Norvegijos žinovė, viena iš lietuvių bendruomenės kūrėjų Daina Bogdanienė daugiau nei 30 metų gyvena šioje Šiaurės šalyje. Dabar moteris ten dirba Darbo inspekcijoje ir dalinasi savo darbo patirtimi su atvykstančiais emigrantais, tarp jų – lietuviais. „Tikrai ketinau grįžti gyventi namo, į Lietuvą, tačiau maži vaikai to nenorėjo“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako lietuvė.
Sapnuodavo Vilniaus senamiesčio gatves
„Man yra 64-eri metai, tai 32-eji metai Lietuvoje ir 32-eji Norvegijoje – tiek gyvenau. Dabar turiu du gyvenimus, jau tą pirmąjį beveik pamiršau“, – prisipažįsta moteris.
Daina yra viena pirmųjų lietuvių, įsikūrusių Norvegijos sostinėje. Tačiau šiandien gyvenimą svetur ji matuoja ne tik norvegiškais matais. Šalies, suteikusios jai darbą ir gyvensenos pažinimą, Daina prisipažįsta neidealizuojanti.
„Osle yra gamta, aš išeinu iš savo namų, ten yra miškų, ten yra ežerų, ten yra jūra. Aš nemėgstu Oslo centro, o Vilniaus senamiestį aš labai labai myliu. Oslas labai gražus miestas, man jis taip pat labai patinka, bet aš negaliu sakyti, kad ten yra mano širdis. Man nepatinka, kad yra elgetų miesto gatvėse, kad yra nešvaru, netvarkinga, palyginti su Vilniumi“, – dalinasi įžvalgomis lietuvė.
Į Vilnių Daina stengiasi grįžti dažnai, be jo tiesiog negali, tačiau sako, jog taip buvo ne visuomet. Nepriklausomybės aušroje išvykusi į Oslą, moteris negalėjo leisti sau beveik nieko, o taupytis bilietui atgal į tėvynę reikėjo ne vieną mėnesį.
„Bilietas kainuodavo 9000 tūkst. kronų, o kadangi dar buvo du maži vaikai, tai buvo dvi mano mėnesio algos – nuskristi į Lietuvą. Turėjai prieš tai susitaupyti. Vilnius būdavo vieną kartą per metus ir tiesiog svajodavai, mirdavai kaip narkomanas nuo norėjimo patekti į Vilnių, sapnuodavau Vilniaus senamiesčio gatves, nes senamiestis buvo mano jaunystė, Salomėjos Nėries mokykla, labai mylių jį“, – sako moteris.
Pirmieji metai svetur buvo labai sunkūs
Tik įsikūrusi Daina dirbo Lietuvos informaciniame centre Osle, tačiau ji prisimena ne tik įdomiąją naujos patirties pusę. Moteris sako, kad, nors Norvegija atrodo netolima šalis, gyvensenos normos joje kitokios – iš pradžių Dainai stigo socialinio rato, komunikacija internete dar nebuvo pasiekusi tokio populiarumo viršūnės kaip dabar.
„Kaip tada aš gyvenau, man neatrodė sunku. Buvo labai įdomus laikotarpis, buvo labai įdomus darbas, atvažiuodavo delegacijų iš Lietuvos, man buvo įdomu, kaip asmenybei, susitikti su įdomiais žmonėmis, sužinoti naujų dalykų apie Norvegiją. Aš labai mėgstu žinoti, tad kaupiau tą informaciją.
Kai dabar pagalvoju apie tą laikotarpį – tai buvo klaiku. Aš buvau visiškai viena su dviem mažais vaikais – vienam 6-eri metai, kitam 7-eri su puse, jie man tampė sijoną: „Mama, ką veikiame.“
Draugų nėra, giminių nėra, aplinkos nėra, tu esi niekam neįdomus. Savaitgaliais gali daryti, ką tik nori, o pinigų beveik neturiu. Eidavome į žaislų parduotuves, ten vaikai žaisdavo, žaislų nepirkdavome. Taip leisdavome laiką. Buvo klaiki vienatvė, literatūros badas, interneto, žodynų nebuvo, žurnalų nebuvo, lietuvių buvo 3, 4 kokie“, – prisimena Daina.
Daina pasakoja, jog pirmus metus išgyventi nebuvo lengva, tačiau supratus, kad artimiausiu metu grįžti į Lietuvą finansinių galimybių nėra, teko apsiprasti.
„Visą laiką norėjau grįžti, bet man visi sakydavo: „Kam tau grįžti, turiu darbą, turi pinigų.“ Pinigai buvo dideli, su norvegiškais pinigais Lietuvoje galėjai daug turėti. Mano vienas vaikas, nesakysiu kuris, pasakė: „Mama, bet mes Norvegijoje neturtingi, o Lietuvoje – turtingi“, – šypsodamasi pasakoja lietuvė.
Visur aplink „lygiava“
Tačiau turto ir skurdo santykis Norvegijoje kitoks. Anot Dainos, nei vienas turtingas ar įtakingas žmogus neparodys toks esąs. Tačiau delikati atskirtis tarp socialinių sluoksnių visgi yra, tik ji nėra viešai matoma.
„Niekas tavęs nepažemins dėl to, kad tu kažko neturi, ne su tokiu automobiliu važiuoji ar ne tokie tavo batai. Nėra agresyvumo turtiniu pagrindu. Bet jis yra užslėptas. Mes gyvenome labai turtingame rajone, nes nuomojome namo dalį, tuo metu buvo tokia nekilnojamojo turto rinka, kad buvo labai lengva išsinuomoti ir gana pigiai.
Vaikai ėjo į mokyklą su labai turtingų tėvų vaikais, jie matė tą skirtumą. Mūsų rūbai buvo vienokie, jų buvo vardiniai. Mūsų namai buvo sena vila su senais kilimais. Kai nueidavo į draugų namus, jie matydavo visiškai kitokią aplinką, gerus automobilius. Aš automobilio neturėjau iki 50 metų.
Darbiniame gyvenime tu net nepažinsi, kuris yra viršininkas, hierarchija yra plokščia, viršininkas yra tas, kuris nurinks indus ir atneš, paduos kavą“, – sako emigravusi lietuvė.
Dabar Darbo inspekcijos informaciniame centre dirbanti Daina puikiausiai išmano darbinius ir socialinius santykius, tautinę bendrystę, skirtis bei nematomus niuansus.
„Jie pasirinko tokį modelį – aš esu neturtingas, aš esu niekas, aš nesu geresnis nei tu ir tuo džiaugiuosi. Pas juos tas įstatymas, kuris vadinasi „lygiavos“, iš literatūros atėjusi sąvoka – danų rašytojo knygos apie miestelį Jante. Tas miestelis neleidžia žmogui būti kitokiam nei visi kiti. Jantės įstatymas Norvegijoje puikiai veikia, sustyguoja tave, jei tik pradėsi pūstis.
Karalius važiuoja su tramvajumi, neturi apsaugos ir tuo didžiuojasi. Atsimenu ištrauką iš vienos knygos, kur užsienietis, žinodamas, kad į bažnyčią ateis karalius, laukė jo, laukė, kol visi atsistos, jis įeis su palyda. Užsienietis sako: „Kur karalius?“ O jam atsakė: „Jis atėjo, atsisėdo paskutinėje eilėje ir tyliai išėjo“, – sako moteris.
Anot jos, norvegiškas orumas nereiškia pasipūtimo. Daina juokiasi – Norvegijoje ir pas karalių galima patekti, jeigu tik bus laiko jo darbotvarkėje.
„Mes buvome Islandijoje, su buvusiu vyru ėjome į barą, ten atėjo užsienio reikalų ministras. Aš galvojau, jog jam iškart bus skirta vieta, o taip nebuvo – viena moteriškė davė jam palaikyti, pasaugoti katę, alų gėrėme atsistoję – buvo tokie santykiai. Stiklinės lubos vis tiek yra“, – prisimena ji.
Atvykusiems yra privalu prisitaikyti
Iki Norvegijos patirties moteris Vilniuje mokytojavo, dėstė lietuvių kalbą, tad, Osle užsidarius informaciniam centrui, susikūrus Lietuvos ambasadai, ji jau svarstė grįžti namo. Tačiau išmokusi norvegų kalbą, lietuvė surado dar vieną užsiėmimą – vertėjavimą, o viena iš bylų, kuriai teko versti teisme, pateko į šiurpų romaną.
„Apie vieną iš šitų istorijų yra parašyta knyga, ji vadinasi „Stiklinė pieno“. Aš vertėjavau šitoje byloje ir susipažinau su autore. Ji labai tyli moteriškė, bet knyga yra apie prostitutes, kurios buvo atvežtos iš Rusijos į Lietuvą, palaužtos ir išvežtos į Norvegiją. Tai yra tikra istorija“, – teigia ji.
Dainai kuriantis gyvenimą su dviem mažamečiais vaikais Norvegijoje, pradėjo aštrėti situacija su vaikų atiminėjimu iš lietuvių šeimų. Moteris sako, jog norvegų ir lietuvių kultūros skiriasi, dėl to galėjo rastis neramumų.
„Aš labai komentuoti nenoriu, nes tai yra labai skaudi tema. Kai kartais pagalvoju – aš irgi buvau viena su dviem vaikais ir man asmeniškai buvo toks įvykis. Pirmais ar antrais metais Norvegijoje, kai mano vaikai pradėjo eiti į mokyklą, mes gyvenome name ir jie parėję iš mokyklos sako: „Eisime pažaisti į lauką su klasiokas“.
Po kurio laiko aš gaunu iškvietimą į mokyklą, ten sėdi socialinė darbuotoja, mokytojos, mokyklos direktorė ir sako: „Vaikai negali vaikščioti po kiemus ir ieškoti draugų.“ Aš atsakiau, jog Lietuvoje mes taip darome, o man atsakė: „Čia tau ne Lietuva. Mes tau davėme sąrašą su pavardėmis, jei tavo vaikai nori draugauti su kitais vaikais, tu pasiskambini tėvams, susitari su jais ir organizuoji susitikimus.“
Labai jaudinausi, paskambinau draugams, man sakė būti atsargiai ir jokiu būdu nesipriešinti. Vaikų neatimtų už tokį dalyką, tačiau jei būčiau buvusi nenuolanki, moteris be išsilavinimo, būčiau pradėjusi aiškinti, kad nenoriu keisti savo kultūros, o tai dažnai daro kiti imigrantai, nežinau, kaip būtų buvę“, – pastebi Daina.
Kai Lietuvą viena po kitos pasiekė istorijos apie Norvegijoje prarastus vaikus, Daina tuo metu studijavo kultūrinius skirtumus ir domėjosi vaikų teisių apsaugos tema, savo įžvalgas moteris dėstė Lietuvoje publikuojamuose straipsniuose, tačiau Daina sako sulaukdavusi kaltinimų ir įžeidinėjimų.
„Ten yra nesusikalbėjimas ir kultūrinė avarija, susidūrimas, kur nebuvo ieškoma galimybių susikalbėti ir išaiškinti. Jeigu Norvegijoje yra vaikų teisių apsaugos specialistė ir ji ateina į šeimą, nes gavo pranešimą iš darželio, o atėjusi į šeimą mato, kad tėvas vaikšto suspaudęs kumščius, motina dreba, vaikas kampe irgi dreba, tai surašo ir tai išsieskaluoja į baisias bylas.
Kad ir kokiomis normomis gyvena norvegai, atvykusiems privalu jas gerbi ir stengtis prisitaikyti“, – sako lietuvė.
Nustebino ramybė
Daina pastebi, jog labiausiai norvegų kultūroje ją stebina lėtas gyvenimo būdas ir darbo etika, kurioje mažai nereikalingo persidirbimo, daug bendradarbiavimo ir laiko sau.
„Labai atsipalaidavę, nėra streso, yra ramybė, geria kavą, sėdi, skaito laikraščius. Yra tokių vietų, kur yra biuras, šviesos dega, žmonių nėra – bet darbą vis tiek padaro.
Norvegai sukuria daug darbo vietų, išpūstas biurokratinis aparatas, tos darbo vietos yra patogios. Jei gauni nuolatinę darbo sutartį, tai gali sirgti keturis kartus per metus, tris dienas gali be gydytojo pažymos neatvykti“, – pasakoja moteris.
Dirbdama Norvegijos darbo inspekcijoje Daina pastebi, kad šalies įstatymai – visada darbuotojų pusėje, tačiau ir ten yra nepatenkintų sistema.
„Viršininkas niekuomet nespaudžia (...), jis tave tik giria, niekas ant tavęs nešaukia – negalima. Norvegiškame darbo burbule, pagal tyrimus, 90 proc. žmonių yra patenkinti savo darbo vieta, bet 10 proc. labai nepatenkinti. Tai yra paveiktos profesijos, kur reikia daryti tikrą darbą – prižiūrėti vaikus, prižiūrėti senus žmones, nuvežti, išvalyti, pastatyti. Šituos darbus dirba apie 80–90 proc. užsieniečių ir jie atvažiavę su kita darbo kultūra“, – apžvelgia ji.
Atvykusiems į Norvegiją siūlo nepersidirbti
Šiandien abu Dainos sūnūs jau yra sukūrę šeimas. Vyresnėlis susituokė su norvege, augina sūnų ir dukrą, ir kalba su jais tik norvegiškai. Jaunėlis išvykęs studijuoti į Angliją, ten susipažino su afrikiete, susilaukė dviejų dukrų ir su jomis bendrauja lietuviškai. Pati Daina ištekėjo už norvego ir sako, jog vyrą tarsi prabudino gyventi kitaip.
„Man atrodo, jam turi didelę įtaką, kad esu lietuvė, nes ištraukiu jį iš to „apimirimo“ – mūsų visi draugai yra lietuviai arba užsieniečiai, nes mes atnešame ritmo į gyvenimą. Norvegai labai vieniši, mėgsta būti vieniši arba tiesiog nemoka iš to išeiti.
Jis labai myli Lietuvą“, – šypsodamasi sako Daina.
Per gyvenimo metus Norvegijoje Daina sako išmokusi labai daug ir dar daugiau galinti patarti, nes emigrantų matė visokių. Ketinantiems savo šalį palikti dėl geresnio gyvenimo, ji nepiešia žydrų fjordų vaizdų, o atvirkščiai.
„Yra pasiruošę ir nepasiruošę. Tiems, kurie pasiruošę, niekada nieko nereikės, jie viską žino, jie net kalbą išmoksta. Yra žmonių, kurie važiuoja, ir kartais pagalvoju, net nežinau, ar žino, kur atvažiavo.
Lietuviams, kurie atvažiuoja dirbti, sakau: „Nepersidirbkite.“ Dviejų žmonių darbo dirbti nereikia, nes tu nebūsi geresnis, tu būsi blogesnis. Jų ideologija sako, kad, jei tu dirbsi už du žmones, vadinasi, kitas neturės darbo“, – pataria moteris.
