Netoli Majamio, Boka Ratone, įsikūrusi Orinta Pena į JAV atvyko su 500 eurų kišenėje ir didelėmis viltimis. Iš pradžių jai teko pagyventi palėpėje su žiurkėmis, tačiau šiandien tautietė dirba su prabangiu nekilnojamuoju turtu ir turi nuosavus namus saulėtoje Floridoje. Vis dėlto Orinta pripažįsta – artimųjų ir Lietuvos ilgesys per tuos ilgus metus taip ir nenuslopo: „Protas ir siekiai atvedė mane į Ameriką, o širdis pasiliko Lietuvoje.“
Svajojo užsidirbti
Iš Šiaulių kilusi Orinta iki išvykimo į JAV kurį laiką gyveno Vilniuje. Čia pasiliko baigusi inžinerijos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kaip pasakoja tautietė, jai teko dirbti keliose tarptautinėse įmonėse, tačiau atlyginimas buvo kuklus ir susitaupyti pinigų buvo neįmanoma.
Orinta prisimena, kad kaip tik tada daugybė lietuvių ėmė vykti į užsienį – kas į Airiją, Angliją, Švediją, kas į Ameriką. Pabandyti laimę nusprendė ir Orinta su vaikinu ir draugų pora.
„Mes, aišku, šokome aukščiausiai, prie labiausiai uždrausto vaisiaus. Į Ameriką reikia važiuoti, nes tai svajonių, galimybių šalis. Taip keturi jauni 25 metų žmonės nusprendė vykti užsidirbti didelių turtų“, – pasakoja pašnekovė.
Anot Orintos, vizas jų ketvertas gavo nesunkiai. Galbūt todėl, kad į ambasadą dėl jų kreipėsi prieš Kalėdas, – sako girdėję, kad tada vizas gauti lengviau. Vėliau pašnekovė per laikraščius ar portalus rado Niujorke gyvenančią lietuvę, kuri už mokestį pasitikdavo tokius atvykėlius oro uoste.
„Tai kainavo po 100 dolerių žmogui, bet tada mums atrodė, kad tokios pagalbos reikia. Susisiekėme ir sutarėme, kad ji lauks mūsų. Išėjome iš darbų ir šokome į lėktuvą. Pasiėmėme po vieną lagaminą, aš turėjau 500 dolerių kišenėje, kuriuos pasiskolinau iš tėvų ir pažadėjau grąžinti, kai jau užsidirbsiu tuos turtus“, – prisimena tautietė.
Teko gyventi ir palėpėje, ir name be baldų
Orinta su vaikinu ir dviem draugais į Niujorką atvyko ankstyvą pavasarį. Minėta lietuvė juos pasitiko, išnuomojo vietą palėpėje, kur teko miegoti ant lovų su metalinėmis spyruoklėmis, kur naktimis kartais girdėdavo krebždant žiurkes.
„Bet mums buvo nesvarbu, buvo toks polėkis, kad čia yra mūsų galimybė“, – juokiasi pašnekovė.
Orinta prisimena, kad pinigai tirpo akimirksniu. Atvykę į Niujorką praktiškai be anglų kalbos, jie greitai suprato, kad čia nieko susirasti nepavyks.
„Prisimenu, nuėjome į kažkokią rusišką įdarbinimo agentūrą ir jie klausia: „Ką jūs čia veikiate? Važiuokite į Floridą, ten dabar pavasario atostogos, ten biznis, ten darbai”, – pasakoja tautietė.
Bene už paskutinius pinigus jie nusipirko autobuso bilietus į saulėtąją Floridą. Ten juos pasitiko čekai, su kuriais susisiekė agentūra iš Niujorko. Lietuvių kompanija apgyvendinta name be baldų.
„Bet mes megztinius turime, kokios problemos? Megztiniai buvo mūsų pagalvės, striukės – mūsų antklodės. Ant žemės miegojome, bet lauke turėjome baseiną (juokiasi). Galvojome: pasižiūrėkit, kokia ta Amerika. Nesvarbu, kad baldų nėra, bet turime baseiną. Mūsų tautiečiai Lietuvoje dabar šąla, o mes maudomės baseine“, – su šypsena prisimena Orinta.
Dabar, pasakodama apie pirmuosius žingsnius JAV, lietuvė pripažįsta – tada ji tikrai nesuprato, kur važiuoja. Tačiau į priekį vedė didžiulės viltys ir svajonės. Floridoje jiems teko dirbi 70 valandų per savaitę. Draugų kvartetas iš Lietuvos valė viešbučius po dvi pamainas iki vidurnakčio, tada ryte keldavosi ir eidavo į kitą viešbutį.
„Visi keturi turėjome inžinerinį išsilavinimą, o ten tau koledžo vaikai diktuoja: atnešk rankšluostį, atnešk tą ar aną. Buvo tokių dienų, kai atrodė, kad gal tai negarbė. Galvojau, kaip mes taip nusileidome. Bet tas vidinis variklis buvo stipresnis – labai norėjom pagerinti savo finansinę situaciją ir tiesiog ėjom į priekį“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Planus apvertė Majamis
Suplanuotas pusmetis prabėgo labai greitai. Kišenėse toliau švilpė vėjai, mat pragyvenimas buvo nepaprastai brangus. Grįžti tuščiomis rankomis į Lietuvą nei Orinta, nei jos draugai nenorėjo. Taip nusprendė pasilikti dar pusmečiui. Tiesa, Panama Siti Bičo sezonas baigėsi, todėl teko ieškoti naujos krypties ir naujų darbų.
„Majamis atrodė patraukliausia vieta. Ten juk filmai kurti, ten gyvenimas verda, ten – svajonių vieta“, – juokiasi Orinta.
Taip ji su vaikinu atsidūrė šiame mieste, kita draugų pora pasirinko kitą kryptį. Lietuvei pavyko įsidarbinti viename restorane. Būtent čia jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Įsikūrusi Majamyje, ji išsiskyrė su tuomečiu vaikinu, o restorane sutiko mylimąjį, dėl kurio ir pasiliko JAV.
„Vieną dieną jis tiesiog įėjo į restoraną, pamatė mane ir paprašė telefono numerio. Aš tuo metu telefono neturėjau, tai jis man davė savo – užrašė ant cukraus pakelio. Mes ten gaudavome nemažai kontaktų, niekam nė neketinau skambinti, bet jam galiausiai paskambinau ir užsimezgė mūsų draugystė.
Praėjo penki mėnesiai, mano viza buvo besibaigianti, reikėjo važiuoti namo. Meilė buvo kaip seilė ir mes nusprendėme susituokti, kad man nereikėtų važiuoti atgal. Taip ir pasilikau. Jau nebeskaičiavome laiko pusmečiais, buvome kartu“, – prisimena lietuvė.
Konsultuoja dėl prabangaus nekilnojamojo turto
Pasilikusi Amerikoje neribotam laikui, Orinta įveikė kompleksą dėl anglų kalbos. Ją pramokusi, ėmė dirbti nekilnojamojo turto įmonėje, vėliau – apsaugos sistemų, vaistų gamybos įmonėse. Su sūnaus tėčiu lietuvė pasuko skirtingais keliais, o viena augindama vaiką, sako, uždirbdavusi tiek, kad užtekdavo pragyvenimui, bet susitaupyti nepavykdavo.
Galiausiai prieš septynerius metus Orinta ryžosi nerti į sritį, kuri visada ją traukė, – tapti nekilnojamojo turto agente. Paskatinta draugės pašnekovė vos per kelias savaites išklausė intensyvų kursą ir gavo licenciją. Dabar lietuvė konsultuoja tiek norinčiuosius parduoti, tiek įsigyti prabangų nekilnojamąjį turtą.
„Gavau licenciją ir išėjau iš darbo biure. Galvojau, reikia tiesiog nerti stačia galva ir bandyti pasiekti tikslą. Ir tą padariau. Pirmą namą pardaviau po dviejų mėnesių. Tai buvo pusės milijono vertės 1920 m. statytas istorinis ispaniško stiliaus namas. Nuo tada plaukiau į priekį.
Visko buvo. Per karštį teko eiti ir belstis į duris su lankstinukais, įkalbinėti žmones, kad jie dirbtų su tavimi. Kai skambindavau, praktiškai tik kas penktas žmogus kalbėdavo ir visą laiką jaučiausi atstumta. Bet vėl buvo ta pati viltis, tas pats didžiulis noras kažką pasiekti, kaip ir prieš 20 metų, kai tik atvažiavau. Niekas nebuvo baisu“, – šypsosi Orinta.
Pašnekovė sako, kad nekilnojamojo turto rinkoje yra daug stiprių brokerių, kurie dirba ištisą parą. Konkurencija didelė ir išsikovoti savo vietą nėra lengva. Anot lietuvės, ji vis dar nesijaučia ją išsikovojusi, tačiau džiaugiasi, kad pavyksta suderinti darbą ir laiką, kurį nori skirti sūnui. O ir gyvenime visko pakanka. Neseniai su sūnumi Orinta persikėlė į nuosavą namą Boka Ratono miestelyje, esančiame už valandos kelio nuo Majamio.
„Amerika tikrai yra galimybių šalis. Jei būsi užsispyręs, daug pasieksi. Tikrai galimybių yra ant kiekvieno kampo. Tas, kuris neieškos, turbūt kitaip galvos, bet tas, kuris ieškos, pamatys, kad galimybių – per akis“, – įsitikinusi pašnekovė.
Majamio taip ir nepamilo
Vis dėlto lietuvė pripažįsta – nors daugybę metų praleido Majamyje, jo niekada neprisijaukino. Anot Orintos, čia patiks tiems, kurie mėgsta kultūrų įvairovę, čia galima pasimėgauti kokybišku įvairių pasaulio virtuvių maistu, tačiau gyventi Majamyje ji niekam nesiūlytų.
Dabar pašnekovė su šypsena prisimena, kaip anuomet, prieš daugiau nei 20 metų, vos atvykus į JAV daugybė vietinių atkalbinėjo juos nuo važiavimo į šį miestą.
„Galvojom, ką jie čia šneka, turbūt pavydi, – juokiasi pašnekovė. – Dabar galiu pasakyti, kad visus tuos 20 metų aš nemėgau Majamio, aš jo tiesiog nekenčiu. Tie, kurie kalba apie šį miestą kaip apie svajonę, turbūt nėra jame buvę arba tik svečiavosi.“
Orinta pasakoja Majamyje pasigendanti tvarkos ir švaros, šis miestas jai – pernelyg triukšmingas. Be to, lietuvė pažymi, kad čia didžiausią populiacijos dalį sudaro imigrantai iš Kolumbijos, Argentinos, Kubos ir kitų ispanakalbių šalių, todėl jei nemoki ispanų kalbos, veikiausiai čia niekada nepasijusi savas.
„Turbūt mane labiausiai trikdė, kad mes atvažiavome ir norėjom kažko geriau, – tvarkėm aplinką, kiemuką, kokio mažumo jis bebuvo. O jie kaip gyveno ten, tokią kultūrą ir atsivežė. Net ir su sofomis, paliktomis gatvėje, jei jų nebereikia“, – sako pašnekovė.
„Protas ir siekiai atvedė čia, o širdis liko ten“
Prabilus apie ryšį su Lietuva po daugiau nei 20 metų svetur, Orinta neslepia – artimųjų ir gimtosios šalies ilgesys niekada nesumažėjo. Lietuvoje liko pašnekovės mama, dvi seserys ir brolis, kurių ji ilgisi kasdien, o mato – tik kartą metuose. Šiandien, žvelgdama atgal, ji beveik tikra, kad į JAV nebevažiuotų.
„Tuo pačiu man labai sunku tai sakyti, nes aš turiu 17-metį sūnų, kuris yra visas mano gyvenimas. Bet jeigu nežinočiau, ką šiandien turiu, dabar nebevažiuočiau. Kai kalbu apie Lietuvą, iki šiol mano akys prisipildo ašarų, nes aš ilgiuosi namų.
Man atrodo, tas sprendimas išvykti buvo jauno žmogaus ugnis. Ir tų galimybių Lietuvoje tada nebuvo, nes buvome ką tik atgavę nepriklausomybę, viskas tik statėsi – kaip tas augalas, kuris tik išlindo ir bando į saulę stiebtis“, – pripažįsta pašnekovė.
Ji patikina, kad grįžti į Lietuvą norėtų, tačiau supranta, jog tai būtų sunkiai įmanoma. Dėl JAV gimusio ir užaugusio sūnaus, kuris neketina gyventi Lietuvoje, ir dėl to, kad pradėti viską iš naujo būtų nepaprastai sunku.
„Man neseniai suėjo 49-eri, tai norint iš naujo pradėti statyti gyvenimą Lietuvoje, turbūt turėčiau būti susikrovusi tuos milijonus, kuriuos planavau. O ir nutolusi esu nuo draugų. Visą laiką jaučiuosi taip, kad prieš tuos 23 metus pasidalijau. Protas ir siekiai atvedė mane čia, į Ameriką, o širdis pasiliko Lietuvoje.
Kartais toks jausmas, jei viduje narpliočiau, kad taip susigadinau visą gyvenimą. Dabar tiek metų ilgėjausi šeimos, turbūt nenorėčiau praleisti likusio gyvenimo ilgėdamasi sūnaus. Tos sumaišties, atrodo, jau ir taip per akis“, – pripažįsta Orinta.
Ir nors grįžti neketina, gimtinę kartu su sūnumi ji lanko kasmet. Orinta apgailestauja, kad nepavyko jam perduoti lietuvių kalbos. Pašnekovė prisimena – nors nuo mažens su sūnumi kalbėjo lietuviškai, jis atsakydavo angliškai, išskyrus kelis žodžius.
Vis dėlto Orinta lietuviškumą namuose puoselėja per maistą – dažnai kepa bulvinius blynus ar gamina vėdarus, o ir gyvendama toli nuo Lietuvos visada didžiuojasi savo kilme.
