Gyvenimą misijoms paskyręs kunigas salezietis Hermanas Šulcas visam laikui sugrįžo į Klaipėdos pašonėje Kėkštų kaime esančią tėvo sodybą. Paveldėtuose Žemaitijos rugių laukuose prieš 25-erius metus nutarė pastatyti Jaunimo sodybą Kalotės šiukšlyno ir aplinkinių kaimų beglobiams vaikams. Norėjo, kad pastatai būtų tokie pat tvirti, kaip tie, kokius pastatė Afrikoje.
Keturis dešimtmečius Ruandoje dirbęs dvasininkas pats talkino statybininkams: savo rankomis kasė griovius, iš raudonojo molio lipdė namus ir dengė stogus švendrėmis. Žemaitijoje įkurtoje Jaunimo sodyboje ištisus metus vyksta renginiai, rengiamos vaikų stovyklos, žmonių sielas gaivinančios rekolekcijos. Rugsėjį tėvas Hermanas čia palaimino bičiulių, kurie daugelį metų rėmė jo Ruandos auklėtinius, vaikų santuoką.
„Dabar man rūpi sielos ramybė, malda, knygos, padėti Jaunimo sodybai, ją atnaujinti ir kartais aplankyti Italijoje gyvenančius draugus, kurių namuose manęs laukia kelionei į kalnus paruošta kuprinė bei žygio batai, – pasakoja pašnekovas. – Džiaugiuosi, kad atsirado naujas vadovas, pasiryžęs pagyvinti sodybą ir vykdyti labdaringą misiją. Tikiu, kad sodyba tik gražės ir daugės galimybių padėti atvykstantiems žmonėms.“
Kasdieniu dvasininko ritualu tapo žvirblių lesinimas ir pasivaikščiojimai, kurių maršrutas tęsiasi 5 km. Sodyboje auga pulkas žąsų ir vištų. Keturių ponių draugiją neseniai papildė du jauni asiliukai, pavadinti Ogogo ir Kuze.
Atgaivą teikia iš prieglaudos paimta 7-erių metų aviganė Luka ir du jos įvaikinti anūkai – pusmečio Murzius ir jo sesė Pelėda. Abu šiuos prieglaudos gyventojus kunigas gavo dovanų spalio 29-ąją per 84-ąjį gimtadienį. Pusšimtis iš visos Lietuvos sugužėjusių svečių užtraukė išeivių mėgstamą giesmę „Stoviu aš parimus“, kurios metu tėvas Hermanas nesulaikė ašarų prisiminęs tėvynės ilgesį, išgyventą dirbant misijose visame pasaulyje.
– Ar vis dar valdote 60 ha žemę, kurią paveldėjote iš tėvo?
– Ne, pardaviau, antraip šv. Petras manęs, vienuolio kunigo saleziečio, po mirties neįleistų į dangų. Žmogus, nupirkęs iš manęs žemę, sakė: „Visiems reikia vartotojų.“ Jis teisus. Akivaizdu, kad žmonės naikina žemę. Ramiajame vandenyne ir prie Šiaurės ašigalio susiformavo plastiko salos. 2019 m. Viduržemio jūroje greta Sardinijos rastas negyvas banginis, užspringęs 22 kg plastiko, užkimusiu jo skrandį. O kas vyksta Brazilijoje, kurioje dirbau 1972–1975 m.? Tuomet du kartus po mėnesį praleidau Amazonėje pas misionierių, kunigą ir gydytoją Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį (1919–1998). Dabar tautiečiai, kuriantys filmus apie Braziliją ir ten gyvenusius žmones, mažai nutuokia apie vietos gyvenimą... Mano draugas italas inžinierius dirbo padangų fabrike „Pirelli“ greta San Paulo. Jo tėvas, kelionių agentūros ir laikraščio savininkas, turėjo vieną pirmųjų San Paulo daugiaaukščių, gyveno privačiame name užmiestyje. Bičiulis irgi gyveno netoliese tėvo nuosavame name su baseinu. Už tai, kad iš darbo atleido blogai dirbusį darbininką, šis jam nupjovė galvą...
Galite įsivaizduoti, kad San Paule tokios sąlygos, kokios buvo Amazonės džiunglėse. Brazilijoje yra vietų, lietaus nemačiusių trejus metus... Man teko matyti 80 metrų aukščio medžius, kurių kamienas – kaip trys mano kambariai. Dabar dalis jų iškirsta, dalis – dega. Įsivaizduokite, kaip kas minutę supleška stadiono dydžio plotas, kurio užgesinti neįmanoma. Bendoraitis, nutaręs pastatyti ligoninę, turėjo pagalvoti ir apie plytas, ir vietą jai paruošti, ir medžius iškirsti. O kur dar jo įsteigta radijo stotis! Kai lankiausi pas jį, naktimis nebuvo įmanoma miegoti. Dieną termometras rodė 50, naktį – 35 laipsnius. Oro kondicionieriai buvo įrengti kambaryje, kuriame jis miegodavo, patalpoje, kurioje laikė vaistus, ir operacinėje. Atsimenu, kaip kelionėje su jaunimu pas Bendoraitį mus išgelbėjo vienos lietuvaitės mamos lauknešėlis su sūriu ir mėsa. San Paulą palikome sekmadienį vakare, o Bendoraitį pasiekėme tik šeštadienį. Visą laiką keliavome autobusu, pakeliui miegojome vienintelėje vietoje. Dulkėtoje šalikelėje ranką pakėlė brazilas, kuris, paklausas, ko nori, atsakė: „Noriu važiuoti su jumis, nesvarbu, kur vykstate.“
Tuo metu Rio de Žaneire buvo aštuoni lietuviai kunigai, jėzuitai ir saleziečiai. Nors lietuvių bažnyčios nebuvo, važiuodavau ten laikyti šv. Mišių. Įsivaizduokite, jūroje, greta garsaus pliažo Poka Cabana, plaukiojantį tualetinį popierių. Norėdamas pasižvalgyti po paplūdimį, su funikulieriumi pakilau į kalną, nuo jo pamačiau per 50 metrų nuo kranto esančią rudą balą, atkeliaujančią iš kanalizacijos vamzdžių. Kristus yra sakęs: „Kas imasi kardo, pats nuo kardo žus.“
– Kaip iš Lotynų Amerikos patekote į Ruandą?
– Bendoraičio dėka. Man jis – tikro kunigo misionieriaus pavyzdys, nors kiti buvo priešingos nuomonės.
Sugrįžęs į San Paulą, ėmiau klausinėti, kodėl žmonės turi gyventi susigrūdę užterštame mieste? Nuvykęs į Romą pas viršininką salezietį paprašiau, kad mane išsiųstų į šalį, kurioje nėra didelių miestų. Pasiūlė rinktis tarp Haičio, Indijos ir Ruandos. Haitis garsėjo gerais bėgikais, Indija nedomino, o Ruandos pavadinimą išgirdau pirmą kartą. Be to, viršininkas pridūrė: „Jeigu tikrai nori dirbti, važiuok į Ruandą, kur daug vargo. O ir didelių miestų ten nėra.“ Taip ir išvykau į Afriką.
– Kodėl norėjote daug darbo? Šiandien toks Jūsų pasirinkimas daugeliui nesuprantamas.
– Misija – ne kurortas. Žinau, kad dabartinė visuomenė ieško pramogų ir malonumų. Aš buvau laimingesnis turėdamas daug darbo.
Vaikystėje po karo turėjau gerus mokytojus. Vasario 16-osios gimnazijoje buvau išdykęs, už tai norėjo mane pašalinti. Tuomet buvau įsimylėjęs bendraklasę blondinę Tamarą. Kartą ji pasiūlė pasikeisti drabužiais ir sutikau. Berniukai gyveno atskirai nuo mergaičių. Daviau savo švarką, kelnes ir kepurę, o ji mane nusiuntė į savo bendrabutį paimti raudono švarko ir sijono.
Kai apsirengiau, į mergaičių bendrabutį atėjo jo vedėja ponia Gasnarienė. Visos mergaitės atsistojo jos pasveikinti, o aš stovėjau prie palangės ir pradėjau sukti galvą, kaip pasprukti. Greta stovėjo buvusios Hitlerio armijos kareivinės. Mergaičių bendrabutis buvo antrame aukšte, pastatas aukštomis lubomis, todėl, jeigu būčiau šokęs žemyn, greičiausiai būčiau susilaužęs kojas. Kai vedėja pasiteiravo, kodėl Tamara tokia nemandagi ir nemoka pasisveikinti, atsisukau ir ji mane pažino. Už bausmę teko savaitę skusti bulves. Neliko laiko nei žaidimams, nei pokštams. Iki tol krėsdavau eibes. Nuėjęs į mergaičių bendrabutį išjungdavau elektrą. Už chuliganizmą patampydavo ausį ar net antausio sulaukdavau. Tokios buvo tradicijos. Norint, kad vaikai nebūtų kvaili ir neišdykautų, reikia jiems sugalvoti kūrybingos veiklos.
Po vasaros atostogų sugrįžęs į gimnaziją gavau draugo, išvykusio pas Italijos saleziečius, laišką. Jis pranešė, kad vietos ūkininkai kviečia vynuogiauti. 1953 metais vynuoges buvau matęs tik paveiksle. Be to, išgirdau, kad Italijoje kunigai žaidžia futbolą, o ir mokytis daug nereikia. Parašiau laišką, kuriame pranešiau, kad noriu vykti į Italiją, ir gavau atsakymą: „Gali, tačiau su kapeliono rekomendacija.“ Kai nuėjau pas kunigą Boleslovą Pacevičių, šis pareiškė: „Kodėl nematau tavęs šv. Mišiose? Bet gal susitarsime. Kitą šeštadienį sugrįžk.“
Kunigai man atrodė nuobodūs, šv. Mišių nesupratau. O kapelionas man davė kelis feningius ir paprašė nublizginti dviratį. Pinigai tais laikais buvo didelis dalykas. Šv. Mišiomis B. Pacevičius mane kankino visus metus, o po to parašė rekomendaciją į Italiją. Turėdamas ją, ankstų rytą sėdau į traukinį, mane verkdama išlydėjo mama.
Italijoje viskas buvo įdomu. Buvau vaikas, ilgėjausi mamos. Po mėnesio gavau jos laišką. Korespondenciją iš pašto atnešdavo ir išdalydavo kunigas. Jis sakė: „Tikiu, kad mama čia atsiuntė tam, kad iš tavęs kažkas išeitų.“ Šv. Mišios vykdavo kasdien, nustebau, kad mano draugai chuliganai kasdien eina komunijos. Kunigai taip sužavėjo, kad ir pats nutariau juo tapti.
– Kas svarbu norint būt geru kunigu? Pasaulyje mažėja ir tikinčiųjų, ir dvasininkų, randančių raktą į žmonių širdis.
– Sunku moderniame pasaulyje būti geru kunigu. Dauguma vaikų auga malonumų ir pramogų kultūroje. Mano vaikystėje kunigai organizuodavo pramogas, kuriose buvo daug rizikos. Pavyzdžiui, veždavo į kalnus. Kopdavome septynias valandas su kuprinėmis ant pečių. Norint pasiekti viršukalnes buvo sunku, bet smagu. Tai ugdė valią. Kunigas, rodydamas ranka į elektrinę, sakė: „Jūs – kaip vanduo, kurį reikia teisingai nukreipti, nes iš balos nebus jokios naudos.“
Mums diegė kilnumą, sąžiningumą, teisingumą. Idealizmas buvo normalus dalykas. Atrodė, kad save dovanoti yra smagiau negu būti egoistais.
Atsimenu, kaip bendrabutyje patys plaudavome ir grindis, ir išvietes. Vienas saleziečių kunigas mėgo kartoti, kad vakare viskas turi būti švaru, o išvietė – balta kaip lėkštės ant stalo. Taip tapau išviečių tvarkymo specialistas.
– Nors Afrika atrodė patrauklus žemynas, Ruandoje išgyvenote genocidą.
– Taip, 1994 m. jį organizavo šalies valdžia. Pirmiausia radijas pranešė apie 60 užmuštų tutsių. Sekmadienį per šv. Mišias paminėjau radijo žiniose girdėtą pranešimą apie įvairiose vietose nužudytus žmones. Kai tariau žodžius „Aš jų nepažįstu, bet man skaudu, nes ir jie, kaip ir mes, nori gyventi“, bažnyčioje tvyrojo spengianti tyla. Visi tylėjo svarstydami: „Kodėl kunigas toks durnas? Kodėl jis nesiklauso valdžios radijo, raginančio išnaikinti šūdvabaliais vadintus tutsius?“ Berniukas Pranciškus po kiekvienų pamaldų skubėdavo pas seniūną pranešti, ką kalbėjau per pamokslą.
Netrukus Velykų išvakarėse gavau raštą, kuriame buvo nupieštas kunigas su tutsių mergaite, šios genties žmonės gražesni už hutus. Be to, buvo parašyta, kad kunigas Hermanas į Ruandą importavo Hitlerio rasizmą. Iš tiesų mano pozicija buvo priešinga, niekada neskirstydavau žmonių pagal priklausomybę genčiai. Ruandoje dokumentuose rašydavo tutsis arba hutas (tutsiai sudaro 14 proc. Ruandos gyventojų, likusieji – hutai). Aš juokaudamas sakydavau, kad esu tutsis, jie aukštesni už hutus, aš irgi aukštaūgis.
Po Velykų mane aplankė bloga nuojauta. Tuo metu pasirodė dideliu tiražu atspausdintas piešinys, garbinantis hutų vyrukus.
Balandžio 6 d. vakarą, kai tutsiai Ruandos sostinėje Kigalyje numušė lėktuvą, kuriuo į gimtąją šalį leidosi prezidentas Juvenalis Habyarimana, prasidėjo skerdynės. Dauguma Ruandos gyventojų jauni, iki 20 metų, neragavę mokslo ir neturintys darbo. 13 mln. gyventojų valstybėje dominuoja jauni žmonės: iki 14 metų 41 proc., 15–64 metų – 55 proc., vyresni negu 65-erių – 2,5 proc. Jaunimas, gavęs batų porą ir ginklą, pasijuto lyg rojuje. Rytą sugiedoję himną eidavo „į darbą“, t. y. žudyti. Jaunimas varžėsi, kuris daugiau nužudys ir labiau kankins.
Aš tuo metu buvau išvykęs į Akageros parką, esantį už 50 kilometrų. Manęs ieškoti į sodybą atvyko seniūnas su penkiais ginkluotais vyrais. Kai vienas vaikų paklausė, kodėl manęs ieško, atvykėliai atsakė: „Jūsų kunigas – išdavikas, jis – ne su mumis. Tačiau nebijokite, nešausime, esame paruošę virves, kuriomis pririšime jo kojas prie sunkvežimio ir, važiuodami per žvyrkelį, išdaužysime smegenis.“ Kaip matote, išvykęs iš sodybos praradau progą tapti kankiniu.
– Turite gerą humoro jausmą. Vadinasi, Dievas turėjo kitų planų ir ištraukė Jūsų galvą iš mirties kilpos.
– Turbūt. Ne kartą esu išsisukęs iš baisių situacijų. Kaip sakydavo mano mama, Dievas globoja mažus vaikus, girtus ir durnus žmones.
Prasidėjus genocidui, kai buvau Akageros parke, mane pažadino telefono skambutis. Susiruošiau važiuoti, tačiau sužinojau, kad keliuose pristatyta daug postų. Be to, buvo plačiai išplatinta mano karikatūra.
Kadangi buvo Velykų atostogos, Ruandoje buvo apie keturiasdešimt užsieniečių. Visiems liepė likti vietoje ir laukti, kol atsiųs transportą. Nebuvo kur bėgti: vienoje pusėje – krokodilai, kitoje – žudikai, todėl ir aš nutariau laukti. Po savaitės atvyko Jungtinių Tautų tankai, jie išgabeno mus į oro uostą.
Per 100 dienų Ruandoje buvo išžudyta beveik milijonas tutsių. Bijodami keršto, maždaug 2 milijonai hutų pasitraukė iš šalies. Daugiau kaip 20 000 pabėgėlių mirė nuo choleros epidemijos. Be šeimų ir namų liko maždaug 300 000 vaikų.
– Kada sugrįžote į Ruandą?
– Po dviejų mėnesių. Kraštas dvokė lavonais. Sodyboje viskas buvo nušluota nuo žemės: neliko nei langų, nei durų, nei stogų. Net pelių negalėjai rasti. Mano pastatytoje koplyčioje slėpėsi 3500 vaikų ir moterų, visi jie sudegė. Ežere, į kurį anksčiau eidavau maudytis, plūduriavo nužudytųjų kūnai. Teko iš jo semti vandenį arbatai, nes kitokio aplink nebuvo.
Žinojau, kad iš 120 sodybos vaikų gyvų liko 20. Eidavau į mišką, verkdavau ir prašydavau Dievo mirties. Pasikarti nedrįsau. Tada gavau faksą iš tutsių vyruko, kuris išvyko į užsienį, tapo kunigu ir paprašė surengti jo primicijas. Jaunojo dvasininko noras buvo surengti įšventinimo į kunigus iškilmes savo žemėje, nors ir persunktoje tėvų krauju. Jo brolį, mano vairuotoją, irgi nužudė per genocidą. Grįždamas iš Ekvadoro negalėjo nusileisti Ruandoje, nes oro uostai buvo nukloti lavonais, todėl sugrįžo į Ugandą. Įšventinimas į kunigų luomą vyko netoli pasienio. Šv. Mišias aukojo miške ant kelmo. Šalyje vis dar vyko kovos, mus saugojo kareiviai, iškilmėje dalyvavo dabartinis Ruandos prezidentas Polis Kagamė. „Esame mirtyje, bet Kristus mums žada prisikėlimą“, – sakė pagrindinis iškilmių dalyvis.
Atvykęs į primicijų vietą radau penkis gyvus iš dvidešimties išgyvenusius mano sodybos vaikus. Po poros dienų vėl reikėjo išvykti iš šalies, nes buvo nesaugu. Iš Ugandos nuvykau į Vokietiją ir aplankiau Lietuvą.
– Ką prisimenate apie tą apsilankymą gimtinėje?
– Elenutė Baltušienė nuvedė mane į Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčią bei Vilniaus Arkikatedrą, kuriai vadovavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Vilniuje netikėtai susipažinau su Hamburgo katalikų akademijos direktoriumi. Nuvykęs į Vokietiją, sulaukiau jo kvietimo aplankyti. Prie pietų stalo Hamburgo katalikų akademijoje susipažinau su „Hamburger Abendblatt“ žurnalistu, kuris prikabino vakare nueiti į vietos televiziją ir pakalbėti apie Ruandą žinių laidoje. Televizijos darbuotojai prasitarė, kad tą vakarą buvo kaip niekada daug žiūrovų. „Mus sujaudino jūsų pasakojimas ir norime jums padėti“, – sakė žurnalistas. Per mėnesį buvo surinkta pusė milijono Vokietijos markių. Tie pinigai padėjo pradėti atkurti sunaikintą Ruandos sodybą ir primiršti skausmą. Žudymai tęsėsi dar metus, visą tą laiką mane saugojo kareiviai.
Į Ruandos sodybą atvyko organizacijos „Unicef“ savanoriai. Jie pasakojo savanoje suradę apie 40 traumuotų 4–6 metų amžiaus vaikų. Tačiau sodyboje priimti jų negalėjau, nes neturėjome psichoterapeutų. Po trijų dienų „Unicefo“ atstovai sugrįžo prašydami priimti vaikus ir pažadėjo ieškoti specialistų. Greta manęs atsisėdo mergaitė ir berniukas, kuriems „Unicefo“ atstovai ištraukė paketus su sausainiais ir saldainiais. Mergaitė apžiūrėjo dovaną, bet valgė greta augančią žolę. Berniukas, pamatęs greta šliaužiantį driežą, stvėrė jį už uodegos ir sukrimto. Kai kurie vaikai, įpratę gyventi lauko sąlygomis, buvo pamiršę kalbą ir lojo. Po vienerių metų iš 40 atvežtų traumuotų vaikų devyni numirė. Prisiminė baisumus, kaip buvo žudomi tėvai, pradėjo loti ir krito negyvi.
– Ruandoje pastatėte penkias bažnyčias, įsteigėte dvi parapijas, Jaunimo sodybą. Ar ji dar veikia?
– Taip, joje gyvena 50 vaikų našlaičių, veikia internatas ir licėjus, kuriame mokosi 600 vaikų. Dar yra Informatikos ir statybos institutas, galima mokytis amatų ir kulinarijos. Veikia ir gimnazijos valgykla, joje telpa 300 vaikų, mano suprojektuota koplyčia, pavadinta Ugandos šventojo kankinio Kizito garbei. Nors stačiau be brėžinių, išėjo graži. Džiugu, kad vienas išgelbėtas vaikas sostinėje nusipirko sklypą ir įkūrė programavimo institutą 300 vaikų.
– Ar pasiilgstate Ruandos?
– Ne, ten per daug problemų. Kai atvažiavau į Ruandą 1978 m., ten buvo 3 milijonai gyventojų, dabar – 15 mln. Gal tik Ruandos maisto pasiilgtu. Turėjome puikų virėją, jis buvo vyresnis už mane ketveriais metais. Darbą pradėdavo 7 valandą ryto, o užbaigęs prisėsdavo maisto sandėlyje ant bulvių maišo, surūkydavo cigarą ir galvodavo apie rytojaus meniu.
Netoliese esantis ežeras, kurio ilgis 50 kilometrų, primena upę. Ten augo tilapijos, skaniausios žuvys. Kai jas kepdavo, nejausdavome jokio kvapo, priešingai negu gaminant „šviežią“ iš Klaipėdos ūkininkų turgaus. Daržoves valgėme iš savo daržo. Vulkaninėje žemėje augančios Ruandos bulvės yra nuostabios, gali jas valgyti kaip desertą.
Vandenį Ruandoje gėriau iš šaltinio, esančio už kilometro. Lietuvoje vanduo mano sodyboje prastas. Iškasus 12 metrų gręžinį rasta daug nitratų, 30 metrų – irgi. 120 metrų gylyje nitratų nebuvo, tačiau vanduo atsidavė dumblu. Bijau, kad pajūryje geresnio vandens nėra. Maisto be skonio stipriklių Lietuvoje irgi beveik nenusipirksi.
– Daugeliui Ruandos našlaičių buvote ir tėtis, ir mama. Kas svarbiausia auginant vaiką?
– Kad būtų išdidus pasakyti: nesu vargšelis, nesu kvailas. Jiems visą laiką kartojau: „Nebūsiu su jumis visą gyvenimą, esate tokie pat kaip ir visi kiti, turite imti gyvenimą į savo rankas.“ Svarbu vaikus mylėti, jie tai jaučia.
