Lukas Zabulionis Norvegijoje vadinamas vienu perspektyviausių šalies saksofonininkų, o jo debiutinis albumas, kurį įkvėpė šeimos emigracijos istorija, buvo palankiai sutiktas tiek kritikų, tiek klausytojų. Nors iš Lietuvos išvyko daugiau nei prieš 20 metų, Lukas patikina – gimtinėje norėtų praleisti daugiau laiko, netgi kurį laiką pagyventi. „Grįžus į Lietuvą, visą laiką kažkokia pusė prabunda“, – pažymi muzikantas.
Su Luku susitikome Norvegijos muzikos akademijoje, kur vyko jo trio repeticija prieš artėjantį koncertą. „Dar turime užbaigti repetuoti“, – pasitikęs mane sako saksofonininkas ir pakviečia į trumpą džiazo koncertą.
Lukas pripažįsta – jam lengviau bendrauti muzikos kalba nei žodžiais ir tikina neabejojantis, kad muzika gali daug ką papasakoti savaime. Vis dėlto susitikimą lydi ne tik muzikos, bet ir lietuvių kalba. Jos Lukas nepamiršo, nors didesnę savo gyvenimo dalį yra praleidęs Norvegijoje.
Susižavėjimas Norvegijos kultūra ir profesinės galimybės
Į šią šalį iš Kauno kilęs pašnekovas su tėvais išvyko, kai jam tebuvo 7-eri. Anot muzikanto, jo šeimos išvykimo istorija susideda iš dviejų dalių.
„Toks pasirinkimas ir sprendimai buvo vykdyti mano tėvų. Tėčiui patiko Norvegija dėl kultūros, dėl to, kaip žmonės bendrauja. Jis čia apsilankė su Kauno filharmonija vieną ar keletą kartų ir turbūt nuo to viskas prasidėjo.
(...) Ar sprendimas įvyko po vaikų – mano ir mano sesės – gimimo, neaišku. Bet tikslas buvo užauginti vaikus šalyje, kuri nebuvo patyrusi tiek karo. Ir tas susižavėjimas lėmė, kad čia buvo atviriau ir laisviau“, – portalui LRT.lt sako Lukas.
Kita istorijos pusė susijusi su jo dirigente mama. Tuo metu, kaip tik pabaigus studijas, jai pasitaikė proga užimti dirigentės vietą Sandefjorde.
„Čia tikint netikint likimu kaip tik tuo metu atsirado galimybė. Šiaip labai retas atvejis, kad dirigento rolė būtų suteikiama. (...) Ji gavo bandomąjį laikotarpį ir tada keliais mėnesiais ar net puse metų anksčiau iškeliavo į Norvegiją, o mes 1999-aisiais truputį vėliau atvykome“, – pasakoja pašnekovas.
Emigracija paliko pėdsaką
Jis pripažįsta – nors buvo dar mažas, persikraustymas į naują šalį nepraėjo be pasekmių, palikus viską, ką pažįsti, teko išgyventi daugybę emocijų.
„Naują kalbą gana greitai išmokti teko, per keletą mėnesių. (...) Namuose buvo griežtai nustatyta, kad tik lietuviškai kalbėtume“, – sako muzikantas.
Lukas neabejoja, kad kraustymasis į Norvegiją paveikė ne tik jį ir seserį, bet ir tėvus. Tą sako jautęs ir matęs.
„Tai tokie elementarūs dalykai, nebūtina apie juos kalbėti, viskas yra atmosferoje. Sunku, buvo sunkių laikų. Vis tiek tėvai buvo iš didelio draugų rato, pratę bendrauti savo gimtąja kalba. Tuomet turėjo išreikšti mintis kalba, kurią moka, nemoka, mokosi – vis tiek ne tas pats. Tai labai paveikė, vis tiek užsieniečiu jaustis neišvengsi.
Tas jausmas persidavė. Nors kalbą moku, nors čia gyvenu 23 metus, šaknys vis tiek Lietuvoje“, – pažymi saksofonininkas.
Luko nuomone, su tapatybe susiję klausimai yra filosofiniai, į kuriuos galima pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Jis tikina nesijaučiantis nei lietuviu, nei norvegu, o veikiau pasaulio piliečiu.
„Tų sienų nereikia, – šypteli muzikantas. – Bet, kas susiję su valstybiniais reikalais, tai dabar esu įgijęs Norvegijos pilietybę. O šiaip, ar jaustis norvegu, ar lietuviu, tai galbūt priklauso nuo kalbos, kuri artimesnė širdžiai. Pakalbėjus su šeima ar kitais lietuviais, kažkokia gyvybė atsigauna. Kartais praeina daug laiko ir atrodo, kad kažko trūksta, bet neįmanoma pasakyti, kas tai yra. Pakalbėjus lietuviškai, tai atsiranda.
(...) Galima taip nupasakoti – grįžus į Lietuvą, visą laiką kažkokia pusė prabunda. Žmonės čia gan šilti, bet vis tiek tas šaltis jaučiasi, o bendrauti Lietuvoje – jausmingiau, linksmiau“, – kalba pašnekovas.
Meilė muzikai buvo akivaizdi nuo vaikystės
Paklaustas, kada prasidėjo jo muzikinis kelias, Luko pasakojimas vėl sugrįžta į vaikystę. Kaip pats sako, laikas Norvegijoje bėgo ir galiausiai šalia norvegų jis ėmė mokytis dar vienos naujos – muzikinės – kalbos. Pašnekovas svarsto, kad veikiausiai jo susidomėjimas muzika kilo iš šeimos. Tėtis apie 15 m. dainavo Kauno filharmonijoje, buvo choristas.
„Jeigu bandytume kažkur kažkokią sėklą rasti, tai greičiausiai ji būtų ten. Tėtis domėjosi muzika nuo pat mažens, studijavo ir violončelę, ir pats pradėjo mokytis groti gitara, po to dainuoti.
Domėjosi džiazo muzika laisvalaikiu, bet Lietuvoje ir vakarais grodavo, dainuodavo džiazo klubuose. Tai iš vienos pusės buvo klasikinis choristas, o iš kitos – džiazo muzikantas, taip suvedant dvi tradicijas. Namuose buvo muzika leidžiama per kolonėles nuo pat mažens, albumų kolekcija, tai skonis muzikinis lavinamas buvo net to man pačiam nesuprantant“, – mintimis dalijasi Lukas.
Norvegijoje pašnekovas ėmė lankyti ir pradinę kultūros mokyklą, kurioje galima mokytis muzikos. Tiesa, anuomet eilėje tekdavo laukti keletą metų. Muzikantas neprisimena, ar pats išreiškė tokį norą, ar mokytis muzikos nukreipė tėvai, bet patikina – jo meilė muzikai buvo akivaizdi, klausantis jos norėdavosi ir šokti, ir dainuoti.
„Tėvas bandė mokyti mane gitara groti, bet kažkaip tas instrumentas nelipo. Galbūt reikėjo kito mokytojo arba galbūt buvo dar per anksti, nes saksofono pamokos prasidėjo vėliau“, – sako Lukas.
Tikslios istorijos, kaip pasirinko būtent šį instrumentą, jis taip pat nepamena, o paklaustas, ar šis saksofonas iškart buvo prie širdies, pabrėžia – ne viskas taip paprasta.
„Visas tas pasakas apie talentus ir genijus galima iškart pašalinti. Tai visada buvo darbas“, – teigia pašnekovas.
Beje, saksofoną, kuriuo groja, Lukas kadaise atsivežė iš Lietuvos. Tada, kai dar būdamas 18 ar 19 metų, lankėsi gimtinėje ir turėjo pamokų pas Kęstutį Vaiginį.
„Tai buvo labai įspūdinga patirtis, nes jis jau profesionalus muzikantas buvo. Apie savo veiklą papasakojo, viską aprodė. Viešnagė baigėsi tuo, kad iš jo pažįstamo nusipirkau šį saksofoną“, – prisimena pašnekovas.
Vis dėlto minčių sukti kitu nei muzikanto keliu, pripažįsta Lukas, buvo kilę. Kaip pats sako, nežinia, kiek tos idėjos buvo realios, kiek apmąstymus lėmė smalsumas, bet vienu metu jis galvojo apie architekto profesiją.
„Dar aišku buvo ir tėvų norų. Iš motinos pusės buvo noras, kad tapčiau gydytoju. Tėvas dėl šito nesutiko ir buvo linkęs prie muzikos. Vis tik pasirinkus muziką, viskas klostėsi viena kryptimi“, – tikina Lukas.
Debiutinis albumas sutiktas palankiai, jį įkvėpė šeimos istorija
Po mokyklos jis iškart bandė įstoti į džiazo universitetą Trondheime. Kaip pasakoja Lukas, ten kasmet suformuojama tik viena klasė, o į ją priimami vos 6–8 studentai iš maždaug 300 stojančiųjų. Tąkart Lukui įstoti nepavyko, tad jis pasirinko metų trukmės specializuotą muzikos mokyklą.
„Tai buvo kaip paruošiamieji metai prieš universitetą. Muzika visą parą. Dirbi su grupėmis, su mokytojais, individualiai. Gal tuo metu ir įvyko kažkoks vystymasis. Antrą kartą stojant į džiazo universitetą Trondheime tie patys mokytojai pastebėjo didelę pažangą, aukštai įvertino ir priėmė“, – savo istorija dalijasi pašnekovas.
2016-aisiais Lukas išleido debiutinį albumą „Changing Tides“, kurį pozityviai sutiko tiek Norvegijos džiazo bendruomenė, tiek kritikai ir klausytojai. Jis buvo įkvėptas Luko šeimos emigracijos istorijos. „Ten vyrauja išvykimo, ilgesio tema. Keliaujant jūroje, nežinant nei to, kas priekyje, nei kas atgal“, – komentuoja muzikantas.
Į šį albumą nugulusius kūrinius Lukas rašė tėvų namuose. „Aišku, kyla tas įkvėpimas, inspiracija ir kitose vietose, bet būtent ten ar žiemos laikotarpiu, ar per atostogas, Velykas ar vasarą, kai aplankai namus, tam tikra nuotaika kyla ir ta nuotaika net ir tą albumą suformavo kažkiek“, – sako pašnekovas.
Šiuo metu saksofonininkas jau baigia antrąjį savo albumą, kuris turėtų pasirodyti, kaip planuojama, kitų metų pavasarį. Luko teigimu, šis bus visai kitoks nei pirmasis, įkvėptas kitokių patirčių.
„Kiekviena kompozicija yra atrinkta ir patobulinta tiek, kiek įmanoma. Įkvėpimas iš kelionių, studijų užsienyje. Teko mokytis ir Vokietijoje, ir Nyderlanduose, tuo metu taip pat keliauti Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje. Tai buvo patirčių mišinys ir tuomet rašiau kūrinius. Visa tai subrendo, susigulėjo. Įrašiau albumą daugmaž su tais pačiais muzikantais, su kuriais įrašiau ir pirmąjį, tik sudėtis šiek tiek platesnė.
Dabar vyksta paskutinis techninis etapas, kad būtų galima pristatyti muziką aukščiausia kokybe. O kad pirmąjį albumą taip gerai priėmė ir buvo daug gražių komentarų, tai tik į naudą ir padės kitoms produkcijoms“, – mintimis dalijasi muzikantas.
Jis atskleidžia, kad turi minčių greta džiazo prijungti ir klasikinės, kamerinės muzikos. Tiesa, ši idėja kol kas lieka dar kitiems metams.
Norėtų daugiau laiko praleisti Lietuvoje
Lukas pripažįsta dažnai pagalvojantis, kad norėtų daugiau laiko praleisti Lietuvoje, netgi kurį laiką pagyventi. Paįvairinti aplinką, įgyti naujų įgūdžių ir pasisemti įkvėpimo.
„Galima būtų ir muzikos mokytoju padirbėti, nes mokydamas kitus, mokaisi ir pats. Dirbti su muzikos studentais yra malonumas. O jeigu muzika įvyksta, tai norėčiau ir pamuzikuoti“, – mintimis dalijasi muzikantas.
Tiesa, kol kas tokios galimybės nėra, mat projektų Lukas, kaip pats sako, šiuo metu turi netgi per daug. Vis dėlto muzikantas patikina, kad savo lietuviškumo nepamiršta, o ir lietuvių liaudies muzika tam tikromis formomis nugula į jo kompozicijas.
„Taip konkrečiai, kad įtraukta iš vienos ar kitos vietos, neįmanoma pasakyti, bet jeigu žvelgiant per lietuvių kalbą ir lyginant su muzikine kalba, tai vis tiek lietuvių kalba duoda kitokių niuansų. Ir tuo ši muzika skiriasi nuo kitos čia, Norvegijoje. Nes melodijos ar harmonijos, ornamentai, jie kyla ne vien iš muzikinės teorijos, kyla ir iš prigimtinės kalbos. Ir mokykis, kiek nori, bet gimęs su kalba, tai su ta kalba muzika ir vystysis. Taigi tos lietuviškos šaknys kartu eina ten, kur kelias veda“, – sako Lukas.
