Maždaug už valandos kelio nuo sostinės Oslo įsikūręs Larkoleno miestelis – visiškai ramus. Gyventojų – apie pusantro tūkstančio, bet dieną čia taip tylu, lyg nebūtų nė vieno. Yra čia ir lietuvių. Dainius Okunevas džiaugiasi miestelio ramybe. Vyras sako, kad čia pastatyto namo nekeistų į nieką, nes po audringų naktų Lietuvoje yra tiesiog išsiilgęs ramybės. Negana to, Lietuvą jis paliko būdamas skolingas apie 50 tūkst. eurų – tada atrodė, kad dirbdamas įprastus darbus tokios skolos niekada nesugebės grąžinti.
Prieš keliolika metų Klaipėdoje ir Palangoje naktinis gyvenimas nepriminė Larkoleno miestelio, kuriame nėra net naktinio klubo. Tuomet Dainių supo turtingi ir garsūs žmonės.
„Gyvenimas buvo šventė. Vadovavau klubams, buvo restoranų priežiūra, žaidimų įrengimas. Gyvenimas buvo šventė, kasdien smagus darbas. Buvo galvos skausmų kaip ir kiekviename versle. Šiandien jie atrodo juokingi. Visada muzika, linksmybės, žmonės smagūs, su jais bendrauji, sprendi problemas, kurių nėra. Mano mylimiausia grupė „Inculto“, ji dažnai grodavo mūsų klube. Su Egidijumi Dragūnu praėjo daug įdomių laikotarpių“, – sako pašnekovas.
Iš pradžių Dainius buvo samdomu naktinių klubų ir barų vadybininku, paskui su draugais atidarė ir savo klubus bei barus. Ko tik imdavosi, atrodo, Dainiui viskas sekdavosi. Klubuose ošdavo minios, alkoholis liejosi per kraštus, o pinigai, atrodė, nesibaigs. Tačiau tai negalėjo tęstis amžinai.
„Galėjome daug ką sau leisti. Važinėjome naujomis mašinomis, gyvenome gražiuose namuose, keliavome, viskas buvo įmanoma. Tačiau viskas griuvo. Paskui ėjo kiti verslai, mes buvome savininkai. Buvo senasis klubas „Gravity“, buvome pradėję jį valdyti. Buvo baras „Time Out“, ten tvarkėmės su kolegomis. Tai buvo paskutiniai nenusisekę verslai. Ten buvo linksma, gera, daug gerų prisiminimų. Kas išgerta – išgerta. Gal tai tebuvo vanduo. Bet tai buvo paskutinis taškas, privertęs susimąstyti ir išvykti“, – pasakoja Dainius.
Jis su kitais verslų savininkais į barus ir klubus investavo visus turėtus pinigus. Tačiau kaip besistengė, kad ir kokias trankias naktines programas siūlė, kad ir kokius kokteilius maišė, žmonės ten nebenorėjo būti.
„Kai Lietuvoje vyko krepšinio čempionatas, jo atidarymo šventė vyko mūsų bare. Buvo geros emocijos, laukėme pergalės, bet jos nebuvo. Nebuvo ne tik krepšinio pergalės, bet ir verslų. Įrengėme daugybę televizorių, tikėjomės, kad prigis ir taps traukos centru, žmonės rinksis žiūrėti rungtynių. Bet neišėjo“, – prisimena emigrantas.
Po nesėkmingo čempionato kasdien buvo vis blogiau, galiausiai Dainius suprato, kad tiekėjams yra skolingas 50 tūkstančių eurų. O jei dar bandys gaivinti verslus, skolos tik augs.
„Nemėgstu būti skolingas. Tas jausmas draskė. Norėjosi prasmegti žemėn, bet supratau, kad tada problemas užkrausiu kitiems, todėl visada jaučiu atsakomybę už savo veiksmus“, – sako lietuvis.
„Sėkmė – toks dalykas, negalima prie jos priprasti, nes nebemokėsi kitaip gyventi“, – dabar sako emigravęs pašnekovas. Sukaupęs visą optimizmą, Dainius pradėjo naują gyvenimą šalyje, kur nieko nepažįsta, kur nemoka vietinės kalbos, kur kainos – didelės, bet nemažos ir algos.
„Su žmona turime du vaikus, siuntinėjome gyvenimo aprašymus, iš Norvegijos mums paskambino lietuviškai kalbantis berniukas. Sako: turime darbą abiem. Klausiame: kada galima pradėti? Sako: dabar. Per savaitę mes susirinkome daiktus ir išvažiavome“, – pasakoja emigrantas.
Lietuvoje – pramogų verslo atstovas, turėjęs daug pinigų ir pažinčių, Norvegijoje tapo paštininku. Taip pasisuko likimas žmogaus, maniusio, kad sėkmė nenusisuks.
„Vežiojome laikraščius, kurie buvo dalijami nemokamai. Į juos prigrūdama reklamos, visi veža ir kiša į pašto dėžutes“, – apie darbą Norvegijoje pasakoja lietuvis.
Dainius džiaugėsi už nugaros palikęs negandas. Tikėjo, kad Skandinavijoje galės pradėti ramesnį gyvenimą – be trankios muzikos ir alkoholio, kurį, kaip juokauja, jaunystėje išgėrė visą.
„Geriausias gyvenimo laikotarpis. Plaukdamas keltu iš Lietuvos į Švediją, išmečiau savo telefono kortelę, užblokavau „Facebook“ paskyrą. Dingau. Norėjau pailsėti. Su niekuo nenorėjau bendrauti. Gyvenome nerealioje vietoje, miške, ten gyvena ūkininkas. Paklausiau jo: galiu turėti čia žemės? Sako: daryk, ką nori. Sėjau morkas, bulves, vaikščiojau po mišką, grybus rinkau. Buvo gera pailsėti“, – prisimena pašnekovas.
Svetimoje šalyje dirbdamas išsilavinimo nereikalaujantį darbą, Dainius pamanė, kad kartais geriau mažiau turėti ir ramiau gyventi. O svajojančius apie nuosavą verslą jis įspėja: pinigų daugiau ir tikrai įdomu, bet nesėkmės atveju galima palūžti.
„Buvo nusivylimo, bet ir džiaugiausi. Nėra didžiulių reikalavimų, man nereikia galvoti. Nereikia galvoti, kada mokėti atlyginimus, kada pervesti mokesčius, tartis su tiekėju. Esi kažkas, yra daug galvos skausmo, o čia esi niekas, bet atlyginimą gauni laiku, gyveni miške su puikiu vaizdu. Pamedituoji. Nežiūrėjau lietuviškos televizijos, netikrinau elektroninio pašto. Buvau laisvas žmogus“, – sako lietuvis.
Nors norėjo kuo labiau užmarštin nustumti viską, kas liko Lietuvoje, vieno dalyko pamiršti neleido savigarba – 50 tūkstančių skolos. Dainius tyliai dirbo, kad atsikratytų skolų ir galėtų iš naujo pradėti svajoti apie turtingesnę buitį. Taip po truputį minusas mažėjo ir artėjo prie nulio. Emigrantas sako, kad to nebūtų padaręs be žmonos pagalbos.
„Esu atsakingas. Kas galvoja kitaip, jūsų reikalas. Esu be galo atsakingas. Atsakiau už viską, ką padariau. Viską susitvarkau iki galo. Esu be galo dėkingas žmonai, nes būčiau daug smarkiau palūžęs. Žmona yra mano ramstis. Mes daug kalbamės apie šeimos reikalus, apie verslus, ji nuostabus žmogus. Labai padėjo sunkiais momentais“, – pasakoja Norvegijoje gyvenantis Dainius.
Dabar Okunevų gyvenimas iš šalies atrodo kaip pasaka. Stilingai įrengti namai vaizdingoje vietoje, sutvarkyta buitis, automobiliai, gražios fotografijos iš šeimos atostogų. „Nemanykit, kad emigracijoje pinigai – lengvas grobis“, – sako Dainius. Pradėjus nuo paštininko pareigų, pasiekti viskam, ką dabar turi, vyrui prireikė ištisų dešimties metų.
„Keletą metų jaučiuosi saugiau, visiškai saugūs jaučiamės tik dabar. Nusipirkome namą prieš metus, o mašina – kasdienė reikmė. Be jos nieko nepadarysi. Nelaikau, kad mašina prabanga. Tai susisiekimo priemonė. Saugumas atėjo dabar. Kelias buvo ilgas“, – prisimena pašnekovas.
Maždaug po pusmečio darbo pašte ir poilsio miške Dainius pradėjo brandinti naujas verslo idėjas. Bėda, kad neturėjo pradinio kapitalo ir iš pradžių nesugalvojo būdų, kaip jį gauti. Reikėjo sumanyti gudriau, nei taupyti ar skolintis. Sektis nieko apylinkėse nepažįstančiam lietuviui pradėjo tada, kai jis ėmė ieškoti netradicinių sprendimų.
„Sumos buvo didelės, kad galėtum pradėti. Gauti nebuvo iš kur, vėl skolintis nesinorėjo. Pradėjau galvoti, kaip man pradėti su jais bendrauti. Prieini prie norvego pabendrauti – jiems neįdomu. Pradedi pasakoti, kad buvai Klaipėdos viešbučio direktoriaus pavaduotojas, jis žiūri į tave ir galvoja: ką tu čia pasakoji... Reikia suvokti, kad jiems neįdomu. Toptelėjo mintis – hobis. Kai yra hobis, randi bendrą kalbą. Hobis, kuriuo užsiėmiau Lietuvoje, buvo nardymas. Kai vežiojau paštą, žemėlapyje buvo nardymo centras. Galvodavau, kaip smagu, bet buvo brangu. Tuo metu nebuvo nei pinigų, nei galimybių. Nardymo įranga ir dabar brangi. Vieną dieną tiesiog nuėjau pasišnekėti“, – apie sprendimą keisti gyvenimą pasakoja Dainius.
„Manęs neišvarė tik todėl, kad sakiau tiesą“, – pokalbį su dabartiniu verslo partneriu prisimena emigrantas. Pirmiausia jis paprašė 5 minučių laiko, o tada papasakojo džiugiai graudžią istoriją.
„Laužyta anglų kalba, norvegiškai visiškai nemokėjau, sakau: čia aš, viešbučio direktoriaus pavaduotojas. Čia aš Las Vegase, linksminamės, skraidome malūnsparniu. Pirkom Amerikoje „Hummerį“, pagamino specialiai viešbučiui. Parsiplukdėme į Lietuvą. Čia Monake „Ferrarį“ išsinuomojau. Dabar neturiu pinigų, vežioju paštą, noriu nardyti. Sako: gerai, ateik nardyti nemokamai“, – pokalbį su verslo partneriu prisimena lietuvis.
Tada įvyko didysis Dainiaus emigracijos lūžis. Jis pirmą kartą Norvegijoje tapo gerbiamas ir pajuto viltį: jeigu pasisekė Lietuvoje, gal pasiseks ir Norvegijoje? Nors vis dar vežiojo paštą, lietuviui taip patiko nardyti, kad tapo nardymo instruktoriumi, o pamažu – ir verslininku.
„Pradėjau nardyti, užvažiuodavau dažniau, kalbėdavomės. Tada buvau ant pirmojo laiptelio. Klausiau, kaip pakilti aukščiau. Jis sako: nori – tai ir daryk. Tada susigriebiau, kad reikia judėti. Buvau pasiekęs tokį piką: dešimt pažintinių nėrimų per dieną. Buvo toks susidomėjimas. Kas pabandė nerti, kas antras išlipęs klausdavo: kada kursai? Taip pradėjau auginti lietuvių narų grupę. Pradėjome augti taip greitai, kad vieną dieną tas žmogus paklausė: gal norėtum būti parduotuvės direktoriumi? Sako: čia tavo. Tada mano pritrauktų klientų grupė sudarė per 50 procentų visų klientų. Jis suvokė, kad nebėra prasmės jam ten būti. Po kelių mėnesių verslą pasidalijome. Jis iki šiol yra. Mes nardome“, – sako emigrantas.
Dabar lietuviui priklauso ne tik nardymo, bet ir statybų verslas. Po nesėkmės kartojęs, kad niekada nepradės verslo, Dainius Norvegijoje yra net kelių verslų savininkas. Vyras sako, kad jam pavyksta todėl, kad jis į viską žvelgia atsakingiau ir mažiau rizikuoja.
„Lietuvoje nemažai dirbau su statybininkų reikalais, pažinojau žmonių, su kai kuriais iki šiol bendradarbiauju. Jie Lietuvoje gamino ir pardavinėjo langus. Sugalvojau importuoti. Pradėjau pardavinėti. Pardavus reikia sumontuoti. Taip gimė statybinė pusė“, – pasakoja verslininkas. Turiu kompaniją, savo žmones, statybininkus, kurie šiuo metu dirba. Šnekuosi su jumis, o jie dirba. Nesu iš tų darbdavių, kurie vaikšto pasitempę ir atvažiuoja rankomis pamojuoti. Aš vaikštau su darbiniais rūbais. Pats važiuoju į statybas, jei reikia, šiukšles vežu, šluoju, nešu. Turiu rankas, kojas ir galvą, bet tai nereiškia, kad turiu būti bankininku. Man negėda išplauti tualetą, galiu šiukšles surinkti, nematau problemos“, – sako lietuvis.
Be nardymo ir statybų, Dainiui priklauso maitinimo verslas – keletas tailandiečių maisto išsinešti restoranų. Darbo daug, bet emigrantas jaučiasi turintis pakankamai patirties ir kiekviena jo diena – preciziškai suplanuota.
„Kelias valandas skiriu vienam, kitam, trečiam, paskui nardau. Nardymo parduotuvėje būnu kasdien. Paskutiniu metu mažiau. Parduotuvė man suteikia džiaugsmo, ten ramybė, dirbu su popieriais. Jei kam reikia, žino, kur esu. Visi atvažiuoja pasikalbėti, fiziškai mane ten randa. Kiti verslai dabar valdomi nuotoliniu būdu“, – teigia pašnekovas.
Dainius neabejoja, kad niekada nepamirš, kad gyvenimą Norvegijoje pradėjo nuo paštininko darbo ir 50 tūkstančių skolos. Vyras sako, kad dabar šitaip nepalūžtų – galvoje yra aiškiai susidėliojęs, kas svarbu ir kas ne.
„Kai esi pabandęs kitokio gyvenimo, nenori likti prie skrajučių. Nori grįžti į patogų gyvenimą, kai gali sau leisti gyventi, kaip nori. Klaipėdos viešbučio laikotarpiu labiau norėjosi pasipuikuoti. Turėti geresnę mašiną, apsirengti geresniais rūbais. Šiandien manęs tai nebedomina. Šiandien kitos vertybės. Nebėra noro pasirodyti“, – sako lietuvis.
Anksčiau Dainius mąstydavo, kaip padaryti įspūdį,o dabar ieško, kur įspūdžių gauti pačiam.
„Mūsų su žmona silpnybė – kelionės. Norime pažinti pasaulį, pamatyti. Sakoma: jei rytoj mirtum, ko labiausiai gailėtumeisi? Gailėčiausi, kad kažko nepamačiau. Noriu pamatyti, keliauti. Tai man yra svarbiausia“, – sako Dainius.
Norvegijoje 10 metų praleidęs pašnekovas sutiko ne vieną tautietį, kuris, pavyzdžiui, dirba žuvies fabrike ir to gėdijasi. O Dainius ligi šiol mano, kad didžiausia gėda yra meluoti. Pirmiausia – sau pačiam, kad esi geresnis nei iš tikrųjų.
„Kam meluoti? Būsi mandresnis? Norintiems būti mandresniems reikia suvokti vieną dalyką: vis tiek atsiras dar mandresnis. Tai būkime paprasti. Gyvenkime, mylėkime, džiaukimės, atleiskime ir susitaikykime su tuo, kas esame. Po žeme visi būsime lygūs“, – teigia emigrantas.
Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.
