Oksforde magistrą baigęs, o dabar daktaro laipsnio siekiantis Adomas Klimantas tikina niekada nesvarstęs likti Jungtinėje Karalystėje ir ateitį sieja su Lietuva. Čia jis norėtų dėstytojauti ir toliau užsiimti tuo, kas patraukė dar mokyklos laikais – žemėlapių kūrimu. Adomo darbai, tarp kurių galima išvysti tiek tarpukario Lietuvą, tiek „Warcraft“ pasaulį, nelieka nepastebėti ir užsienyje.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Tarp geriausių“ dalis. LRT.lt kalbinti prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose studijuojantys lietuviai dalijasi savo sėkmės istorijomis, akademinių aukštumų kaina ir drąsiais ateities planais.
Motyvacijos turėjo ne visada
Adomas prisimena, kad tėvai nuo vaikystės jį motyvavo gerai mokytis – jei ko nors norėdavo, pavyzdžiui, naujo dviračio, turėdavo įdėti pastangų.
„Bent jau vienu metu, kai buvau truputį nusimokęs, vienas iš būdų užsidirbti kažką, ko noriu, buvo pasikelti pažymius. Tai motyvacija aukštyn žemyn svyravo, tikrai ne visada buvo didelė“, – pripažįsta pašnekovas.
Vis dėlto visą laiką mokykloje sutardavęs su geriausiais klasės mokiniais, kaip sako pats, to „moksliukiškumo“ savyje turėjo. Todėl atėjus laikui rinktis gimnaziją, ir sprendimas atėjo natūraliai.
„Mano geriausias draugas tuo metu žinojo, kad stos į licėjų (Vilniaus licėjus – LRT.lt), tai automatiškai ir aš panorau. Dar tėvų paklausiau, kurios mokyklos geriausios, jie pasakė, kad licėjus, taip ir nutariau“, – portalui LRT.lt pasakoja Adomas.
Tiesa, iškart po mokyklos į užsienį jis nesitaikė, pasirinko bakalauro studijas ISM universitete. Mintys apie magistrą svetur ėmė suktis bebaigiant bakalaurą.
„Prisimenu, svarsčiau, apie ką rašyti baigiamąjį darbą. Man gryna ekonomika nėra tokia įdomi, visada labiau traukė istorija, tai pasikalbėjau su mėgstamiausiu dėstytoju, ar galėčiau tyrinėti praeities reiškinį dabarties ekonominiais tyrimo būdais, tarkim, lyginti 2008 m. krizę su 1929 m. didžiąja depresija. Jis pasakė – taip, jei galiu pagrįsti, jog tai aktuali tema šiandien.
Ėmiausi temos ir paaiškėjo, kad duomenų apie Lietuvos BVP tuo metu visiškai nėra. Taigi vien jų skaičiavimas buvo mano bakalauro darbas. Mačiau, ką toliau turiu daryti, nes tema atrodė nepabaigta“, – aiškina Adomas.
Po savanorystės Meksikoje, kur mokė vaikus anglų kalbos, ir metų pertraukos jis galutinai nutarė tęsti studijas. „Galvoju, jei jau eiti į tokią siaurą temą, kokia yra ekonominė istorija, tai noriu ten, kur geriausia“, – su šypsena prisimena pašnekovas.
Įstojo į Oksfordą
Lietuvis rinkosi tarp Oksfordo, Kembridžo, Londono ekonomikos mokyklos (LSE), taip pat svarstė apie Harvardą. Į pastarąjį parašė, nes buvo irkluotojas, o juos, kaip žinojo, Harvardui svarbu pritraukti. Tiesa, paaiškėjo, kad ten stipendijos negautų – ji skiriama tik bakalauro studentams. Tačiau irklavimo treneris iš Harvardo Adomą suvedė su treneriu Oksforde.
„Jis pasakė, kad su mano rezultatais jiems būtų aktualu mane turėti, bet dėl to jokių taškų negausiu. Visgi paprašė vieno savo auklėtinių, kad pakonsultuotų mane, duotų patarimų dėl motyvacinio. Taip automatiškai Oksfordas tapo prioritetu.
Tada Kembridžas mane atmetė, LSE informavo, kad gal vėliau duos atsakymą, o Oksfordas priėmė iškart, tai viskas susidėliojo natūraliai“, – pasakoja Adomas.
Lietuvis į ekonominės istorijos magistrą įstojo kartu su dar 14 magistrantūros studentų. Nors stojimo procesas buvo ilgas ir reikalavo daug pastangų, didelio streso Adomas tikina nejutęs.
„Žinojau savo bakalauro rezultatus, buvau padavęs straipsnį į žurnalą – turėjau, ką parodyti. Be to, su dėstytojais buvau susirašęs, mano dėstytojai mane gerai pažinojo, galėjo rašyti rekomendacijas, tai gal netgi toks palengvintas procesas buvo.
Įdomiausia, kad to trenerio auklėtinis man patarė motyvaciniame laiške jokiu būdu neminėti irklavimo ir rašyti tik apie mokslus. Skirtingai nei Harvarde, Oksforde į sportą ar kitokias užklasines veiklas žiūri kaip į dalyką, kuris atitrauks tavo dėmesį nuo tyrimo“, – pasakoja Adomas.
Anot jo, įstoti į bakalauro studijas Oksforde – labai sudėtinga, bet įmanoma. Iš Lietuvos čia kasmet patenka vienetai. Tačiau vieta magistro kurse, Adomo akimis, paprastesnis uždavinys.
„Visų pirma todėl, kad jau turi, ką parodyti universitetams, kurie šiaip nėra pažįstami su Lietuvos švietimo sistema. Kai esi gerai pabaigęs bakalaurą ir gali parodyti savo rezultatą, tikrai įstoti lengviau.
Kai manęs klausia jaunesni draugai, ar jiems mokytis Lietuvoje, ar užsienyje, visada sakau tą patį: jei gali per bakalaurą įstoti į geriausius universitetus, važiuok, nepraleisk galimybės. Bet jei matai, kad dar nežinai, ko nori, arba jei su dabartiniais rezultatais dar nelabai pavyktų, tai Lietuvos mokslo kokybė yra pakankama, kad joje iškiltum ir po bakalauro drąsiai įstotum į magistrą“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Trūko ir Lietuvos, ir pasitikėjimo savimi
Ir nors pats po bakalauro studijų į magistrą Oksforde važiavo gerokai drąsiau nusiteikęs, iš pradžių Adomas čia jautėsi lyg nesavas. Jam trūko ir Lietuvos, ir gimtinėje likusių artimųjų, draugų, todėl norėjosi daugiau bendrauti su čia besimokančiais tautiečiais.
„Oksforde lietuvių daug, bet jie labiau linkę pasinerti į tą tarptautinį žmonių sūkurį ir iš to pasiimti kuo daugiau, mažiau bendrauti tarpusavyje. Aš pats iškart ėmiau bendrauti su irkluotojais, tai draugų atsirado, jau smagiau buvo.
Visgi kartais atrodydavo ir tarp savų, kad nieko neišmanau, visi viską žino, o aš tik apie Lietuvą papasakoti galiu. Tokio nepasitikėjimo savimi buvo. Jausdavausi geriau grįžęs namo ir stengdavausi grįžti dažnai. Netgi kalbėjome su keliais bičiuliais lietuviais, kad, užėjus melancholiškai nuotaikai, įsijungdavom Kernagį“, – pasakoja Adomas.
Jį, kaip ir daugelį Oksforde besimokančių, užbūrė universiteto atmosfera ir architektūra. Būtent tai Adomas išskiria kaip vieną didžiausių privalumų.
„Tai fantastika, to aš pirmais metais nelabai įvertinau. Man labiau patiko dirbti Ekonomikos departamente, kur viskas modernu ir jautiesi lyg biure. Ten jaučiausi produktyvesnis. Dabar vis labiau man patinka dirbti tose senosiose bibliotekose, kur gali pasiimti visiškai su savo tema nesusijusią šimto metų senumo knygą, ją pavartyti ir grįžti prie savo reikalų“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Didelės konkurencijos besimokydamas Oksforde lietuvis nejuto. Taip, pasak Adomo, veikiausiai yra todėl, kad į magistrą įstoję studentai jau žino, kas jiems įdomu ir apie ką nori rašyti baigiamąjį darbą.
„Net jei einame į bendras auditorijas, žinome, kad galiausiai rašysime apie skirtingus dalykus“, – sako Adomas.
Baigęs ekonominės istorijos magistrą, lietuvis nutarė Oksforde siekti ir daktaro laipsnio. Šiuo metu jis skaičiuoja paskutinius doktorantūros metus ir intensyviai dirba prie savo disertacijos.
„Magistre apėmiau viso Lietuvos tarpukario laikotarpio – 22 metų BVP skaičiavimą, o dabar skaičiuoju visų trijų Baltijos šalių 100 metų BVP. Nuo 1995 m. visus duomenis turime, lieka suskaičiuoti, kas buvo iki tol“, – aiškina pašnekovas.
Kuria realaus pasaulio ir fantastinius žemėlapius
Greta mokslų prestižiniame universitete, Adomas kuria senovinius realius bei fantastinių pasaulių žemėlapius. Istorija prisimena stipriai susidomėjęs dešimtoje klasėje ir pradėjęs rengti bendraklasiams klausimynus istorinėmis temomis.
„Juos atspausdindavau ir brukdavau per pertraukas, kad spręstų. Kai kurie sakydavo, ką čia bruki, tai jiems daugiau nesiūlydavau (juokiasi). Prie testų visada pridėdavau žemėlapį iš „Wikipedijos“, jį truputį patvarkydavau. Supratau, kad visame tame procese būtent žemėlapių pataisymas man įdomiausia.
Tada pradėjau dirbti su sudėtingesnėmis programomis. Būdavo, perskaitęs knygą norėdavau nubraižyti tas vietoves, kuriose vykdavo veiksmas. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą perskaičiau kryžiaus žygių istoriją, man kilo didelis noras labai detaliai juos nubraižyti. Besidomint atsirado ir įgūdžių“, – pasakoja jis.
Žemėlapio kūrimas, kaip aiškina Adomas, prasideda nuo vietovės pasirinkimo ir ribų. Pavyzdžiui, jei braižytų Ukrainos žemėlapį, kuris numatytas kaip vienas iš būsimų projektų, tai pasirinktų ribas, kurios apibrėžia Ukrainą, ir dar truputį kilometrų į kairę, dešinę, viršų ir apačią, kad būtų vietos paaiškinimams.
„Su tuo galvoje apibrėžtu plotu eini į palydovinę programą ir ten sucentruoji arba į valstybės sostinę, arba į geografinį centrą. Dažniausiai į geografinį centrą. Tada iš palydovinės programos galima šį idealiai sucentruotą, iškirptą plotą pasiimti, persikelti į braižybos programą. Tai yra upės, miestai, sienos, kalnų linijos, regionų pavadinimai. Tada jau vektorinės braižybos programoje galima dizainą dėlioti: pritaikyti spalvas, sienų storį, šriftus, paaiškinimus uždėti“, – sako pašnekovas.
Nuo tarpukario Lietuvos iki „Warcraft“
Ilgą laiką į šį užsiėmimą Adomas žvelgė kaip į hobį, kol vieną dieną nusprendė pabandyti savo kurtą žemėlapį parduoti.
„Atsidariau internetinę parduotuvę „Etsy“ ir įdėjau pardavimams kryžiuočių žemėlapį. Jį nusipirko vyrukas iš vienuolyno Amerikoje. Galiausiai po pavienių pardavimų kilo mintis, kad galbūt verta iš to mėginti padaryti verslą. Kreipiausi į savo konsultantą bičiulį ir išmąstėme, jog verta kurti ir fantastinius žemėlapius, nes tai pasauliui įdomi tema“, – apie idėją pasakoja Adomas.
Taigi dabar jis kuria tiek realaus pasaulio, tiek fantastinius žemėlapius. Pastaruosius braižyti paprasčiau.
„Nereikia sužiūrėti lygiagrečių ar dienovidinių, pats sudėlioju, kur šiaurė, kur pietūs. Pavyzdžiui, žinai, kad pagal kompiuterinį žaidimą tam tikroje vietoje yra šalta, tai ten ir būna šiaurė“, – sako pašnekovas.
Šiuo metu Adomas yra nubraižęs žaidimo „Warcraft“ pasaulį, taip pat ir atskiras jo dalis. Kitas numatytas projektas – „Sostų karų“ žemėlapis, taip pat planuoja žemėlapyje atvaizduoti „Žiedų valdovo“ pasaulį, sukurti žaidimų „Skyrim“ ir „The Witcher“ žemėlapius.
Užtrunka ir kelis šimtus valandų
Savo žemėlapiuose Adomas siekia sujungti senovinį stilių bei šiuolaikinį tikslumą. Pašnekovas įsitikinęs, kad jo kurti žemėlapiai tarnauja ir kaip meno kūriniai.
„Bet koks pasaulis, kuris žmonėms yra svarbus ir į kurį jie norėtų gerdami kavą ryte pasižiūrėti, gali būti įprasmintas žemėlapyje ne vaikišku, o profesionaliu kartografiniu stiliumi“, – sako Adomas.
Fantastinio pasaulio žemėlapiai, pastebi jis, populiariausi tarp pirkėjų Amerikoje, į šią šalį iškeliauja ir nemažai kryžiaus žygių žemėlapių. Užsakymų lietuvis sulaukia ir iš Australijos, Prancūzijos, Norvegijos, kitų Europos šalių.
O štai lietuviai dažniausiai renkasi Lietuvos žemėlapius. Kadangi pats domisi tarpukario istorija, Adomas pirmiausia nubraižė būtent šio laikotarpio žemėlapį, tačiau ruošiasi ir kitam dideliam projektui – atvaizduoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Žemėlapių kaina priklauso nuo valandų skaičiaus, kurį Adomas praleido jį kurdamas. Pavyzdžiui, nubraižyti Lietuvos tarpukario žemėlapį truko apie 100 valandų, mat to laikotarpio sienos jau buvo subraižytos, tereikėjo jas perbraižyti, tiksliau sužymėti gyvenvietes, kelius ir pritaikyti gražų stilių.
„Į kryžiaus žygius investavau apie 200 valandų, nes 100 valandų sudarė vien tyrimai, norint atsekti įvairias koordinatores. Tai šis brangiausias – kainuoja 80 eurų“, – sako Adomas.
Fantastinių žemėlapių kainos svyruoja nuo 40 iki 70 eurų. „Jei kažkas jau yra tam tikro fantastinio pasaulio žemėlapį nubraižęs, kad ir nedailiai, bet detaliai, juo remiantis darbas gali iki 50 val. trukti“, – aiškina Adomas.
Jis taip pat kuria žemėlapius projektams, knygoms ar muziejams.
Ateitį sieja su Lietuva
Baigęs doktorantūros studijas Adomas ketina susikoncentruoti į žemėlapių kūrimą ir išsiaiškinti, ar pomėgis gali tapti pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Be to, žada tęsti mokslinę veiklą.
„Bent jau dėstyti norėčiau tikrai. Jeigu kažkam būtų įdomu išgirsti apie Baltijos šalių augimo istoriją ir praeitį, mielai būčiau kviestinis dėstytojas. Visgi tai unikalus regionas, kuriam dabar sekasi fantastiškai“, – sako Adomas.
Šiuo metu tarp Vilniaus ir Oksfordo gyvenantis pašnekovas tikina jokių minčių likti Oksforde ar kitur Jungtinėje Karalystėje niekada neturėjęs. Ir dabar, siekdamas daktaro laipsnio, jis daugiau laiko praleidžia gimtinėje.
„Ten lyja lygiai tiek pat, kiek čia, žmonės tiek pat užsiknisę ir nesišypsantys, kiek čia. Bet čia sava kalba, savi draugai, sava kultūra, istorija, tauta. Čia mano namai, o ten taip jaustis nepavyko“, – pasakoja Adomas.
Tiesa, yra ir kitų priežasčių. Lietuvoje jis džiaugiasi sutikęs antrąją pusę, be to, tvyrant įtemptai geopolitinei situacijai, dalyvauja Šaulių sąjungos veikloje.
„Nors nuolat Lietuvoje nebūnu, man leidžia būti organizacijoje, turiu galimybę dalyvauti mokymuose. Jei būčiau Oksforde visą laiką, neturėčiau jokių šansų treniruotis. Sudėjus šituos faktorius net nėra klausimo“, – sako Adomas.
Lietuvoje jis mato ir komfortiškesnį gyvenimą – geriau veikiančias institucijas, infrastruktūrą, geresnės kokybės būstus, – ir geresnes karjeros galimybes.
„Išskyrus nebent, jei nori siekti karjeros finansų srityje ir Londone habuose pasėdėti. Bet jei tavo sritis nėra kažkuo išskirtinė Anglijai, tai visais aspektais Lietuvoje gyvenimas jau komfortiškesnis.
Tikrai yra vietų, kur būtų galima kapitalo parsivežti, bet net jei atsirastų nereali galimybė nuslūgus geopolitinei situacijai ir išvažiuočiau, tai vis tiek su mintimi, kad pasisemsiu patirties ir grįšiu į Lietuvą. Ateitį matau čia“, – tikina Adomas.
