Tris dešimtmečius už Atlanto gyvenusi Gintarė Jones tikina visada žinojusi, kad grįš į Lietuvą ir niekada dėl tokio sau pačiai duoto pažado nesvyravusi. Dabar ji džiaugiasi nauju gyvenimo etapu Kaune, o prisimindama už Atlanto praleistus metus patikina – šiai šaliai nejaučia jokių sentimentų.
Viliojo avantiūros
1993-ieji. Tuomet Gintarei buvo 31-eri. Save vadinanti avantiūristiška asmenybe, ji pasinaudojo netikėtai atsiradusia galimybe išvykti už Atlanto. Kaip portalui LRT.lt pasakoja pašnekovė, Amerikoje gyveno tėčio pusbrolis, pas kurį jam buvo tekę paviešėti. Per minėtą apsilankymą jis susipažino su kita lietuve, kuri vis atvykdavo į Lietuvą lankyti savo giminių, o apsistodavo Vilniuje pas Gintarės šeimą.
„Vieną sykį ji pasiūlė mano sesei, gal ji norėtų atvažiuoti į Ameriką. Tuo metu sesuo laukėsi, tai jos išvažiavimas atpuolė, o aš buvau tinkamu metu tinkamoje vietoje ir pasakiau, kad aš norėčiau“, – prisimena pašnekovė.
Išvykdama Gintarė savo galvoje nusistatė 5 metų terminą – ketino užsidirbti pinigų, pakeliauti ir tuomet sugrįžti į gimtinę. „Mes kiekvienas galvoje buvome susikūręs savo Ameriką. Iš knygų, visokių žurnalų ir filmų. Ameriką, kur viskas kitaip, viskas gerai, viskas gražu“, – įsivaizdavimą prisimena tautietė.
Ir nors toks idiliškas vaizdinys atvykus į JAV ir įsikūrus Ilinojaus valstijoje neatitiko realybės, buvo ir daugybė maloniai ją nustebinusių dalykų ar smulkmenų. Tokių, kurios šiandien nuvykusiems į JAV, kaip sako pati Gintarė, nuostabos nebekeltų.
„Mane labiausiai nustebino tai, kad galėjai užeiti į kavinę, pasiimti kavos išsinešti ir gerti ją einant gatve. Kad įlipus į autobusą, vairuotojas pasisveikina, klausia, kaip sekasi, o išlipant palinki geros dienos. Tas mandagumas.
Ir komplimentai. Kad kur nors nuėjus nepažįstamasis gali pasakyti, jog tavo gražūs auskarai. Tikrai iš pradžių galvodavau, kad mane su kažkokiu kitu žmogumi sumaišė, juk manęs nepažįsta“, – su šypsena pasakoja pašnekovė.
Slaugė ligonius namuose
Stogą virš galvos jai iš pradžių suteikė ta pati šeimos draugė, kuri ir pasiūlė atvykti į Ameriką. Gintarė greitai ėmė dirbti slauge – prižiūrėdavo ligonius namuose. Tautietė pripažįsta, kad sunkiausia buvo dėl artimųjų trūkumo. Be to, iššūkių kėlė ir silpnos anglų kalbos žinios.
„Kiekvieną dieną vežiodavausi rankinėje žodyną ir pravažiuodama įsidėmėdavau reklamas, jose buvusius žodžius ir juos nuolat kartojausi, išsiversdavau produktų etiketes. Paskui, kai tą žodį žinai, tu jį pradedi girdėti, o kol nežinai – negirdi. Taip pat mokiausi klausydamasi žinių, kantri muzikos, kur teisingai tariami žodžiai.
Taip pat skaitydavau „pletkinius“ žurnalus, kurių žodynas buvo palyginti primityvesnis. Žinojau, kai jau galėsiu skaityti ir suprasti „National Geographic“ straipsnius, tai mano lygis bus geras, – juokiasi pašnekovė. – Taip po truputį išmokau.“
Gintarė prisimena, kad ypač darbo pradžioje yra buvę juokingų nesusipratimų.
„Atsimenu vieną gerą atvejį dėl maisto gaminimo. Manęs paprašė pakepti becon (liet. šoninę). Galvoju, nesuprantu, jis apie spirgus kalba? Supjausčiau smulkiais gabaliukais, pakepiau, sudėjau į indelį ir atnešu. Sako: „O kas čia?“ Sakau: „Becon“. Jis žiūri į mane nesuprasdamas“, – pasakoja lietuvė.
Tada ji sako nekėlusi didelių reikalavimų darbams, nes pati negalėjusi nieko pasiūlyti. „Bet po truputį pradėjau sau kelti užduotį, kad kiekviename darbe turiu kažko išmokti ir su kiekvienu darbu turi augti atlyginimas, juk atvykau uždirbti“, – nusiteikimą prisimena Gintarė.
Kaip sako Lietuvoje mokytoja buvusi pašnekovė, ji žinojo, kas yra ir iš kokios šeimos atėjo, tačiau turėjo priprasti, kad ten į ją žiūrima kaip į prižiūrėtoją ir nieką daugiau.
„Jie nesigilina. Galvoja, kad jeigu tu tokį darbą dirbti, tai daugiau pasiekti negali. Dabar tai keičiasi“, – pažymi tautietė.
Įgijus daugiau patirties, įdarbinimo agentūra pasiūlė Gintarei darbą viename turtingiausių Ilinojaus priemiesčių. Čia, kaip apibūdina pašnekovė, pinigai keliauja iš kartos į kartą. Pradėjusi dirbti tokioje turtingoje šeimoje, Gintarė greitai perprato, kaip turi elgtis.
„Tuo metu buvau neseniai išsilaikiusi teises, dar prastai vairavau, bet man pasakė: „Tu tiksi mūsų aplinkoje, tavo geri batai ir rankinukas.“ Supratau, į ką kreipia dėmesį, kad turiu tai aplinkai tikti, mokytis iš jų manierų, bendravimo taisyklių.
Vėliau pakliuvau į šeimą, kurioje reikėjo močiutę prižiūrėti. Ta šeima privačiu lėktuvu skraidindavo mane žiemai į Kaliforniją. Kartą pakvietė į restoraną. Pagalvojau: taisyklė numeris vienas – neužsisakyti nei brangiausio maisto, nei pigiausio patiekalo – vidutinį. Paduoda meniu, o ten kainų nėra. Pasakiau: „Jūs turbūt visą maistą žinote, ką man išsirinkti?“ Tai tokių subtilybių reikėjo mokėti“, – pažymi pašnekovė.
„Visada žinojau, kad grįšiu“
Penkeri metai, apie kuriuos iš pradžių svarstė, Gintarei prabėgo nepaprastai greitai. Nusprendusi dar šiek tiek pabūti už Atlanto, po kelerių metų sutiko ir savo dabartinį vyrą Johną. Vieni metai Amerikoje vijo kitus, bet Gintarė buvo labai tvirtai nusibrėžusi, kad į Lietuvą sugrįš.
„Visada žinojau, kad grįšiu, nė karto nebuvo minčių, kad liksiu Amerikoje. Savo vyrą, kai jis man piršosi, iškart įspėjau, kad pagalvotų prieš imdamas mane į žmonas. Sakiau: „Tu vesi mane su visa mano uodega ir ateis laikas, kai norėsiu grįžti į Lietuvą. Jeigu tu nenorėsi, negalime kurti šeimos.“ Bet jis vis tiek laikėsi savo“, – šypsosi pašnekovė.
Kodėl taip ilgai užsibuvo JAV, Gintarė aiškina paprastai: jiedu su vyru sutarė, kad į Lietuvą kraustytis jam baigus mokytojauti ir išėjus į pensiją. Vis dėlto tautietė patikina, kad per visus tuos metus išlaikė su gimtuoju kraštu jungiančias gijas.
„Aš Lietuvą atsivežiau į Ameriką. Visada atsiveždavau iš Lietuvos paveikslų namams, skaitydavau lietuviškas knygas, visada turėdavome medaus, saldainių iš Lietuvos. Ir nuolat judėjimas vyko – tai mes važiuodavome į Lietuvą, tai šeima atvažiuodavo.
Kartais dukterėčiomis apmokėdavau keliones, kad atvažiuotų pakeliauti, kartu pabūti.
Pažįstami sako, kad vyras tapo labiau lietuviškas, nei aš suamerikonėjau. Kai ištekėjau ir sužinojau, kad jau galiu tvarkytis dokumentus dėl JAV pilietybės, iš pradžių bijojau, kad neteksiu lietuviškos. Sakiau, kas bebūtų, jos neatsisakysiu. Bet kadangi mano močiutė buvo ištremta į Sibirą, pagal šią išimtį susitvarkiau ir turiu dvi pilietybes. Kaip sakau, Lietuvos pilietybė man yra garbės reikalas, o JAV – būtinybės“, – sako Gintarė.
Sentimentų Amerikai nejaučia
Ji pažymi, kad per visus tuos santuokos metus Lietuvoje daug kartų lankėsi ir jos vyras Johnas. Gintarė pabrėžia supratusi, kaip svarbu padėti jam priartėti prie šalies, į kurią jiedu ketina kraustytis.
„Po kurio laiko Johnas pradėjo jaustis taip, tarsi irgi važiuotų namo. Yra buvę, kad aš likau Amerikoje, o jis vienas važiavo į Lietuvą, jam labai patinka. Būdavo, jei atvažiuodavau viena pas sesers šeimą, tai visi manęs klausdavo, ar Johnas kitu lėktuvu atskris.
Kai išėjo į pensiją jis net buvo supykęs ant manęs ir mano šeimai sakė: „Aš jau čia atvažiavau, o ko ji dar ten sėdi.“ Aš sėdėjau, nes dar turėjau darbą“, – juokiasi pašnekovė.
Nors yra kilusi iš Vilniaus, grįžusi į Lietuvą apsigyveno Kaune. Čia laukė iš senelių paveldėti namai, šiame mieste gyvenimą kuria ir sesuo, dukterėčios su šeimomis.
„Senelių butą suremontavome, o kai visus daiktus iš Amerikos susisiuntėme, atėjo jausmas – čia mano namai. Kiekvienas kampelis kažką primena, tai yra mano“, – šypsosi Gintarė.
Ir nors už Atlanto praleido tris dešimtmečius, pašnekovė tikina Amerikos nepasiilgstanti. Sako, kad visada į ją žvelgė kaip į šalį darbui.
„Klausimas, ar gerai, kad grįžau, nė karto nekilo, aš žinojau, kad turiu grįžti. Ko gailėtis? Nėra ko gailėtis. Nuoširdžiai sakau. Aišku, man su tais žmonėmis JAV, su kuriais dirbau, buvo įdomu, gaudavau ir komplimentų iš gydytojų, kaip ligoniai prižiūrimi. Bet tas duris uždariau ir viskas.
Nesu prie vietos prisirišantis žmogus. 30 metų pragyvenau Vilniuje ir kai manęs klausia, kaip pro jį pravažiuoju, sakau, kad pravažiuoju kaip pro didelį miestą. Lygiai tai pat pragyvenus Amerikoje nėra sentimentų. Dabar pratinuosi prie Kauno, tai bus trečias etapas gyvenime“, – sako Gintarė.
Mato gražėjančią Lietuvą
Sugrįžus į gimtinę jai labiausiai į akis krinta mandagumo, dėmesingumo vienas kitam stygius. Pašnekovė pasigenda ir tam tikrų elgesio subtilybių, prie kurių priprato Amerikoje.
„Juokais sakau, kad lietuviams išduotas limitas, kiek kartų pasakyti „ačiū“. Jie jį išnaudoja savaitės pradžioje ir savaitės pabaigoje jau nebelieka (juokiasi).
Pati iš JAV perėmiau pasisveikinimą „labas, kaip sekasi?“ Buvo atvejis, kai kurjeris atvežė pirkinius ir pasisveikinęs paklausė, kaip sekasi. Pagalvojau, jis tikrai gyveno užsienyje. Sako: „Taip, o kodėl jūs taip spėjot?“ Atsakiau, kad todėl, jog pasiteiravo, kaip sekasi“, – šypsosi Gintarė.
Vis dėlto pašnekovė pabrėžia – Lietuva vis labiau gražėja, todėl ji nesupranta dalies lietuvių bambėjimo, kad čia viskas blogai.
„Yra lietuvių, kurie tikrai daug dergia Lietuvą. Galvoju: ar jūs niekur kitur nesate buvę? Lietuvoje tikrai yra daug geriau nei daug kur kitur. Neegzistuoja tokia šalis, kur visi būtų viskuo patenkinti“, – svarsto iš JAV grįžusi tautietė.
Žvelgdama į savo praleistus metus Amerikoje, Gintarė patikina – galimybių ten išties netrūksta, JAV daug davė ir jai. Praradimu pašnekovė laiko tik tai, kad iki išvykimo Lietuvoje buvo pasirinkusi mokytojos profesiją, o išvažiavus šis kelias nutrūko.
„Bet ką čia dabar sėdėsiu ir graušiuosi, vis tiek negrąžinsiu tų metų. Reikia žiūrėti, ką šitie metai duoda, ir kol gyvenimas yra, reikia gyventi“, – šypsosi Gintarė.
