Aštuoni. Tiek studentų į meno ir medijų magistrą priima Niujorko universitetas Abu Dabyje. Tarp jų pateko ir šiaulietė Danutė Vaitekūnaitė. Vis dėlto jos kelias į svajonę nebuvo tiesus, mat vos baigusi mokyklą, Danutė neįsivaizdavo, kuria kryptimi norėtų sukti. Išvyko į Prancūziją dirbti aukle, o ten netikėtai vėl atrado meno pasaulį, kurį gimnazijos metais buvo nustūmusi į šoną.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Tarp geriausių“ dalis. LRT.lt kalbinti prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose studijuojantys lietuviai dalijasi savo sėkmės istorijomis, akademinių aukštumų kaina bei drąsiais ateities planais.
Mokyklą baigė puikiai, bet kamavo nežinia, ką studijuoti
Menai Danutės gyvenime atsirado anksti. Ji lankė muzikos mokyklą, kur grojo būgnais ir perkusija, baigė dailės mokyklą. Vis dėlto atėjus į gimnaziją, kaip pati sako, jai ėmė atrodyti, kad yra svarbesnių dalykų. Taip pomėgiai ir polinkis į menus liko nuošalyje.
„Kadangi man ir sekėsi, ir daug dalykų buvo įdomūs, be to, reikėjo ruoštis egzaminams, labiau mokiausi matematiką, chemiją, biologiją, lietuvių kalbą. Iki pat 12 klasės nežinojau, ko man reikės, kur norėsiu stoti. Tai ir pasirinkau beveik visus dalykus.
Galiausiai, kai reikėjo laikyti egzaminus, jau žinojau, kad nestosiu į gamtos mokslus, pasilikau 4 valstybinius – lietuvių, anglų, matematiką ir istoriją. Dar laikiau prancūzų kalbos tarptautinį egzaminą“, – pasakoja Danutė.
Tris šimtukus gavusi šiaulietė prisimena – tuo metu viduje jautė sumaištį, nežinojo, ką nori daryti, jautė, kad reikia daugiau laiko. Todėl nutarė padaryti metų pertrauką ir niekur nestoti.
„Daug lūkesčių jaučiau iš mokytojų, nes matė, kaip mokausi, kokie pasiekimai, siuntė į visokias olimpiadas, jiems buvo gan nesuvokiama, kad nusprendžiau niekur nestoti.
<...> Tikslas buvo per tuos metus nuspręsti, ką noriu daryti. Žinojau, kad tikrai norėsiu studijuoti. Tėvai, nors žiūrėjo truputį skeptiškai, daug klausinėjo, kad tikrai būčiau užtikrinta sprendimu, bet palaikė, buvo su manimi, labai dėl to džiaugiuosi“, – sako pašnekovė.
Išvyko į Prancūziją dirbti aukle ir grįžo prie tapybos
Svarsčiusi, ką galėtų išbandyti per tuos metus, galiausiai nutarė vykti į Prancūziją. Danutes teigimu, ji žinojo, kad ateityje norėtų studijuoti būtent šioje šalyje, tad troško pagerinti prancūzų kalbos žinias, pamatyti kraštą. Lietuvę sudomino galimybę dirbti aukle. Pašnekovė paaiškina, kad čia populiarus modelis, kai užsieniečiai atvyksta gyventi į šeimą ir prižiūri vaikus, o laisvu metu gali keliauti. Taip Danutė atsidūrė netoli Liono esančiame miestelyje.
„Vyksta kultūriniai, kalbos mainai – atvažiavęs į šeimą mokaisi kalbos, susipažįsti su kultūra, uždirbi pinigų, kai turi laisvo laiko, gali keliauti. Man toks variantas labai patiko.
<...> Kai turėjau laisvo laiko, piešiau, rašiau, šeima paprašė, kad nutapyčiau jiems paveikslą. Supratau, kad tapyti ir yra tai, ką noriu daryti, tai įdomu, jaučiuosi laiminga“, – prisiminė Danutė.
Pradėjus domėtis, kokios studijų galimybės Prancūzijoje, lietuvės dėmesį patraukė aukštosios meno mokyklos, kuriose lygis aukštesnis nei universitetuose, tačiau į jas sunkiau patekti. Kaip aiškina tautietė, daugelis prieš stojimus į tokias meno mokyklas turi paruošiamuosius metus. Tokiu keliu nusprendė eiti ir ji.
„Pasiruoši portfolio, rengiesi pristatyti savo darbus, padeda išskleisti kiekvieno unikalumą ir kūrybinę galią. Pagalvojau, kad pabandysiu, jei nepatiks, galėsiu imtis ko nors kito.
Mokiausi Pietų Prancūzijoje, nedideliame mieste, dėstytojai buvo labai geri. Iš pradžių buvo labai baisu, labai daug laisvės kurti, buvau įpratusi kurti rėmuose. Pavyzdžiui, jei tapai, būtinai ant drobės arba ant popieriaus, būtinai standartinis formatas, priemonės. Viskas įdėta į rėmus, duoda užduotį. Ten visiška laisvė, tikrai ruošia šiuolaikinius menininkus“, – sako Danutė.
Susidomėjo studijų programa, į kurią priima tik 8 studentus
Ji pripažįsta iki tol neturėjusi daug sąlyčio su šiuolaikiniu menu, todėl išbandyti laisvą kūrybą jai buvo nepaprastai įdomu. Atėjus metui rinktis, Danutė nusprendė stoti į vizualinio meno studijas Strasbūro menų mokykloje.
„Strasbūras – pirmas pasirinkimas, girdėjau daug gerų atsiliepimų apie mokyklą. Ji interdisciplininė – moko ir iliustracijos, ir scenografijos, ir tapybos. Labai tiko, man įdomu viskas, visos technikos“, – sako Danutė.
Baigusi bakalauro studijas, toje pačioje menų mokykla lietuvė tęsė ir magistrą. Per pirmus metus ji atliko pusmečio praktiką Abu Dabyje, būnant šioje šalyje dėmesį patraukė Niujorko universitetas. Pašnekovė nusprendė pabandyti įstoti į siūlomą magistro programą, į kurią priimami tik 8 studentai iš viso pasaulio.
„Galėjau baigti antrus metus Strasbūre, jau būčiau turėjusi magistrą, bet norėjau iššūkio, kuris mane labiau augintų. Turėjau planą, jei nepateksiu, galėsiu baigti studijas Strasbūre“, –sprendimą aiškina Danutė.
Lietuvė pasakoja, kad pirmiausia turėjo pateikti anketą su įvairiais reikalingais dokumentais, turimais diplomais, pridėti portfolio su darbais ir parašyti kelias esė apie motyvaciją. Galiausiai pašnekovė sulaukė žinios, kad pateko į antrą turą.
„Tai buvo nuotolinis pokalbis su magistro programos vadove ir dėstytojais. Praėjo labai puikiai, labai jaudinausi, bet buvo gan paprasta – manęs klausė, kodėl noriu studijuoti magistrą, kodėl būtent ten, kokia kūrybinė praktika, kokie menininkai man dabar patinka. Viską papasakojau. Labai džiaugiausi, iš mano pusės viskas buvo atlikta, o po kelių savaičių gavau teigiamą atsakymą, mane priėmė“, – pasakoja Danutė.
Mokslai, kainuojantys tūkstančius
Pašnekovė prisimena – nors labai džiaugėsi, džiugią emociją pritemdė nerimas dėl studijų kainos, kurią ji apibūdina kaip kosminę – daugiau nei 135 tūkst. dolerių (apie 128 tūkst. eurų) už dvejus metus.
„Atrodė, svajonė ranka pasiekiama, aš jau beveik ten, tarp tų 8 studentų, bet dar ne visiškai. Jaučiausi tarsi mane kas temptų į abi puses – ir didelis džiaugsmas, pasididžiavimas, ir nerimas.
Laukiau antro laiško apie stipendiją. Universitetas padengia dalį mokslo kainos pagal tėvų pajamas ir stojimo rezultatą. Gavau labai didelę stipendiją, bet visos kainos ji nepadengia. Likusi suma tokia, kokios gyvenime nesu mačiusi, man buvo labai baisu“, – sako tautietė.
Universitetas Danutei skyrė 98,6 tūkst. JAV dolerių (apie 93 tūkst. eurų) stipendiją, tačiau jai liko susimokėti kiek daugiau nei 36 tūkst. dolerių (apie 33 tūkst. eurų). Žvelgdama į reikalingą sumą, pripažįsta pradėjusi abejoti, ar vykti mokytis į Abu Dabį. Ilgai net nenorėjo nieko sakyti tėvams, nes žinojo, kad jie, nors ir visada palaikė dukters pasirinkimus, tokios sumos skirti paprasčiausiai negalės. Vis dėlto, galiausiai artimieji Danutę įkalbėjo tokios galimybės neatsisakyti.
„Sukūriau internetinę parduotuvę, įkėliau darbus. Pavyzdžiui, žmonės gali užsisakyti drobinių maišelių su mano darbais, pradėjau ieškoti verslininkų kontaktų, susikūriau „Contribee“ paramos rinkimo platformą.
Mane labai nustebino, kiek paramos gavau iš žmonių. Pirmi žmonės buvo iš mano rato, jie sureagavo ir labai palaikė. Po to viskas plito plačiau, gavau paveikslų užsakymų, finansinės paramos, gražių žodžių. Atrodo, vien dėl tų žmonių turiu eiti į priekį ir nepasiduoti. Procesas vis dar tebesitęsia, visos sumos nesurinkau. Bet gavau magistro ir doktorantūros ofiso asistentės darbą universitete, prisidursiu iš ten“, – pasakoja Danutė.
Pasak tautietės, labiausiai patraukė šio universiteto programos tarptautiškumas. Čia susirenka žmonės iš viso pasaulio – tiek studentai, tiek dėstytojai, galima prisiliesti ne tik prie įvairių meno rūšių – skulptūros, raižybos, bet ir lankyti kitų studijų programų paskaitas.
„Čia toks laisvųjų menų modelis. Kad ir kokią specialybę studijuoti, gali eiti žiūrėti ir klausytis kitų dalykų paskaitų. Vyksta nuolatiniai mainai, bendradarbiavimas tarp trijų NYU universitetų Niujorke, Abu Dabyje, Šanchajuje“, – sako pašnekovė.
Ji atkreipia dėmesį, kad universitetas turi ir menų centrą, kur ne tik vyksta paskaitos ir dirbtuvės, bet ir organizuojami pasaulinio lygio koncertai ir pasirodymai. Taip pat universitete yra meno galerija, nuolat rengiamos parodos, vyksta menininkų rezidencijos. Be to, Danutė čia gavo atskirą studiją, kurioje gali kurti.
„Meno priemonės suteikiamos nemokamai, dirbtuvių instruktoriai padeda kurti projektus, pavyzdžiui, medžio, metalo, keramikos, spausdinimo dirbtuvėse. Turiu mentorę, su kuria susitinku kiekvieną savaitę ir pristatau kūrybos progresą, diskutuojame aktualiais klausimais. Daug laiko užima teorinės paskaitos ir pasiruošimas joms.
<...> Studijų programa rodo didelį dėmesį profesiniam studentų ruošimui, susitiksime su profesionalais iš regiono ir pasaulio – kuratoriais, menininkais, kritikais, pristatysime savo darbus ir rinksime profesinius kontaktus. Pusmečio ir metų pabaigoje taip pat rengsime parodas Abu Dabio ir Dubajaus galerijose“, – dalijasi lietuvė.
Paklausta apie kūrybinę kryptį, Danutė sako, kad šiuo metu daugiausia užsiima tapyba, bet tikina pastebinti, kad būna etapų, kai labiau traukia skulptūra ar trumpametražių pasakojimų kūrimas.
„Daug priklauso nuo sąlygų, kur gyvenu, dirbu. Šiais metais daug važinėjau, tapyba buvo forma, kuri labiausiai tiko. Daug piešiau į užrašų knygutes. Nenoriu savęs limituoti viena technika. Kai nori ką nors pasakyti, pasirenki, kokia technika labiau atskleis idėją“, – aiškina pašnekovė.
Pasak Danutės, jai kūryboje svarbu ieškoti spalvų, jas derinti, gebėti matyti detales ir pasakoti istoriją. Ji mėgsta pasitelkti vaikišką ekspresiją, neišbaigtumą ir pridėti truputį naivumo.
Lietuva kaip atspirties taškas
Danutė pripažįsta – nors svetur gyvena jau šešerius metus, po Lietuvoje praleistos vasaros gimtąją šalį palikti buvo nelengva. „Kroviau lagaminus ir ašara nuriedėjo, – šypteli Danutė. – Kai nuvažiuoju į naują arba jau pažįstamą vietą, po truputį įsivažiuoju. Visada prisimenu šeimą, artimuosius, bet gyvenu toje vietoje, tuo metu.“
Lygindama patirtis, kai vyko į Prancūziją ir dabar, kai ruošėsi į Abu Dabį, Danutė patikina – po mokyklos baigimo išvykusi į Prancūziją patyrė šoką – buvo ir kultūriškai, ir emociškai sudėtinga bent jau pirmuosius metus. Dabar didelių baimių ar nerimo nejuto, mat Abu Dabyje jau buvo praleidusi 6 mėnesius.
„Turėjau ir draugų, kurie ten laukė, žinau, kaip viskas vyksta. Tiesa, pirmosiomis savaitėmis buvo sudėtinga, 10 kartų didesnis kultūrinis šokas. Ir orai kitokie – drėgna, karšta, ir pastatai, ir kvapai kitokie, ir žmonės. Viskas buvo kitaip. Jaučiausi kaip kitoje planetoje, tarsi futuristiniame filme. Tikrai reikėjo laiko įprasti“, – sako tautietė.
Nors kol kas nežino, kur pasuks kūrybinis kelias, Danutė norėtų grįžti ir kurti Lietuvoje. Ji pripažįsta, kad kiekvieną kartą grįžus tą jaučia vis stipriau.
„Žinau, kad neapleisiu užsienio ryšių, kuriuos turiu ir dar turėsiu. Aišku, norėčiau dirbdama toliau keliauti ir atrasti kultūras. Bet Lietuva būtų atspirties tašku.
Dar man labai įdomi kultūrinė diplomatija. Būdama praktikoje Abu Dabyje, praktikavausi Prancūzijos ambasados Kultūros skyriuje, tai visai kitokia sritis. Daug sužinojau ir apie politiką, ir apie diplomatiją, norėčiau ateityje kurti tarptautinius projektus, bendradarbiauti su kitomis šalimis, įvairiais menininkais profesionalais, bet Lietuvoje“, – svarsto Danutė.
