Boksininkas iš Šančių, inžinierius, Šveicarijos banko darbuotojas, o dabar jau Harvardo, vieno iš geriausių pasaulio universitetų, studentas – nuo mažumės viduje degusi motyvacija keisti pasaulį Ridui Rimkui leido išbandyti ne vieną amplua. „Viena iš pagrindinių mano charakterio savybių, kuri net ir ne visada pozityvi, – gyvenime niekada nesijaučiu ramus“, – sako vaikinas.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Tarp geriausių“ dalis. LRT.lt kalbinti prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose studijuojantys lietuviai dalijasi savo sėkmės istorijomis, akademinių aukštumų kaina bei drąsiais ateities planais.
Laužė standartus
Kaune Aukštuosiuose Šančiuose užaugęs Ridas tikina, kad mokytis jam patiko nuo pat pirmos klasės. Tam nesutrukdė ir, kaip pats sako, ne itin akademiška aplinka – tuometinė jo mokykla Lietuvos reitinguose buvo viena iš paskutinių.
Tačiau reiklūs tėvai ir vidinis noras lėmė sėkmę per stojamuosius gimnazijos egzaminus.
„Labai norėjau įstoti į KTU gimnaziją, – pasakoja vaikinas. – Tačiau tikrai nebuvo daug žmonių, kurie iš tuometinės Vaižganto mokyklos įstodavo ten. Aš dažnai juokiuosi, kad, kai 2010 m. įstojau į KTU gimnaziją, ji reitinge buvo pirmoji, o Vaižganto gimnazija kone paskutinė – 428 vietoje iš 500“, – sako Ridas.
Jis džiaugiasi vaikystėje daug laiko skyręs ir sportui – lankė bokso treniruotes. Ridas pasakoja, kad jį džiugino ir šis sportas, ir standartų laužymas.
„Man patikdavo, kai buvau jaunesnis, žmonių Kaune požiūris, kad jei esu boksininkas, tai jau iš karto blogai mokausi. Ir, pamenu, kai pasakydavau žmonėms, kad aš iš KTU gimnazijos, bet kartu ir boksininkas, o vidurkis mano arti dešimtuko, dažnam atvipdavo žandikaulis“, – juokiasi Harvardo studentas.
Pašnekovas vaikystę prisimena su džiaugsmu, nors, pasak jo, neaugo prašmatnioje aplinkoje. Ir taip pat džiaugiasi kiekvienais metais vis gražėjančiu Kaunu ir visa Lietuva. Kadangi į tėvynę sugrįžta ne taip dažnai, sako, didžiulis progresas matosi ryškiau.
Motyvavo sudėtinga finansinė situacija
Ridui pasidalinus vaikystės prisiminimais, išaiškėja, kad jau nuo vaikystės jis buvo labai ambicingas.
„Viena iš pagrindinių mano charakterio savybių, kuri net ir ne visada pozityvi, – gyvenime niekada nesijaučiu ramus. Pavyzdžiui, daugumai žmonių dirbti Šveicarijos banke gal ir būtų pakankamai gerai, daugiau nebereikėtų. O aš dar ir Harvardo užsinorėjau.
Ne tai, kad man vis negana, bet aš visada noriu kurti kažkokį platesnį, didesnį poveikį. Ne tik verslo ar pinigų atveju. Ir tai skatina mane vis daugiau ir daugiau siekti. Ir su boksu taip buvo – Lietuvos, Europos čempionatai, ir su mokslu – „ardavau“, kad pasiekčiau daugiau“, – pasakoja Ridas.
Ir priduria, kad viena iš tokios motyvacijos priežasčių galėjo būti ir sudėtingesnė šeimos finansinė situacija.
„Gal todėl kyla noras savo vaikams ir savo šeimai ateityje suteikti geresnes galimybes. Ne būti turtingam ir pirktis mersedesus, bet tiesiog turėti finansinę laisvę. Ir jei mano močiutė norės nueiti į Bočelio koncertą, galėti nupirkti jai bilietus“, – dalijasi pašnekovas.
Išvyko nusivylęs Lietuvos švietimo sistema
Pašnekovas tikina, kad išvykti studijuoti užsienyje paskatino du veiksniai. Pirmas iš jų, pasak Rido, yra bandos instinktas – išvykti rinkosi dauguma jo bendraamžių. Tačiau ir švietimo sistema Lietuvoje nedžiugino. „Tiesiog supratau, kad neišnaudosiu viso potencialo, jei studijuosiu Lietuvoje“, – sako jis.
„Iš pradžių išvykau į Angliją, ten trejus metus studijavau bakalaurą, po to jau į Šveicariją, o dabar – į JAV. Iš Lietuvos išvykau, nes, kai mokiausi KTU gimnazijoj, gal bent pusė žmonių iš šios gimnazijos išvažiuodavo į užsienį. Ir aš tuo metu buvau dar labai jaunas, gal kiek nusivylęs Lietuvos švietimo sistema ir universitetų lygiu.
Manau, šiuo metu gal tai yra pasikeitę į pozityvią pusę ir aš pasakoju tai ne tam, kad pasigirčiau, koks aš protingas, o labiau su liūdna širdimi – norėjau, kad būtų kitaip“, – tikina vaikinas.
Tačiau, anot Rido, Jungtinės Karalystės kultūros jis neprisijaukino, o ir iššūkių studijų metais netrūko. Vienas iš jų – pajamų trūkumas. Jis pasakoja, kad dar pačioje pradžioje bendraudamas su kurso draugais pajuto, jog dauguma jų net nemąsto, kaip save išlaikyti, o Ridas žinojo, kad darbą rasti privalo per pusmetį.
„Mama mane galėjo finansuoti tik tiek ir tada reikėjo viską daryti pačiam. Todėl pradirbau bare visus trejus metus, be to, ieškodavau mokamų praktikų, kad tik susitaupyčiau daugiau pinigų, kad kuo mažiau reikėtų dirbt vėliau ir galėčiau ramiai mokytis.
Manau, būtent šitas mokslų ir finansų trūkumo derinimas buvo vienas sunkiausių pradžioje, bet tai nesutrukdė man pasiekti gerų rezultatų, įstoti į universitetą Šveicarijoje ir po to jau rasti gerą darbą Šveicarijos banke. Taigi, jei kas skaitys, tai čia įrodymas, kad net jei nesat iš turtingos šeimos, viskas užsienyje įmanoma, susiderinsit, tik reikia turėti labai daug vidinės motyvacijos ir noro judėti į priekį“, – drąsina pašnekovas.
Linki mažiau kuklumo ir daugiau drąsos
Nors Šveicarijoje gyveno ramiai ir, rodos, jau turėjo viską, dėl ko taip sunkiai dirbo, Ridui to nepakako. Todėl jis pasirinko studijuoti antrą magistrą, bet šį kartą jau ne Europoje, o JAV.
Anot lietuvio, Harvardo programa (Verslo administravimo magistrantūros), kurią jis mokosi, tikrai nėra tipinė – čia ne tik įstoja tik 7 proc. visų stojančių, tačiau iš jų dar reikalaujama turėti ne vienerius metus darbo patirties. Todėl, Rido teigimu, tai labiau Harvardo verslo vadovų mokykla.
Prieš tai inžineriją ir energetiką studijavęs pašnekovas atsiradusį šansą mokytis Harvarde vadina „laipteliu į verslo pasaulį“, kurį jau ilgai norėjo žengti.
„Ilgai buvau inžinierius, dirbantis verslo srityje, verslo išsilavinimo neturėjau. Ir kai darbe buvo šnekama apie tam tikrus verslo klausimus, jaučiau, kad trūksta žinių, negaliu dalyvauti diskusijose. Supratau, kad jei ateityje noriu vadovauti, šių žinių reikia įgyti. Be to, čia taip pat turėsiu šansą įsitvirtinti JAV rinkoje“, – pasakoja Ridas.
Tačiau vien noro studijuoti šią programą tikrai neužtenka. Lietuvis pasakoja, jog, norėdamas įveikti 93 proc. stojančiųjų, turėjo ne tik sugaišti begales laiko strategiškai dėliodamas, ką rašys ir kaip išsiskirs stojimo metu, tačiau ir rasti savo viduje daug drąsos, dažnai nebūdingos lietuviams.
„Stojant labai svarbus rašinys – reikia labai strategiškai nuspręsti, kaip, ką ir kada rašysi ir kaip tai tave išskirs iš visų kitų. Dėl to reikia rasti auksinį viduriuką tarp to, kas esi, kuo tu ypatingas ir ką jie nori girdėti. Apmąstytas turi būti kiekvienas žodis, nes sėkmingai sustrateguotas šis etapas gali tapti auksiniu bilietu.
Dar reikia atsikratyti elementarios baimės. Lietuviai dažniausiai tiesiog bijo ir mano, kad jau į Harvardą įstoti – be šansų. Aš kadaise irgi galvojau, kad nesu pakankamai geras Harvardui. Šito nereikia, mes lietuviai ir taip dažniausiai kuklesni nei užsieniečiai. Reikia išimt šitą mąstymą iš galvos ir sakyti: „Ne, aš nesu per daug kuklus Harvardui.“ Neišeis, tai neišeis, bent jau būsi pabandęs“, – samprotauja pirmą semestrą viename iš geriausių universitetų baigiantis vaikinas.
Norintiems siūlo pagalbą
Paklaustas apie ateities planus, Ridas sako, kad norėtų, tačiau tikrai nežino, ar kada nors sugrįš gyventi į gimtąjį Kauną. Dabar, anot jo, svarbiausia pasiekti užsibrėžtus tikslus už Atlanto.
„Bandysiu grįžti į Lietuvą. Įsivaizduoju, kad po patirties JAV dar sutvirtinsiu žinias Europos ar Azijos rinkoje. Prie Lietuvos vystymo norėčiau prisidėti tada, kai jau būsiu pasaulinio lygio profesionalas. Kaip išeis ir kiek aš būsiu žinomas, klausimas, bet svajoju prisidėti prie energetikos ateities Lietuvoje.
Nes, galiausiai, galima uždirbti begales pinigų, bet ne tai suteiks laimę, laimę suteiks prisidėjimas prie Lietuvos progreso ir vystymosi“, – sako tautietis.
Be to, pašnekovas skatina į jį pagalbos kreiptis ieškančius patarimo stojimo į geriausius pasaulio universitetus klausimais. „Kiek galėsiu, tiek tikrai padėsiu“, – tikina Ridas.
