Iš Vilkaviškio rajono kilusi Viktorija Slavinskaitė-Gjnini Londoną savo namais vadina jau dešimtmetį. Nors dabar sako turinti viską, ko reikia, kad savo laimę surastų, ji turėjo įveikti ilgą ir sunkų kelią.
Pradžia svetur nebuvo lengva
„Atvykau į Angliją pirmą kartą, kai man buvo 14–15 m. Mano brolis čia gyveno. Galvojau – kodėl gi neatvykus? Atsirado galimybė, draugai pakvietė, tai atvažiavau. Pirmus metus gyvenau Šiaurės Velse. Mažame miestelyje, kur pilna kalnų. Prie pat jūros. Buvo labai smagu“, – pasakojimą pradeda pašnekovė.
Kaip pasakoja Viktorija, tėvynę ji paliko ne dėl turtų ar geresnės karjeros. Dar būdama paauglė ji patyrė daug patyčių, mokyklos laikus prisimena kaip labai sunkius ir skaudžius. Būtent dėl to ji nusprendė pakeisti aplinką.
Atvykimą į Didžiąją Britaniją mergina vadina nauju gyvenimo lapu, kuriame viskas atrodė pozityviau. Ji sako iškart pajutusi, kad šalyje laukia didelė sėkmė.
„Gali būti, kuo tik nori – nieks tavęs nepažįsta, nesmerks. Gali apsirengti, kaip nori, atrodyti, kaip nori. Viskas tavo. O jei Lietuvoje apsirengsi išskirtiniau, visi tave badys pirštais, sakys: „Žiūrėk, kaip ji atrodo.“ Lietuvoje turi būti standartas. Čia nėra standartų, visi gyvena, kaip nori“, – tikina Viktorija.
Nors buvo nusiteikusi optimistiškai, mergina pripažįsta susidūrusi su visų naujų emigrantų laukiančiais sunkumais. „Reikėjo įrodyti, ko esu verta“, – sako ji.
Tik atvykusi į Didžiąją Britaniją, tautietė dar nemokėjo anglų kalbos. Todėl, anot jos, sunkiai vėrėsi bet kokios durys – buvo be galo sunku rasti gerą darbą, būstą, tvarkyti dokumentus.
Pirmasis merginos darbas buvo skalbimo fabrike. 12 val. trunkančias sunkaus fizinio darbo pamainas mergina ištvėrė tik tris mėnesius. Tačiau tada Viktorijos kasdienybę netikėtai pakeitė Londone užgimusi meilė.
Santuokoje jautėsi lyg kalėjime
„Man tuo metu buvo 20 metų, susiradau vaikiną, jis buvo albanas. Tuo metu aš net nežinojau, kur yra Albanija, kokie yra albanai. Ir po pusės metų susituokėme. Tiesiog meilė tokia buvo. Grįžau į Lietuvą su juo ir sakau: „Noriu tuoktis.“ Jis sako: „Darom“, – prisimena ji.
Tačiau ši istorija neturi laimingos pabaigos – labai greitai pašnekovė suprato, jog gyvenimas anaiptol nėra toks gražus, kokį vyras jai žadėjo. „Nieko negalėjau spręsti pati, viską už mane nuspręsdavo jis“, – prisipažįsta Viktorija, santuokos metus dabar prilygindama kalėjimui.
„Atsikeli, padarai jam pusryčius, pavalgome kartu, jis išvažiuoja į darbą. Aš tvarkausi namus, skalbiu, lyginu. Jis grįžta namo, vakarienė padaryta. Prasidėjo rutina, su ja – pykčiai. Gyvenimas nebuvo toks nuostabus, kaip jis man žadėjo“, – prisimena lietuvė.
Mergina tvirtina, kad sutuoktinis buvo ypač pavydus, nors pagrindo nebuvo. Pasak Viktorijos, jai buvo draudžiama susitikti su draugais ir net šeima.
„Mano pusseserė dirbo su albanais. Ir kai eidavau su ja susitikti, mano vyras iš karto pykdavo, kad eisiu pas kitus albanus. Jis dažnai sakydavo, kad jam manęs nereikia, kad aš – palaida bala. Nors visą laiką būdavau namuose. Aš dėl jo „Instagramą“ išsitryniau, „Facebooką“ pasikeičiau. Pradėjau gyvenimą nuo nulio, nes norėjau šeimos. Norėjau būti su žmogumi, mylėti jį, auginti vaikus, visa kita.
Visą laiką būdavau kalta, kad ir ką padarydavau. Net jei važiuojant mašina pažiūrėdavau pro langą – jau kaltindavo, kad žiūriu į kitą vyrą. Visą laiką turėdavau eiti nuleidusi galvą. Negalėjau pakelti akių, nes prasidėdavo pykčiai, buvo juodas pavydas“, – atskleidžia tautietė.
Apie tobulą šeimą svajojusi mergina galiausiai pripažino sau, kad su pavyduoliu vyru šviesios ateities nematyti. Kelerius metus trukusi lietuvės ir albano santuoka baigėsi dramatiškai. Kad reikia skirtis, nusprendė Viktorija.
„Mano sesė atvyko vieną savaitgalį aplankyti, išvažiavome į Londono centrą pavakarieniauti. Jis man pradėjo skambinėti, sakė grįžti namo. Aš nesutikau, todėl prasidėjo barnis, o kai grįžau namo, durys iš vidaus buvo užrakintos. Skambinau, barškinau, o jis išėjo ir tada man trenkė. Iškviečiau policiją, atvažiavo greitoji.
Taip išsiskyrėme. Man nukrito rožiniai akiniai. Pasakiau – viskas, čia yra pabaiga. Daugiau mes kartu nebūsime“, – lemtingą vakarą prisimena Viktorija.
Atrastas pašaukimas tapo terapija
Taip sutapo, kad iškart po Viktorijos skyrybų pasaulyje prasidėjo COVID-19 pandemija. Žmonės buvo priversti sėdėti namuose be darbo ir pajamų. Šį etapą ji išgyveno itin sunkiai. Tačiau, būtent tuomet ji atrado savo pašaukimą.
„Susipažinau su vaikinu, taip pat albanu. Jis pasiūlė man pasidaryti tatuiruotę. Kai tatuiravo, jis manęs paklausė, kodėl pati nedarau tatuiruočių. Pasakiau, kad visada apie tai mąsčiau, bet neturiu meninės gyslos – nemokėjau piešti, net kokios nors gėlės.
Bet jis man pasiūlė tiesiog pradėti. Mokytis ant netikros odos, vėliau ant savęs pabandyti. Tą pačią minutę nusipirkau tatuiruočių mašinėlę ir pradėjau daryti tatuiruotes“, – sako lietuvė.
Jau pramokusi tatuiruoti, Viktorija socialiniuose tinkluose paskelbė, jog yra pradedanti meistrė, ir pasiūlė tatuiruotes padaryti palyginti pigiai. Šis skelbimas, pasak jos, pritraukė begales klientų. Mergina vis dar negali patikėti, kaip sėkmingai startavo.
„Šimtai žmonių patikėjo, kad turiu stebuklingą talentą, ir laukė eilėse. 7 dienas per savaitę, nuo ryto iki vakaro – kartais dirbdavau net iki 22 val. Buvau užsivedusi, man patiko.
Ir man tai tapo kaip terapija, galėjau atsipalaiduoti. Po visų tų santykių, pandemijos man buvo labai sunku. O tatuiravimas man išjungdavo smegenis – atsipalaiduodavau, apie nieką negalvojau, koncentravausi į darbą. Darbas man padėjo pagyti nuo psichologinių žaizdų, kurias padarė buvęs vyras“, – pasakoja ji.
Pagaliau jaučiasi laiminga
Viktorija kasdien sulaukia begales komplimentų ir iš klientų, ir iš žmonių, kurie jos darbus seka socialiniuose tinkluose.
„Iš klientų girdėjau, kad jiems patinka mano charakteris, sutampa auros, moku bendrauti, neieškau žodžio kišenėje. Visada bandau rasti temą, užkalbinti, kad mažiau skaudėtų darantis tatuiruotę. Gal dėl to ir renkasi mane“, – svarsto lietuvė.
Emigrantė džiaugiasi ne tik dėl pripažinimo, bet ir dėl to, kad atradusi save ėmė daug uždirbti. Anot pašnekovės, būna tokių mėnesių, kai tatuiruočių salone ji uždirba net 6–7 tūkst. svarų. Tokios pajamos ir laisvas grafikas leido Viktorijai išpildyti svajonę daug keliauti.
Tautietė juokiasi, kad turėjo praeiti 10 metų Londone, kad pagaliau ji galėtų atvirai pasakyti: jaučiasi laiminga ir jai nieko netrūksta.
„Būna kartais, kad atsikeliu ryte ir galvoju, gal tai ne man. Kartais tatuiruotė nesiseka taip gerai, kaip nori. Bet kitą rytą vėl viskas gerai. Vėl aš laiminga, einu į darbą. Nėra jausmo, kad atsikeli ir nekenti darbo – einu į darbą su šypsena, nors keliauti tenka daugiau nei valandą“, – atrasta laime džiaugiasi Viktorija.
