Lietuvės Aistės Paulavičiūtės gyvenime persipina trys šalys – gimtoji Lietuva, kur prabėgo vaikystė, Anglija, kurioje suaugo, ir Norvegija, kurioje, kaip sako pati pašnekovė, pildosi jos svajonės. Du kartus gyvenimą nuo nulio nepažįstamoje šalyje pradėjusios lietuvės sunkumai nepalaužė, nors jų ir netrūko, o savotiška terapija buvęs tortų gaminimas galiausiai tapo pragyvenimo šaltiniu.
Iš Lietuvos išvyko vaikystėje
Lietuvoje Aistė augo iki 12 metų ir vaikystę Širvintų rajone, Čiobiškio kaime, prisimena su šypsena.
„Gyvenome vienkiemyje, prieš akis buvo miškas. Tai visa vaikystė buvo tiesiog lakstymas sode“, – portalui LRT.lt pasakoja tautietė.
Vis dėlto, būdama 12-os, Aistė su tėvais ir jaunesniu broliu išvyko į Angliją, kur jau gyveno tėčio sesuo. Pašnekovė neprisimena momento, kai tėvai pranešė apie persikraustymą, bet patikina – buvo daug ašarų, mat kraustytis į kitą šalį Aistė nenorėjo.
„Su draugėmis, žinodamos, kad jau artėja ta diena, verkėme kiekvieną kartą susitikusios. (...) Tėvai sako, kad persikraustėm dėl mūsų ateities. Dabar manau, kad šį tikslą įgyvendinti pavyko“, – šypsosi pašnekovė.
Prisijaukino Angliją, bet ryžosi emigruoti dar kartą
Šeima įsikūrė Glosteršyre, Vakarų Midlande. Aistė pripažįsta – pritapti jai buvo nelengva, o ir anglų kalbos tuomet dar nebuvo įvaldžiusi. Ji prisimena, kad per pamokas menkai ką suprasdavo, sunkiai sekėsi susirasti draugų ir dėl to keletą metų jautėsi „nei šen, nei ten“.
„Nesakyčiau, kad buvo labai daug patyčių, kas yra dažnas dalykas, tik buvo sunku atrasti savo draugių“, – sako lietuvė.
Vis tik po sunkios pradžios, Angliją Aistė prisijaukino. Čia studijavo tarptautinį verslą ir ispanų kalbą, baigė teisės magistrą ir užsiėmė tuo, ką dievino nuo vaikystės – šoko.
Po studijų įsidarbino viename notarų biure advokato asistente. Lietuvei darbas labai patiko, tačiau po pusmečio prasidėjo koronaviruso pandemija ir viskas sugriuvo. Be darbo likusi Aistė grįžo gyventi pas tėvus.
Kad nesėdėtų namie ir galėtų bent kiek užsidirbti, ji priėmė šeimos pažįstamos pasiūlymą padirbėti sporto prekių parduotuvėje ruošiant užsakymus. Netikėtas darbas atnešė ir netikėtą pažintį.
„Tame darbe sutikau lietuvį vaikiną. Jis gyveno tame pačiame miestelyje, kuriame ir mano tėvai. Viskas vyko labai greitai, per kelias savaites pradėjome draugauti. Vis dėlto jis jau anksčiau buvo nusipirkęs bilietą į Norvegiją, ten jau ir darbą turėjo susiradęs, nes nebenorėjo likti Anglijoje. Pasiūlė važiuoti su juo, ir nors niekada negalvojau, kad taip galėčiau, sutikau.
Vis tiek darbo nebeturėjau, nes teko išeiti iš teisės įmonės dėl kovido, pas tėvus nelabai norėjau likti, buvau be plano, jaučiausi tokioje aklavietėje. Labai keista, bet tėtis, nors yra griežtas, išleido, o mama labai nenorėjo išleisti. Bet pasakiau, kad jei bus negerai, grįšiu į tą pačią situaciją, kurią palieku“, – pasakoja Aistė.
Tamsūs pirmieji metai
Apie Norvegiją pašnekovė pripažįsta pernelyg daug nežinojusi, tik tiek, kad ši šalis labai patiko jos tėčiui. Vis dėlto jau pirmo apsilankymo metu Aistę sužavėjo Norvegijos gamta.
„Tuo metu buvo vasara, ko Anglijoje irgi nelabai turime, – karštų vasarų ar šaltų žiemų, kaip Lietuvoje, visą laiką lietus. Kai pamačiau, kiek čia vandens, kokios gražios vasaros, įsimylėjau Norvegiją“, – sako pašnekovė.
Iš pradžių pora apsistojo pas Aistės vaikino draugą Sandvikoje, netoli Oslo. Per daug nenutolo ir kraustydamiesi gyventi atskirai – įsikūrė netoli Askerio miesto. Ir nors iš pirmo žvilgsnio Norvegija pakerėjo, pirmieji metai Aistei šioje šalyje buvo labai tamsūs.
„Visą gyvenimą turėjau svajonę šokti, tą Anglijoje ir dariau, bet čia atvažiavus tai dingo. Viskas dingo – draugės, tėvai, o man ten, kur tėvai, ten ir namai, jų labai trūko. Anglijoje dirbau tai, ką mylėjau, o čia tiesiog turėjau pradėti nuo kažko, kad įsikurčiau“, – pasakoja Aistė.
Nors atvykusi tautietė svarstė pabandyti ieškoti darbo europinės teisės srityje, greitai suprato, kad be norvegų kalbos durys šioje srityje jai uždarytos. Tada Aistė įsidarbino vieno prekių ženklo drabužių parduotuvėje, jai tekdavo tvarkyti ištisus kalnus rūbų. Ten lietuvė išdirbo metus. Kaip pati sako, tada, kai namo vis dažniau grįždavo verkdama, suprato – gana.
Konditerija tapo terapija, o netrukus ir pragyvenimo šaltiniu
Greta darbo laisvalaikiu Norvegijoje Aistė gamindavo tortus ir jos meilė konditerijai vis augo. Šią veiklą ji pasakoja atradusi dar gyvendama Anglijoje, teisės studijų metu. Vis dėlto pašnekovė pripažįsta – už saldžių desertų slypi ne pati džiugiausia istorija.
„Turiu diagnozuotą generalizuotą nerimą ir kai mokiausi teisę, man paūmėjo panikos priepuoliai ir visi kiti dalykai. (...) Buvo toks stiprus nerimas, kad net į gatvę bijodavau išeiti, nes maniau, kad man kažkas atsitiks. Kepimas ir šokiai man buvo tarsi vaistai“, – paaiškina tautietė.
Persikėlus į Norvegiją, draugai Aistę įtikino, kad čia gyvenantys tautiečiai yra išsiilgę Lietuvoje pamėgtų desertų, tad ji po truputį ėmė gaminti tortus vietos lietuviams. Išėjusi iš darbo drabužių parduotuvėje, pašnekovė iškart nusprendė ieškoti darbo virtuvėje.
„Man pasisekė gauti darbą tikrai prabangiame restorane Osle. Ten išdirbau pusantrų metų, labai mylėjau tą vietą. Kol ten dirbau, dar nebuvau rimtai pradėjusi gaminti desertų, bet sudalyvavau keliose lietuvių mugėse. Kai viską išpirko per kelias valandas, pagalvojau, kad gal iš tikrųjų kažkas išeitų“, – prisimena Aistė.
Ji pripažįsta pirmaisiais metais Norvegijoje ne kartą galvojusi apie grįžimą į Angliją. Aistė svarsto, kad ir šįkart konditerija jai padėjo nepasiduoti sunkiu metu.
„Man atrodo, kad mano tortai mane sustabdė. Jei nebūčiau tuo užsiėmusi, jei nebūtų buvę žmonių, kuriems patiko mano tortai, nemanau, kad būčiau pasilikusi. Tais sunkiais momentais padėdavo, kad turėjau tokį užsiėmimą“, – įsitikinusi pašnekovė.
Galiausiai ji nutarė ieškoti nuomai virtuvės patalpų. Paieškos strigo, bet galiausiai lietuvei nusišypsojo sėkmė.
„Vienam mano užsakovui labai patiko mano tortas ir jis pasiūlė tiekti desertus jo restoranui, o taip pat ir nuomotis virtuvę jo turimose patalpose“, – pasakoja Aistė.
Svajoja apie nuosavą desertinę
Dabar greta individualių užsakymų ir darbo su minėtu restoranu, lietuvė padeda kurti desertų meniu vienam „Michelin“ žvaigžde įvertintam restoranui. Pašnekovė pati sunkiai tiki tuo, kur yra šiandien, bet pabrėžia – už sėkmės slypi sunkus darbas.
„Buvo daug bemiegių naktų, kai visus savaitgalius ar vakarus draugai praleisdavo kartu, aš leisdavau juos maišydama tešlas. Galbūt mano sėkmė slypi ir tame, kad desertuose randu didelį komfortą ir laimę, o gamindama juos bandau tą perteikti ir žmonėms. Į savo desertus tikrai sudedu labai daug meilės“, – šypsosi Aistė.
Nors ji dar neskuba galvoti toli į priekį, bet pripažįsta pasvajojanti apie nuosavą desertinę. „Reikia labai daug dėl to dirbti, bet tikrai norėčiau, kad kada nors ši svajonė išsipildytų“, – sako tautietė.
Be kita ko, Norvegijoje Aistei pavyko sugrįžti ir prie svajonės šokti. Įsidarbinusi restorane, ji ėmė lankyti ir šokių su aukštakulniais užsiėmimus. Netrukus sulaukė pasiūlymo būti mokytojos pavaduotoja, o dabar kartą per savaitę turi savo klasę.
Sugrįžti į Angliją Aistė tikina nė nesvarstanti, o iki pilnos laimės trūksta tik to, kad į Norvegiją atsikraustytų tėvai.
„Viskas, apie ką visą gyvenimą svajojau, čia atvažiavus pildėsi. Buvo rožiniai akiniai nukritę pirmus metus, bet dabar atrodo, kad tai, kas vyksta, yra netikra“, – šypsosi pašnekovė.
Ryšį su Lietuvą jaučia, bet grįžti neketina
12 metų praleidusi Lietuvoje, panašiai tiek – Anglijoje, o dabar ketvirtus metus Norvegijoje skaičiuojanti Aistė pripažįsta, kad joje persipynusios skirtingos kultūros. Anot pašnekovės, gyvendama Anglijoje ji jautė, kaip stipriai tolsta nuo Lietuvos, o atvažiavus į Norvegiją ryšys tarsi vėl sustiprėjo.
„Esu truputį pasimetusi, nes mano šaknys Lietuvoje ir širdy vis tiek Lietuva. Kadangi Anglijoje užaugau, tai daug dalykų iš ten esu perėmusi, bet čia atvažiavusi jaučiuosi labiau priartėjus prie lietuviškų šaknų.
(...) Yra skirtumas, kai gyveni kaip emigrantas, ir kai gyveni nuo mažens. Emigrantai labiau buriasi kartu, kaip ir čia, Norvegijoje. Bet kai augi toje šalyje, eini į mokyklą, tai kartais lietuvių ten net nėra. Universitete irgi nė vieno nebuvo, tai tuo metu jaučiausi, kad esu vienintelė lietuvė. Čia atvažiavus kitaip. Ir draugas lietuvis, tai irgi mane patraukė į Lietuvos pusę“, – mintimis dalijasi Aistė.
Anot pašnekovės, vaikystėje išvykus iš Lietuvos, lietuvių kalbos išlaikymas jai taip pat tapo iššūkiu. Tautietė neslepia – jiems su broliu tarpusavyje lengviau kalbėtis angliškai. Aistė pasakoja, kad tėvai jų nespaudė būtinai kalbėti lietuviškai ir leido spręsti patiems.
„Man truputį lengviau, nes buvau vyresnė, kai išvykom iš Lietuvos, bet mano broliui jau sunku. Jis lietuviškai nelabai skaito, kai rašo, tai irgi juokiamės. O mano draugas irgi iš manęs juokiasi, nes kartais tikrai kokią nesąmonę pasakau, – šypsosi pašnekovė. – Niekada neįsivaizdavau, kad kada nors būsiu su lietuviu, nes man lietuvių kalba jau nebuvo kaip gimtoji.“
Daug metų svetur praleidusi Aistė sunkiai save įsivaizduotų vėl gyvenančią Lietuvoje, bet patikina, kad kaskart gera grįžti į gimtinę. Ten likusi ir močiutė, ir kiti giminaičiai, tebėra kelios artimos draugės, su kuriomis išsaugojo ryšį nuo vaikystės.
„Negaliu paaiškinti, kas, bet kai grįžtu į Lietuvą, vis tiek kažkas jaučiasi širdyje. Kaip ir esu namuose“, – šypsosi pašnekovė.
