Restoranui Čikagos priemiestyje kartu su vyru Andriumi vadovaujanti Laura Bučas pasakoja, kad dėl išsiilgto lietuviško maisto tautiečiai kartais įveikia net kelis tūkstančius kilometrų iš kitos valstijos. „Cepelinus skaičiuojame jau milijonais“, – populiariausią valgį įvardija pašnekovė. Tiesa, amerikiečiams labiau patinka kiti patiekalai, bet lietuvė patikina – jų skoniui nepataikauja.
„Patys užsieniečiai prisitaiko prie mūsų lietuviškų patiekalų skonio. Mes nesistengiame lietuviško maisto suamerikoninti“, – portalui LRT.lt sako Laura.
Šis pasakojimas yra LRT.lt straipsnių ciklo „Lietuviškas skonis“, kuris supažindina su lietuviškais restoranais įvairiuose pasaulio kampeliuose, dalis.
Restoranas veikia 14 metų
Kaip pasakoja Laura, restoraną prieš 14 metų atidaryti sugalvojo jos vyras Andrius, kai juodu dar nebuvo pažįstami. Andrius JAV gyvena jau 25 metus, o ji atvyko 2005-aisiais. Tiesa, pasilikti neplanavo – būdama VU studentė už Atlanto išvyko padirbėti. Tačiau jųdviejų pažintis planus pakeitė ir Laura pasiliko.
Kaip pasakoja, iš pradžių Andrius atidarė lietuvišką parduotuvėlę ir joje pardavinėjo įvairius su Lietuva susijusius suvenyrus, knygas, kitas prekes. Kadangi žmonių susidomėjimas buvo didelis, netrukus kilo mintis atidaryti ir restoraną.
13 metų veikęs netoli Čikagos esančiame priemiestyje, pernai „Grand Dukes Restaurant“ (lietuviškai vadinamas „Kunigaikščių užeiga“) persikėlė į naujas patalpas. Dabar restoranas svečių laukia kitame priemiestyje, esančiame maždaug už 25 kilometrų nuo Čikagos.
„Mes jautėme, kad lietuviai, lenkai persikraustė labiau į šiuos rajonus. Dabar daugiau mūsų tautiečių gyvena čia, o amerikiečiai lankytojai atvažiuodavo iš visų aplinkinių rajonų, tad kai kuriems dabartinė vieta netgi arčiau negu ankstesnė.
Be to, šis restoranas didesnis, yra banketų salės, kuriose galime priimti daug žmonių. Tai irgi padėjo apsispręsti dėl persikraustymo“, – sako Laura.
Kitoje gatvės pusėje veikia lietuvių parduotuvėlė. Būtent pro jos langus pora sako matydavusi dabartines restorano patalpas.
Kaip pasakoja Laura, pirmoje restorano vietoje vyravo tamsus interjeras su daug medžio detalių, o naująjį norėjosi įrengti moderniau. Pasirodo, dabar erdvę puošiančius paveikslus nutapė jaunas vietos lietuvis specialiai restoranui.
„Visą interjero dizainą kūriau pati. Kai ką persivežėme iš senojo restorano – paveikslus, tam tikras detales. Pavyzdžiui, kalavijų turėjome“, – dėsto pašnekovė.
Naujajame restorane vienu metu galėtų viešėti apie 300 svečių, o darbuotojų komandoje, skaičiuojant ir parduotuvėlės darbuotojus, yra per 50 žmonių. Laura džiaugiasi, kad didžioji dalis komandos atkeliavo iš senojo restorano.
„Kažkiek žmonių keičiasi, bet stuburas išlikęs. Tai naudinga ir restoranui, nes ir maistas, ir jo kokybė nesikeičia. Virtuvėje dirba visokių tautybių žmonių. Nėra taip, kad mes tik lietuvių ieškome, priimame visus“, – sako restorano bendraturtė.
Amerikiečiai prie cepelinų prašo kečupo
Anot Lauros, didelę dalį restorane siūlomų patiekalų mielai renkasi ne tik lietuviai, bet ir lenkai, ukrainiečiai, moldavai. Ypač mėgstami šašlykai ir balandėliai.
Taip pat čia siūloma paragauti kugelio, bulvinių blynų, karbonado, žinoma, šaltibarščių ir cepelinų. Būtent pastarieji pelno populiariausio patiekalo titulą. „Cepelinus skaičiuojame jau milijonais“, – juokiasi Laura.
Tiesa, nors amerikiečiams labai patinka kepta duona su sūriu, bulviniai blynai, karbonadas ir karka, lietuvė sako per daug metų jau perpratusi jų skonį ir žinanti, kokių lietuviškų patiekalų jie privengia.
„Mes esame įpratę valgyti, pavyzdžiui, šaltieną, vėdarus ar kiaulių ausytes, kurių turime meniu ir dabar, bet užsieniečiai tokius dalykus bijo ragauti. Todėl į meniu įtraukėme tokių patiekalų kaip suvožtiniai, salotos.
Jie skirti žmonėms, kurie nedrįsta ar nenori valgyti lietuviško ar europietiško maisto, bet atėjo su tokį maistą mėgstančia kompanija“, – paaiškina Laura.
Lietuvė sako, kad per visus restorano gyvavimo metus atminty yra įstrigusios kelios situacijos. Kartą amerikietis užsisakė cepelinų ir paprašė šalia atnešti kečupo bei tabasko padažo. „Jam atrodė, kad taip skaniau“, – prisimena pašnekovė.
Kita istorija susijusi su atveju, kai lankytojas užsisakė šaltibarščių išsinešti ir grįžęs namo juos pasišildė. „Po to paskambino mums ir sako: jūs man pardavėte surūgusią sriubą, kaip čia suprasti? Tada aiškinome jam, kad šaltibarščių šildyti nereikia, jie valgomi šalti“, – pasakoja lietuvė.
Moteris paaiškina, kad šaltibarščiai tikrai negalėtų būti priskiriami prie patiekalų, kurie pelno užsieniečių simpatijas. Jeigu amerikietis ir ryžtasi jų paragauti, paprastai antrą kartą neužsisako. „Turbūt šis patiekalas jiems iš viso nepriimtinas. Nėra jie dideli burokėlių gerbėjai, o kefyras su burokėliais išvis nelabai kokia kombinacija“, – juokiasi Laura.
Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį, kad lankytojus vilioja ne tik bulvėmis ar šaltibarščiais, bet ir desertais – mažomis spurgomis su šokoladu ir braškių uogiene, pačių gaminamu „Napoleonu“ ir „Medučiu“. Vis dėlto ji pripažįsta, kad identiškų produktų čia nėra, todėl ir tikrą lietuvišką skonį išgauti nėra taip paprasta.
„Skonis tų pačių produktų čia skiriasi, kad ir kefyro. Bet per tuos metus jau esame suradę kompanijas, kurios turi gana gerų ir mums tinkamų produktų. Sunkiausia buvo surasti bulves cepelinams, kad gerai liptų.
Ir dabar kiekvienais metais būna laikotarpis, gal koks mėnuo, kai bulvė keičiasi iš šviežios į senesnę ir cepelinai gerai nesulimpa. Bet nėra taip, kad ką nors specialiai iš Lietuvos vežtumės“, – pasakoja lietuvė.
Šakotį kepė JAV prezidentui, restorane lankėsi ir Adamkus
Laura sako per visus restorano gyvavimo metus pastebėjusi įdomią tendenciją: didelė dalis užsukusių svečių pasakoja turintys lietuviškų šaknų. Kai kurie jau nebešneka lietuviškai, tačiau apie Lietuvą ir savo sąsajas su ja žino iš močiutės, senelio ar prosenelių.
Ne mažiau restorane lankosi ir JAV gyvenančių lietuvių. Jie dėl lietuviško skonio atvažiuoja net iš kitų valstijų.
„Labai dažnai būna lietuvių, kurie atvažiuoja ir pasako: sveiki, aš atvažiavau iš Kalifornijos. Tada pasišnekame, jie papasakoja, kaip ten gyvena ir kaip ten trūksta lietuviško maisto“, – dėsto pašnekovė.
Ji džiaugiasi, kad per restorano gyvavimo metus čia yra lankęsi daugybė žymių Lietuvos žmonių, pavyzdžiui, prezidentas Valdas Adamkus, visas būrys krepšininkų – nuo Arvydo Sabonis iki Žydrūno Ilgausko. Be to, iš lietuvių šakotį buvo užsisakęs JAV prezidentas Jimmy Carteris.
Restoranas padeda jausti ryšį su Lietuva
Laura patikina, kad kartu su vyru puoselėjamas restoranas yra daugiau nei verslas – jis suteikia galimybę nuolat jausti ryšį su Lietuva. Be to, ir patiems visada gera valgyti lietuvišką maistą, su lietuviškais patiekalais auga ir poros vaikai.
„Ir mes patys, ir vaikai valgome tik lietuviškus valgius. Esu pastebėjusi, kad jeigu išvažiuojame atostogų, kur nėra mūsų maisto, grįždamas namo – sėdėdamas lėktuve ar mašinoje – jau galvoji: kaip dabar norėčiau šaltibarščių. Mes su tuo maistu užaugę nuo mažų dienų, todėl jo norisi“, – šypsosi pašnekovė.
Ir nors namais jau vadina JAV, sako kasmet bent kartą ar kelis skubantys į tėvynę. „Su Lietuva sąsajos yra visą laiką, bet namai, mokyklos, verslas yra čia. Galbūt galvotume kada nors sugrįžti, bet šiuo metu yra taip, kaip yra“, – sako Laura.
Gyvenate svetur, turite lietuvišką restoraną ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? Rašykite mums lituanica@lrt.lt.
