Prieš penkerius metus į Singapūrą studijuoti Jeilio-NUS universitete atvykusi Gabrielė Ramanauskaitė tada net nenutuokė, kokie iššūkiai jos laukia šiame tolimame krašte. Viskas ten buvo kitaip – tradicijos, klimatas, maistas ir net kvapas po lietaus. Tačiau dabar mergina už daug išmokiusius iššūkius yra dėkinga. „Žinojau, kad noriu nuotykio“, – sako ji.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Tarp geriausių“ dalis. LRT.lt kalbinti prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose studijuojantys lietuviai dalijasi savo sėkmės istorijomis, akademinių aukštumų kaina bei drąsiais ateities planais.
Baletas išmokė siekti tobulumo
Prisiminusi vaikystę Vilniuje, pašnekovė pasakoja, jog kiek save prisimena, visuomet buvo labai smalsi, o dėl būrelių gausos kiekviena diena buvo suplanuota minučių tikslumu. Net ir mokykloje ji neturėjo mėgstamiausio dalyko – jai patiko visi. „Na, gal beveik visi – kažkodėl nemėgau anglų kalbos“, – šypsodamasi atskleidžia Gabrielė.
Metams bėgant domėjimasis įvairiomis mokslinėmis sritimis tik augo. To įrodymu tapo vis gausėjantys laimėjimai įvairiose olimpiadose – tiek kalbų, tiek gamtos mokslų, tiek matematikos.
„Aš, pamenu, visada labai džiaugdavausi gavusi galimybę spręsti įdomesnius uždavinius ar mokytis sudėtingesnių temų, kurių paprastai programoje nebūdavo. Tikrai labai daug pagalbos sulaukiau iš tėvų ir mokytojų, o ir niekada nebijojau domėtis savarankiškai.
Labai daug buvo asmeninės motyvacijos, iš to ieškojimo kažko įdomaus, noro išeiti iš komforto zonos, visapusiškai mokytis ir augti ne tik akademiškai, bet ir kitais būdais“, – tikina Gabrielė.
Tėvų skatinama turėti platų akiratį ir savęs neriboti lietuvė atrado ir baletą, kuris, jos teigimu, taip pat prisidėjo prie akademinės sėkmės vėliau – išmokė, jog magija gimsta tik sunkiai dirbant.
„Mane į baletą atvedė visai mažutę, trejų ar ketverių metukų, o nuo septynerių pradėjau lankyti reguliariai ir lankiau iki pat mokyklos pabaigos. Labai greitai pamilau šokį ir teatrą, (...) prisijungiau prie kolektyvo Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatre.
(...) Magijos, kurią jausdavau už kulisų, turbūt niekada man niekas nepranoks. Bet tą magiją tikrai reikėjo užsidirbti – ilgos repeticijos, ilgi vakarai, skaudančios kojos išmokė disciplinos ir noro ne tik tobulėti, bet ir siekti tobulo. Manau, ta darbo etika buvo labai svarbus elementas, labai daug padėjo ir mokykloje, ir po to universitete, ir net dabar dirbant“, – pasakoja pašnekovė.
Ieškojo nuotykio
Gabrielė pasakoja, jog į Singapūrą ją atvedė nuotykių ir akademinės laisvės paieškos. „Norėjau gyventi šalyje, apie kurią klausytis man buvo įdomu“, – sako ji.
Akademinės laisvės mergina ieškojo, nes ją domino visi dalykai. Taip ji atrado laisvųjų menų (angl. Liberal arts) universitetinę programą.
„Laisvųjų menų programa daug platesnė nei tradicinės Europos studijų programos. Todėl ieškojau universitetų, kurie šią programą siūlytų, o daugiausiai jų yra Amerikoje. Jeilio universitetas – vienas tokių, o ir siūlė programą Singapūre.
Niekada nebuvau buvusi Azijoje, o čia buvo galimybė išvažiuoti gyventi ir mokytis į šalį, kurioje maistas, oras, gamta, tradicijos, kultūra – viskas kitaip. Supratau, kad čia ir bus mano nuotykis“, – dalijasi mintimis Gabrielė.
Tačiau stojimo procesas buvo sunkesnis, negu ji tikėjosi – labai trūko informacijos užsieniečiams, o keli skirtingi etapai iškėlė netikėtų iššūkių.
„Aš jau buvau pateikusi paraiškas į Jungtinės Karalystės universitetus, kuriuose stojimo procesas buvo gana paprastas. (...) Todėl šiek tiek vyliausi, kad JAV stojimo procesas bus panašus, tačiau jis pasirodė nepalyginamai sunkesnis.
Reikėjo surašyti bendrą informaciją ne tik apie mane, bet ir apie mano šeimą, net mano tėvų išsilavinimą. Taip pat ir parašyti motyvacinį laišką kiekvienam universitetui atskirai. Išėjo, kad teko rašyti kokias penkias papildomas esė kiekvienam JAV universitetui, į kurį stojau“, – pasakoja lietuvė.
Tačiau Gabrielė džiaugiasi, jog atrado mentorystės programą, ji padėjo sunkiu stojimo laikotarpiu. Užsienyje studijuojančių lietuvių iniciatyvoje „Academic buddy“ (liet. Akademinis draugas) sutiktų žmonių atsidavimas, anot merginos, atvėrė jai duris į svajonių universitetą.
Prisijaukinti svetimą kraštą nebuvo lengva
Iššūkiai pašnekovės neapleido ir išvykus studijuoti. Ji tikina, kad pirmieji metai universitete buvo labai sunkūs – teko pratintis prie gyvenimo kitoje pasaulio pusėje. Viskas Singapūre, buvo ne taip, kaip gimtinėje, – kitoks maistas, kitokie žmonės, kita kultūra ir klimatas.
Pastarasis lietuvei sukėlė daugiausia diskomforto – visus metus trunkanti vasara ir termometro stulpeliai, kiekvieną dieną siekiantys 30 laipsnių, sekino.
„O čia ir kvapas po lietaus kitoks. Kai pirmą kartą po lietaus Singapūre išėjau į lauką, tai, matyt, buvo pirmas toks supratimas, kad aš tikrai ne Lietuvoje, ne namie“, – prisimena Gabrielė.
Ir džiaugiasi, jog pažįstamo lietaus kvapo bent jau galėjo ilgėtis su kitais lietuviais, studijuojančiais tame pačiame universitete.
„Taip jau sukrito, kad, be manęs, tais pačiais metais įstojo dar du lietuviai, taip pat jau mokėsi ir du vyresni. Be galo padėjo turėti žmonių, su kuriais galėjau pašnekėti lietuviškai. Ypač kai kalbos barjeras kartais tapdavo iššūkiu arba tiesiog pavargdavau, nes niekada prieš tai neteko gyventi kiekvieną dieną kalbant angliškai. Kartais norėdavosi, taip sakant, išjungti galvą ir tiesiog pašnekėti lietuviškai.
Kartu ir šventes švęsdavom – margučius dažydavom, mišrainę baltą gamindavom, Užgavėnių blynus kepdavom. Tikrai padėjo tradicijų išlaikymas, ypač per pirmus studijų metus. Tai padėjo jaustis tarsi namuose, nors buvau labai labai toli, vos ne už pusės pasaulio“, – pasakoja mergina.
Namus ir šeimą Gabrielė tikina atradusi ir nuostabioje tarptautinėje studentų bendruomenėje. Ji atskleidžia, kad iš pradžių juos suvienijo didelis namų ilgesys, nepaisant to, kad kiekvienam namai buvo skirtingose šalyse. Iš to ir gimė draugystės, išlikusios iki šių dienų.
„Radau daugybę draugų iš viso pasaulio – turiu dabar draugų iš Kanados, iš JAV, iš Uzbekistano, Zimbabvės, Austrijos, Malaizijos, iš Kinijos ir dar daugybėje kitų šalių. Šie žmonės man galiausiai tapo geriausia studijų dalimi.
O tie mūsų kultūriniai, religiniai ar net politiniai skirtumai, kurie iš pradžių atrodė šiek tiek baisūs, man padėjo galiausiai kiekvieną dieną išmokti kažką neįtikėtino ir naujo. Netgi dienomis, kai gal iš studijų nieko naujo neišmokdavau, kažką naujo išmokdavau iš draugų“, – džiaugiasi lietuvė.
Studijos užsienyje padėjo pažinti save
Kultūrinė įvairovė, pasak Gabrielės, netikėtai tapo didžiausiu universiteto džiaugsmu, labai pakeitusiu ir ją pačią.
Mergina atskleidžia, jog Jeilio-NUS universitete atrastas atvirumas kitoms, kartais net fundamentaliai priešingoms nuomonėms išmokė ne tik klausyti, bet ir girdėti, suprasti ir atjausti.
„Be to, klausydama kitų žmonių logikos, paaiškinimų, kaip tos nuomonės susiformavo, iš tikrųjų daug išmokau ne tik apie juos, bet ir apie save. Ir, turbūt, pirmi metai dar ir dėl to buvo labai sunkūs, nes klausant visų tų kitokių nuomonių labai reikėjo atrasti savąją, savo vertybes ir įsitikinimus – kodėl aš tikiu dalykais, kuriais tikiu, kodėl vertinu dalykus, kuriuos vertinu“, – dalijasi pašnekovė.
Lietuvė džiaugiasi, jog per ketverius studijų metus jai pavyko suvokti ir išmokti pagrįsti savo įsitikinimus. O didžiausia pamoka vadina įgautą kultūrinį laisvumą, padedantį jaustis patogiai tarptautinėje aplinkoje.
Į Lietuvą tikrai sugrįš
Nors studijas neseniai pabaigė, lietuvė neskuba palikti jau prisijaukinto Singapūro – šiuo metu ten dirba IT srityje projektų vadove.
Paklausta apie ateitį, teigia svajojanti apie grįžimą arčiau mokslo, kuris nuo mažumės taip patinka.
„Ilgainiui visgi norėčiau grįžti arčiau mokslinio darbo. Galiausiai būtų smagu dirbti analitinį darbą moterų sveikatos srityje, kuriant saugesnę ir lygesnę visuomenę“, – atskleidžia mergina.
Ir nors artimiausioje ateityje į tėvynę sugrįžti dar neplanuoja, Gabrielė yra įsitikinusi, kad tai tikrai padarys. Tiesiog pirma pasiims iš pasaulio žinias ir pamokas.
„Ketinimas parvežti gautas žinias į Lietuvą visada buvo, nuo pat pradžių, kai išvažiavau. Tačiau į Lietuvą norėčiau grįžti jau kaip savo srities ekspertė, kai bus surinktas maksimalus žinių bagažas. O šiuo metu dar tikrai yra kur augti ir tobulėti. Todėl artimoje ateityje dar grįžti neplanuoju, bet sugrįšiu tikrai“, – žada Gabrielė.
