
„Mes su žmona visiškai sutariame, kad mūsų vaikai – lietuviai. Mūsų tauta maža ir mes turime išlaikyti ryšį. Aš pats jaučiu tam tikrą kaltę, kad išvažiavau iš Lietuvos. Jokiu būdu nenoriu užverti vartų, kad mūsų vaikams nebūtų galimybių į ją persikelti.
Tie, kas praranda kalbą, o daug iš tiesų praranda, paskui ir nebeturi pasirinkimo. Jeigu vaikai nekalbės lietuviškai, tada jau mes būsime už juos nusprendę, kad jie gyvena Amerikoje“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Jis pasakoja, kad namie dėl kalbos taisyklės buvo griežtos – vaikai negalėjo kalbėti angliškai. Visgi išlaikyti kalbą, kol vaikai dar buvo maži, porai sekėsi nelengvai, nors ir leido juos į lituanistinę mokyklą.
„Kažkuriuo momentu nusprendėme, kad jiems reikia vasaras leisti Lietuvoje. Tai padėjo labiausiai. Dažniausiai atvažiuodavome ir dvi, tris savaites pabūdavome kartu, o po to juos palikdavome ir vaikai su palyda grįždavo atgal po dviejų mėnesių.
Po kokių 9–10 mėnesių nuo grįžimo vis pagaudavome juos kalbant vienas su kitu angliškai. Tada sakydavom: viskas, dabar reikia vėl važiuoti į Lietuvą ir įkrauti jūsų lietuviškas baterijas. Tai suveikdavo“, – sako Saulius.
Kaip patikina pašnekovas, jiedu su žmona labai džiaugiasi, kad pavyko vaikams perduoti lietuvių kalbą. Saulius akcentuoja, kad didžiausi laurai už tai turėtų atitekti jo žmonai. O skeptikų, patikina tautietis, netrūko.
„Visi sakė, kad išvažiavote, tai jūsų vaikai bus amerikiečiai. Gal ir užsispyrėme dėl tų kalbų. Labai nedaug, bet matėme pavyzdžių, kur ir ketvirta karta išlaiko lietuvybę. Kaip Agnė kalba apie savo vaikus, tai turime draugų, kur šeima išvažiavo Antrojo pasaulinio karo metu ir dabar provaikaičiai kalba lietuviškai.
Tai yra įmanoma, bet, aišku, mums labai pasisekė su vaikais, kad jie turėjo tą motyvaciją. Mes bandėme jiems parodyti Lietuvą, kad būtų ryšys. Labai džiaugiamės, kad ką norėjome pasiekti, tą ir pasiekėme. Jie galės dabar jau patys nuspręsti, kur nori būti“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Didžiuojasi lietuviškumu
Su šypsena tėčio besiklausanti Agnė pripažįsta – kai buvo mažesnė, kartais nesuprasdavo, kam jai reikia mokytis lietuvių kalbos, jei kiti aplinkui kalba angliškai. Dabar JAV gimusi mergina džiaugiasi ir didžiuojasi kalbėdama lietuviškai. Pabrėžia, kad lietuvių kalbos nori išmokti ir jos geriausia draugė.
„Kai nueini į mokyklą ir paklausia, ką jūs mokate, ko kiti nemoka, ir aš pasakau, kad lietuvių kalbą, tai visiems labai įdomu. Kai visi žiūrėjo, stebėjosi, supratau, kad tai – išskirtinumas“, – sako pašnekovė.
Anot Agnės, Amerikoje iš kitų ją išskiria ir ne taip paprastai ištariamas lietuviškas vardas. Anksčiau, kai būdavo mažesnė ir tėvai į mokyklą įdėdavo pietų, irgi prisimena sulaukdavusi vaikų žvilgsnių.
„Pavyzdžiui, mama įdėdavo šaltibarščių, tai visi žiūrėdavo išpūtę akis. Šalta, rožinė sriuba, kas čia per nesąmonė? Ar kokia žalia rūgštynių sriuba – irgi neįprasta. Jie patys kokią picą valgydavo“, – pasakoja Agnė.
JAV gimusi lietuvė atskleidžia, kad Amerikoje nesijaučia iki galo amerikietė, o Lietuvoje – iki galo lietuvė.
„Bet, manau, kad jaučiuosi daugiau lietuvė. Pažiūriu į kitus amerikiečius, kaip elgiasi šeimoje, koks jų ryšys su tėvais. Nelabai gražiai bendrauja, nėra tokio ryšio. Reikia daugiau mylėti tėvus, jie juk užaugino. Be to, ir dėl aprangos. Kai kurie su pižamomis į mokyklą ateina“, – sako Agnė.
Anot pašnekovės, lankantis Lietuvoje ją lydi ramybė ir džiaugsmas. Agnė tam turi paprastą paaiškinimą – juk čia jos šaknys.
„Didžiuojuosi Lietuva, kad aš esu iš čia. Pamatau vėliavas, Gedimino pilį – kaip gražu. Man patinka pasivaikščioti po Vilnių, po Katedros aikštę, į kavines nueiti. Ir su pusseserėmis, ir su draugėmis susitikti. Jaučiuosi labai jaukiai“, – patikina moksleivė.
Persikėlimo į Lietuvą neatmeta
Po kelerių metų mokyklą baigsianti Agnė tikina, kad galėtų svarstyti ir apie studijas Lietuvoje. Tiesa, kol kas tokiomis galimybėmis nesidomėjo, be to, ją traukia ir kitos Europos šalys, pavyzdžiui, Italija ar Jungtinė Karalystė.
„Kai jau studijuosiu universitete, kuriame norėsiu, vis tiek atvažiuosiu į Lietuvą atostogauti pas senelius. Smagu būtų ir Lietuvoje gyventi, ypač Vilniuje. Kaime nelabai norėčiau gyventi, tiesiog tai ne man. Apskritai man labai patinka Europa, bet iš visos Europos Lietuva vis tiek arčiausiai širdies“, – šypsosi Agnė.
Visa Tunkūnų šeima Lietuvoje lankosi kasmet. Kaip sako Agnės tėtis Saulius, per tuos kelis dešimtmečius nuo jo išvykimo gimtinėje įvyko milžiniškų pokyčių ir Lietuva juda gera kryptimi. Pašnekovas pabrėžia, kad niekada sau nepasakė, jog Amerikoje liks visam laikui, tad mintys apie grįžimą vis sukirba.
„Aišku, priklausys, kur vaikai įstos studijuoti. Jei jie liks Amerikoje, vis tiek norėsime arčiau vaikų būti. Būtų labai neblogai, jei Europoje įstotų, tada galimybės būtų kitos“, – svarsto lietuvis.
Saulius sako negalintis įsivaizduoti scenarijaus, kuriame visai nesilankytų Lietuvoje. Anot jo, parvykdamas kasmet jis neatitolsta, palaiko ryšį su gimtine.
„Nelabai įsivaizduoju, kaip to ryšio galėtų nebūti. Man gal keista, kai kiti jo neturi, atsiriboja. Galbūt priklauso nuo aplinkybių, kodėl žmonės išvažiavo. Aš neišvažiavau iš Lietuvos todėl, kad man nebuvo gerai. Man buvo labai gerai, bet atsirado galimybė ir buvo keista ja nepasinaudoti“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Iliustruodamas jų šeimos ryšį su Lietuva, Saulius pasakoja, kad, keliaudami po įvairias šalis, jie visada prisistato esantys iš Lietuvos. Jis pats akcentuoja turintis dvejus namus.
„Sakoma, kad apsiprasti krašte užtrunka septynerius metus. Buvo toks momentas, kada važiuodamas iš Lietuvos atgal į Ameriką pasakiau, kad važiuojame namo. Pats save pagavau, iš pradžių net nusigandau. (…) Bet vis tiek man Lietuva yra didesni namai.
Aišku, nereikia savęs apgaudinėti, ir ten namai. Esi lyg tarp dviejų – nei ten esi savas, nei čia atvažiavęs esi savas. Bet, manau, grįžus visam laikui būtų labai lengva įsilieti“, – sako pašnekovas.
Ir nors kol kas nežinia, ar Tunkūnų šeima galiausiai sugrįš į Lietuvą, ir Agnė, ir jos tėtis Saulius neabejoja – Lietuva ir toliau užims reikšmingą dalį jų gyvenimuose.
