„Geriausias mano sprendimas buvo pasilikti Lietuvoje“, – užtikrintai sako joniškietis verslininkas Saulius Bagdonavičius, kurio planuose emigracija buvo ne kartą. Labiausiai vyrą viliojo Jungtinės Amerikos Valstijos, ten jis planavo pasilikti neribotam laikui.
„Tiesiog domino, kuo skiriasi valstija nuo valstijos, gamta domino, nacionaliniai parkai, daugiau mane domino pakrantės, upės, kanjonai, – kas susiję su vandeniu ir buriniais mediniais laivais. Buvo noras restauruoti laivus, pabandyti su jais paplaukioti. (...) Bet mes pataikėme į tokį krizės laikotarpį, kad ten mus nelabai priėmė, sakė, sunkiai su darbais. Vienoje vietoje padėjome, bet taip, kaip savanoriai“, – pasakoja Saulius.
Nuvykęs, kaip pats sako, „apsiuostinėti“, Saulius Amerikoje išbandė net kelias gerais orais garsėjančias valstijas. Bet nei Kalifornija, nei Florida jo nepakerėjo.
„Nors mes Floridoje nemažai pabandėm, bet apie San Franciską pamatėme daugiau burinių medinių laivų. Buvo įdomu, bet nelabai man patiko tie darbai. Linksmas gyvenimas kaip keliaujančiam, bet suveikė patriotizmas grįžti čia“, – prisimena Saulius.
Buvo ir dar vienas bandymas apsigyventi užsienyje. Dar iki karo turėjęs daug darbinių reikalų su Ukraina, kurį laiką vyras planavo pasilikti šioje šalyje.
„Mūsų įmonė, kurioje aš dirbau Lietuvoje, susijusi su neorganinės chemijos importu, mane siųsdavo ten į komandiruotes, mąsčiau, gal susikurti savo verslą ir pasilikti. Važiuodavau tada ir į Donecko miestą. (...) Ten lietuvis turėjo savo verslą, kažkaip susipažinome. (...) Bet po to darbai toliau plėtojosi Lietuvoje, tai ir grįžau. Nepasilikom ten, kažkaip taip išėjo, kad Lietuvoje rimtesni darbai buvo“, – sako Saulius.
Tačiau nei užsienis, nei dideli tarptautiniai verslai Sauliui neapsuko galvos taip, kaip netikėtai gimusi idėja šalia Joniškio, Gataučių kaimo sodyboje, sukurti unikalų kempingą po mūsų šalį keliaujantiems žmonėms.
„Šis plentas pastatytas 1850 kažkelintais metais, po to buvo statomos pašto stotys – ne pašto funkcijai atlikti, dabar į lietuvių kalbą yra išversta kaip „užvažiuojamasis kiemas“. Pašto karietos buvo traukiamos arklių, arkliams reikėdavo paėsti ir pailsėti, kartais ir perkaustyti, manom, kad tokios stotys būdavo kas kažkiek kilometrų – tiksliai nežinom, nes nemažai jų išnyko.
Šita vieta nesunyko, manome, dėl to, kad po Antrojo pasaulinio karo buvo kelininkų įmonė atidavusi žmonėms gyventi. Čia gyveno dvi šeimos, užaugo vaikai ir jie prisižiūrėjo tuos pastatus, dėl to ir nesunyko. Šitiems pastatams yra per 100 metų, jie yra gan geros būklės, bet iš lauko pakeista mediena, stogas pakeistas“, – pasakoja Saulius.
„Nusprendžiau, kad ne pinigai svarbiausia“, – pasikeitusio savo požiūrio neslepia vyras. Visą savo laiką ir santaupas jis nusprendė skirti gyvenimo projektui.
„Man tai labiausiai patinka, kad čia yra sena, istorinė vieta. Kieme auga kriaušė, manome, kad jai yra taip pat per 100 metų. Atrodo, kriaušių niekur nenaudojam, jos neskanios, reikia surinkti, kad mažiau būtų bičių ar vapsvų kieme, bet jis žavingai atrodo, vienintelis toks vaismedis visam kieme. Yra ir daugiau dalykų: radiniai visokie, tas žavi, istorinė vieta, dėl to ir ėmėmės čia darbo“, – pažymi pašnekovas.
Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens Saulius su mylimąja Kamile savo kempinge priima žmones iš viso pasaulio. Ir parodo jiems ne tik Lietuvą, bet ir mūsų šalies žmonių gerumą.
„Šita vieta dabar veikia kaip kempingas, ji pagelbėja žmonėms, kurie keliauja didesniais atstumais. Automobiliu, aišku, lengviausia keliauti didesniais atstumais, bet čia yra buvę ir pėsčiųjų, kurie 1000 km ir daugiau eina, yra buvęs vokietis iš Vokietijos į Norvegiją važiuojantis, dviratininkai, motociklininkai – visomis rūšimis transporto ir pėsčiomis, ir riedučiais kažkas, bet gal čia jau vietiniai.
Turime įdomesnių žmonių albumą, kai kas jau 7-erius metus kelyje su dviračiu, prancūzas yra buvęs. Jie čia būna kelias paras, susidraugaujam, jie remontuoja dviratį arba jį tobulina, visokių atvejų būna. Jau kiek metų dirbam, tai mus žavi. Patys mėgstame keliones, mus yra visur gražiai priėmę žmonės, ir mes stengiamės taip pat su žmonėmis. Kai viskas taip paprastai, tai matome, kad jie pasilieka ir ilgiau pas mus, mums padeda ūkyje. Taip savanorystės pagrindu vyksta mainai. Ir mums gerai, ir mums padeda, mes mokesčio neimam, tai pas mus pagyvena įdomūs žmonės“, – pasakoja Saulius.
Jis neslepia, kad dažnai sulaukia keliautojų su itin mažu biudžetu, tačiau jiems vis tiek draugiškai atveria kempingo duris ir randa kur priglausti.
„Matom, kad žmonės labai žiūri į kainininką ant sienos, sakom tada: jokio mokesčio mums nereikia, bet gal galite ūkyje padėti? O darbų pilna – 2 ha ploto, tai visada rasim, ką nudirbti“, – sako pašnekovas.
Anksčiau svajojęs užsidirbti kuo daugiau pinigų ir gyventi turtingai, dabar Saulius laimę įžvelgia visai kituose dalykuose. Sako, kad sezono metu dirba be poilsio dienų, nors tai toli gražu neatsispindi jo ir mylimosios pajamose.
Svarbiausia kempingo vadovui – šilti santykiai su žmonėmis. Jis džiaugiasi, kad dauguma keliautojų šiuos namus palieka su plačiomis šypsenomis ir pažadu kada nors sugrįžti.
„Jeigu nesusitinkam jiems išvažiuojant, (...) tai randame raštelį kažkur padėtą, priklijuotą, kažkokį suvenyrą – visokiausių padėkos būdų. O smagiausia, kai žmonės kviečiasi į savo namus: ir į Vokietiją, ir į Skandinaviją, ir Olandiją. Turime knygutę, susirašome adresus, maža ką, gal važiuosim į tą šalį panašiu maršrutu ir užsuksim kada ateity“, – mintimis dalijasi tautietis.
„Norisi, kad žmonės iš viso pasaulio Lietuvoje jaustųsi saugūs ir laukiami“, – sako Saulius, su savo svečiais užmezgęs labai artimus ryšius.
Kai Lietuvoje orai atšąla, verslininkas su mylimąja patys išsiruošia į tolimas keliones, o tada aplanko tuos, kas buvo užsukę pas juos į svečius. Taip nutiko ir su vyru iš Izraelio.
„Turėjom adresą, Izraelyje išlipom oro uoste, numynėm dviračiais į jo kiemą. (...) Dvi ar tris paras jis mus apnakvindino, vežiojo aplinkui. Ir į vyno degustaciją, ir po parduotuves, jo žmona rodė, kaip gamina humusą. Viskas buvo aprodyta. Po kelių parų vėl sėdome ant dviračių ir išmynėme. Tai buvo nuostabu, tokie mainai“, – pasakoja Saulius.
Nors Joniškio rajonas nėra pati populiariausia ir turistų lankomiausia vieta Lietuvoje, Saulius tiki, kad jo gimtinė turi daug potencialo, ir žada visomis savo išgalėmis prisidėti prie šio krašto populiarinimo.
