Niujorke šiuo metu studijuojanti Aistė Merfeldaitė nuo vaikystės iš gyvenimo stengėsi pasiimti kuo daugiau – mokslus derino su muzika, teatru, debatais, laiko rasdavo ir savanorystei. Dėl to ir universitetus pasirinko iš karto du, ir ne bet kokius, o vienus geriausių pasaulyje. „Tikrai nemąsčiau apie mažus ar didelius patekimo šansus, tik bandžiau įgyvendinti svajonę“, – tikina ji.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Tarp geriausių“ dalis. LRT.lt kalbinti prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose studijuojantys lietuviai dalijasi savo sėkmės istorijomis, akademinių aukštumų kaina bei drąsiais ateities planais.
Ieškojo laisvės
Aistė pasakoja, kad neatsimena laiko, kai nebuvo daug ir įvairios veiklos. Puikius pažymius mokykloje rinkdavusi mergina beveik tiek pat laiko skirdavo ir nuo mažumės patikusiems menams – muzikai ir teatrui.
Kitas būtų čia sustojęs, bet Aistė dar rasdavo laiko ir savanorystei, o vėliau – debatams. Būtent ši veikla bei sutikti bendraminčiai supažindino lietuvę su galimybe studijuoti užsienyje.
Studijų pasirinkimas taip pat atspindėjo įvairius merginos pomėgius ir veiklas – ji pasirinko studijuoti ne tik dvi kryptis, tačiau ir dviejose šalyse.
Pasirinkusi jungtinę Prancūzijos „Sciences Po“ universiteto ir JAV Kolumbijos universiteto programą, pirmus dvejus metus Aistė gyveno Reimso mieste ir mokėsi politologijos, šiuo metu Niujorke kremta informacinius mokslus.
„Man labai patiko dvigubas bakalauras, nes nereikėjo pasirinkti konkrečios šalies, kurioje gyvensiu, nereikėjo pasirinkti vienos konkrečios specialybės, į kurią gilinsiuosi, buvo daug laisvės, kurios labai ieškojau. Gavau progą pagyventi Vakarų Europoje, o tada persikelti į visiškai kitą žemyną (JAV) bei mokytis tarpusavyje nelabai susijusių specialybių“, – pasakoja Aistė.
Į priekį vedė aiškus tikslas
Abu universitetai pasauliniuose reitinguose užima labai aukštas vietas, todėl įstoti į juos, juo labiau į jungtinę abiejų programą, nėra paprasta. Lietuvė pasakoja, kad tam prireikė labai daug išankstinio planavimo.
„Planuoti pradėjau labai anksti – vasarą prieš 12 klasę jau buvau apsisprendusi dėl universitetų, buvau peržvelgusi ir išnagrinėjusi visą reikalingą informaciją internete. O rudenį tvarkiau dokumentus, kurių buvo begalės – pažymių išrašai, rekomendaciniai laiškai, esė ir motyvaciniai laiškai. Šis rašymas ir tvarkymas užtruko iki pat naujų metų“, – dalijasi Aistė.
Sėkmingai įveikusi pirmąjį etapą, mergina pakliuvo į paskutinį ir svarbiausią – interviu etapą. Kaip pasakoja Aistė, uždavė pačius įvairiausius klausimus, susijusius ir su pasirinktomis akademinėmis sritimis, ir su asmeniniu gyvenimu. „Per interviu tikrino ne tiek žinias, kiek gebėjimą mąstyti ir greitai gaudytis situacijose“, – teigia ji.
Aistės teigimu, procesas tikrai nebuvo lengvas, o pagalbos rasti buvo labai sunku.
„Lietuvoje labai mažai studentų stoja į JAV universitetus. Todėl, kai bandžiau išsiaiškinti, ko universitetas iš manęs reikalauja, buvo sunku, nei tėvai galėjo ką nors paaiškinti, nei mokytojai. Viską be papildomos pagalbos reikėjo aiškintis pačiai, tai tikrai buvo iššūkis, gal net sunkiausia stojimo dalis“, – teigia ji.
Ir priduria – kad ir kokie iššūkiai būtų laukę, tikslas įstoti buvo aiškus, tai ir vedė į priekį.
„Girdėjau, kad į „Sciences Po“ įstoti sunku, o tuo labiau į JAV universitetą. Bet niekada negąsdinau savęs nuogirdomis – žinojau, kad noriu studijuoti užsienyje, todėl tikslas buvo aiškus. Per daug nemąsčiau, ką galiu, ko negaliu, tos mintys, kol stojau, manęs neaplankė. Visos mintys buvo sutelktos į tikslus ir darbus. Tikrai nemąsčiau apie mažus ar didelius patekimo šansus, tik bandžiau įgyvendinti svajonę“, – tikina tautietė.
Niujorkas sužavėjo
Aistė įgyvendino svajonę – jau kitą rudenį dvejiems metams persikraustė į netoli nuo Paryžiaus esantį nedidelį Reimso miestelį.
Ji teigia, kad adaptacija svetur nebuvo labai sunki – vis dėlto, apie gyvenimą užsienyje svajojo ilgai. Bet netikėtų sunkumų, anot tautietės, iškilo.
„Vienas tokių – visiškai kitokia akademinė sistema. Žinojau, kad bet kokiu atveju bus kitaip, nes žingsnis iš mokyklos suolo į universitetą – pokytis kiekvienam, nesvarbu, kur studijuotum. Manau, Prancūzijoje pajutau kitokį požiūrį į mokslą, į tai, kaip suprantama istorija, socialiniai mokslai, ekonomika... Reikėjo labai įsigilinti, kad suprasčiau, ko iš manęs tikimasi.
Na, aišku, <...> kol neišvažiavau, nesupratau, kaip gyvenant toli gali trūkti tėvų patarimo, ypač jei kas buityje nutinka“, – atskleidžia Aistė.
Kraustytis į JAV buvo kur kas lengviau, sako mergina. Antroji kelionė tapo dar vienu žingsneliu į platųjį pasaulį. Be to, pašnekovės nuojauta pasitvirtino, Niujorkas sužavėjo įvairove ir veiklų gausa.
„Kai mokiausi Prancūzijoje, aš mokiausi nedideliame Reimso miestelyje. Taip, jis netoli nuo Paryžiaus, bet pats miestas tikrai nėra didelis ir aktyvus, po dvejų metų iš esmės buvau visą iššniukštinėjusi, aplankiusi visus muziejus ar išbandžiusi kitas kultūrines veiklas. Norėjosi persikelti į kitą miestą. Niujorkas pasirodė toks didelis, platus ir turtingas, iš esmės, ką norėsi, tą ir gausi, – menas, muzika, labai daug kūrybinių veiklų, akademiškai – labai daug aktyvumo“, – sako Aistė.
Ryšius mezga padedama meilės muzikai
Aktyviai gyventi mėgo dar vaikystėje, galbūt todėl Aistė prie vieno didžiausių miestų pasaulyje ritmo priprato labai greitai. „Kai visi aplink lekia, skuba su tikslu, nejučia ir pats pradedi taip skubėti“, – pasakoja mergina.
O ir rasti nauji draugai įkvepia siekti vis daugiau ir daugiau.
„Žmonių akyse, kuriuos čia sutinku, matyti, kad dega noras ką nors veikti, daryti, siekti vis kito tikslo. Šis postūmis į priekį – kartu su mane supančiais kūrybiškais ir, svarbiausia, įkvepiančiais žmonėmis – lydi mane pastaruosius mėnesius.
Be to, gaunu labai daug įkvėpimo savanoriauti, skiriu laiką geresniam pasauliui kurti. Dažnas tarptautinis studentas be studijų, darbo ir kitų veiklų labai daug laiko skiria ir darbui savo valstybės naudai, gerovei. Labai įkvepia, kai aplink žmonės, kurie dega savo darbu“, – dalijasi Aistė.
Nuo vaikystės lydėjusi meilė menui, o labiausiai – muzikai, anot merginos, ją taip pat įkvepia pažinti miestą ir išnaudoti visas jo siūlomas galimybes.
„Muzika padeda ir universitete, ir gyvenime. Artimiausi draugai, svarbiausi užmegzti ryšiai ar įdomiausios vietos, kurias aplankiau, buvo atrastos dėl muzikos. Kai groji su kitu žmogumi, kai kalbi apie jungiančius dalykus, iš karto atrandamas gyvesnis ryšis. Visai kitaip, kai kalbama apie orus ar mokslus, tai kuria atstumą, o muzika jungia. Muzika padėjo prisitaikyti, iš karto turėjau su kuo būti, ką veikti ir kur eiti“, – pasakoja tautietė.
Nors kol kas džiaugiasi gyvenimu Niujorke ir šio miesto bei pasirinktų studijų laisve, Aistė ateityje save įsivaizduoja tėvynėje. „Galutinis tikslas – tikrai Lietuva“, – interviu šiais žodžiais užbaigia ji.
