Amerika kauniečiui Vytaurui Sasnauskui turėjo būti tik trumpas pabėgimas nuo slėgusios kasdienybės. Vis tik už Atlanto lietuvis įstrigo: pasirodo, jo viza netiko darbui, tad Vytauras buvo sulaikytas, iš jo atėmė pasą, o kartu ir galimybę grįžti į gimtinę. Dabar JAV pašnekovas skaičiuoja 27-erius metus. Čia sukūrė šeimą, vadovauja nuosavai picerijai Klivlande ir patikina – nors pradžia už Atlanto nebuvo sėkminga, dabar jo namai jau Amerikoje.
Išvykęs į JAV pateko į migrantų sulaikymo centrą
Kaune gimęs ir augęs Vytauras šiame mieste gyveno iki pat išvykimo į Ameriką. Kaip pats sako, Lietuvoje jam nieko netrūko – dirbo radijuje „Tau“, taip pat didžėjavo naktiniame klube. Vis dėlto gyvenimą sukrėtė skaudi tėvų netektis. Būtent tada, draugams pasiūlius, jis nutarė vykti už Atlanto. Buvo 1996-ieji.
„Sėdėjau namuose, tėvų nėra, pagalvojau, gal ir gerai būtų nuo tos kasdienybės pabėgti. Namuose buvo tuštuma“, – pripažįsta kaunietis.
Amerikoje užsibūti jis neplanavo, ketino padirbėti 6 mėnesius. Per agentūrą susitvarkė dokumentus dėl vizos, gavo darbą Klivlande ir iškeliavo. Vis dėlto netrukus Vytauro ir kitų drauge atvykusių lietuvių laukė išbandymai. Paaiškėjo, kad jų vizos netinka darbui, todėl svetimšaliai pakliuvo į teisėsaugos akiratį.
„Mus areštavo ir įkišo 30 dienų į kalėjimą. Tikrai nebuvo lengva, kai nemoki kalbos, kai nežinai, kiek reikės tau čia būti. Nepadariau nieko blogo, nenužudžiau žmogaus, nieko nepavogiau.
Bet ir buvome tik imigracijos kalėjime, ten jokių kriminalinių nusikaltėlių nebuvo. Tos 30 dienų buvo kaip 30 metų, gyvenime nebuvau suimtas už nieką. Mes prašėme, meldėme, kad mus deportuotų atgal, bet nesutiko“, – sunkų etapą prisimena Vytauras.
Pašnekovas tik vėliau sužinojo, kad toji agentūra nuskambėjo per visą Ameriką, o tokių, nukentėjusių dėl netinkamų vizų, buvo daugybė. Vis dėlto nieko pakeisti jis jau negalėjo – likęs be paso, į gimtinę grįžti neturėjo galimybės, tad beliko judėti į priekį.
„Kaip žemaičiai sako, įkritom kaip muselė į išrūgas. Radom darbus, gyvenom, kūrėmės. Po to sutikau Amerikos lietuvę, susituokėme. Ir dabar esame kartu, vaikų turime. Kai pasižiūriu atgal, nieko nekeisčiau gyvenime. Ta patirtis išmokė, padarė mane tvirtesnį“, – mintimis dalijasi Vytauras.
Jis pripažįsta – susitvarkyti leidimą gyventi už Atlanto kainavo daug nervų ir kantrybės. Šeima samdė advokatus, išleido daugybę pinigų. Po Rugsėjo 11-osios teroro išpuolių tvarka dar labiau sugriežtėjo. „Viską pavyko susitvarkyti tik 2003 m., iki tol nežinojau, ar būsiu deportuotas, ar liksiu“, – sako tautietis.
Sakau, kad man lietuvybė galbūt nėra tiek svarbu, bet kai nuvažiuoju į Lietuvą, jausmai pasikeičia. Paragauji lietuviško maisto, pamatai vietas, kuriose gimei, augai – to neištrinsi iš jausmų, nostalgija vis tiek yra.
Pradėjo nuo sunkių darbų, dabar turi nuosavą piceriją
Kaip pasakoja Vytauras, jis, kaip ir daugybė kitų imigrantų, savo kelią JAV pradėjo nuo darbo fabrike, žolės grėbimo, valymo. Vis dėlto lietuvį visada traukė kulinarija. Gimtinėje jis mokėsi Kauno kulinarijos institute, o nuvykus už Atlanto susidomėjimas maisto gaminimu nedingo.
„Tuo metu Lietuvoje valgėme bulves, grietinę, spirgučius, o čia buvo ir meksikiečių, ir indų maisto, gausybė prieskonių, man patiko eksperimentuoti. Galų gale ir JAV nuėjau į mokyklą, kur dėstė klasikinę prancūzų virtuvę. Paskui dirbau toje srityje, turėjau svajonę atidaryti restoraną“, – pasakoja pašnekovas.
Galiausiai šią svajonę jis įgyvendino ir 2007-aisiais atvėrė nuosavo restorano duris. Lietuvis pripažįsta – tuo metu kilo recesija, buvo sudėtingas etapas. Išlaikęs restoraną 8-erius metus, galiausiai jį uždarė. Tiesa, iš gastronomijos nepasitraukė – visada mėgęs picas, po metų nutarė dar sykį imtis nuosavo verslo ir atidarė piceriją „Citizen Pie“. Šioji sėkmingai veikia ir šiandien.
„Važiavau į Italiją valgyti, ragauti, gauti įkvėpimo. Tris savaites keliavau iš vietos į vietą Pietų Italijoje ir žiūrėjau, kaip ten viskas daroma. Grįžau, pradėjau eksperimentuoti, pirkom krosnį iš Italijos“, – pasakoja tautietis.
Be to, kad turi nuosavą piceriją, kur siūlo neapolietiškas picas, Vytauras yra dar dviejų picerijų verslo partneris. Pašnekovas sako, jog picą gamina pagal savo skonį – maišo itališkus ir amerikietiškus miltus, naudoja itališkus produktus, bet pagardina ir lietuviškais akcentais, pavyzdžiui, gamina picą su baravykais.
Savo vaidmenį atlieka ir itališka krosnis – picos joje kepamos itin aukštoje temperatūroje, tad iškepa vos per 90 sekundžių.
„Nesilaikau standartų, bandau daryti tai, kas, mano akimis žiūrint, yra gerai“, – sako lietuvis.
Pašnekovas džiaugiasi, kad jo picerija randa savo klientą – čia užsuka ir vietos lietuvių, ir italų, ir kitų tautybių lankytojų. „Buvo netgi tokia italė močiutė, kuri nemokėjo angliškai, tai ji priėjo, apkabino ir pabučiavo“, – įvertinimą prisimena Vytauras.
Jo įkurtoje picerijoje galima rasti ir lietuviško alaus. Anot pašnekovo, amerikiečiai jį itin pamėgo – paragauja ir po to grįžta vėl.
Žvelgdamas atgal Vytauras pripažįsta, kad žengti į maitinimo verslą bijojo, suvokė, kad gali viską prarasti. O ir per visus tuos metus lengva tikrai nebuvo. Kaip sako tautietis, problemų atsiranda nuolat: teko įveikti pandemijos iššūkius, kyla sunkumų ir dėl darbuotojų, ir dėl augančių kainų.
Verslininkas ne kartą galvojo ir apie pasitraukimą iš gastronomijos. „Dabar jau 49-eri suėjo, jau gal truputį vėlu būtų kažką keisti“, – juokiasi pašnekovas.
Namais jau vadina Ameriką
Už Atlanto Vytauras jau gyvena ilgiau nei Lietuvoje – gimtinėje praleido 22-ejus metus, Amerikoje skaičiuoja jau 27-erius. „Pirmus penkerius metus nebuvo dienos, kai nenorėjau važiuoti atgal į Lietuvą. Dabar neseniai buvau grįžęs, tai po savaitės norėjau atgal į Ameriką (juokiasi). Čia jau namai“, – sako lietuvis.
Pašnekovas prisimena, kad iš pradžių neišvengė kultūrinio šoko – Amerikoje jį stebino visuomenės laisvė, pasaulėžiūros skirtumai. Ir nors su laiku šią šalį prisijaukino, kai kas taip ir liko svetima.
„Man patinka Amerikos krepšinis, bet jų beisbolo, amerikietiško futbolo nesuprantu. Turbūt turi būti čia gimęs, kad suprastum, kodėl žmonėms patinka ir kodėl jiems taip svarbu, kas laimės, kas pateks į finalą“, – svarsto Vytauras.
Jo teigimu, kaip ir kiekviena šalis, taip ir JAV turi trūkumų. Pasak tautiečio, gyvenimas čia geras, bet dirbti reikia nepaprastai daug, o pragyvenimas – brangus.
„Nėra viskas idealu nei politikoje, nei sveikatos sistemoje. Politika dėl sveikatos draudimo absurdiška – jei susirgsi, kitą kartą gali ir namą prarasti. Aš pats nė karto nebuvau pas gydytojus, kol turėjo išoperuoti apendicitą. Tai atsiėjo 27 tūkstančius – draudimas dalį padengia, o kitkas – iš kišenės“, – pasakoja pašnekovas.
Pirmus penkerius metus nebuvo dienos, kai nenorėjau važiuoti atgal į Lietuvą. Dabar neseniai buvau grįžęs, tai po savaitės norėjau atgal į Ameriką. Čia jau namai.
Lietuvoje apima nostalgija
Paklaustas apie ryšį su Lietuva po šitiek svetur praleistų metų, Vytauras neslepia – jam lietuvybės išlaikymas ne toks svarbus, kaip jo žmonai. Tiesa, abu poros vaikai kalba lietuviškai, yra baigę lituanistinę mokyklą, dirba vadovais lietuviškoje stovykloje. O ir pats Vytauras artimųjų pastūmėtas pradėjo šokti lietuvių tautinius šokius.
„Važiavau gruodį į Argentiną, ten šokome festivalyje, ne per seniausiai festivalis vyko ir Klivlande. (...) Sakau, kad man lietuvybė galbūt nėra tiek svarbu, bet kai nuvažiuoju į Lietuvą, jausmai pasikeičia.
Paragauji lietuviško maisto, pamatai vietas, kuriose gimei, augai – to neištrinsi iš jausmų, nostalgija vis tiek yra. O dabar, kai atvažiavau į Lietuvą, tai ji buvo kaip diena ir naktis palyginus su tuo, kas buvo 2003 metais. Matau, kad Lietuvoje viskas tikrai eina geryn“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Jis neatmeta galimybės, kad kada nors galėtų išvykti iš Amerikos. Tautietis sako kartais su žmona pasikalbantys apie gyvenimą kažkur Europoje. Nors konkrečiai apie Lietuvą nesvarsto, tokio varianto visai neatmeta.
„Mums patinka europietiška kultūra, europietiškas maistas. Dukra net žiūrinėja universitetą Nyderlanduose, o gal Švedijoje. Dar puoselėjame viltį grįžti ir gyventi Europoje. Kita vertus – visur gerai, kur mūsų nėra“, – šypteli Vytauras.
