Belgijoje gyvenanti Ilona Svarevičiūtė jau 18 metų vadovauja nuosavam restoranui, kuriame siūlo paragauti ir lietuviškų patiekalų. Anot lietuvės, nors daugeliui belgų cepelinai – neįprastas patiekalas, kai kurie į restoraną ateina būtent dėl jų. „Mes juokiamės, kad kai belgas ar belgė įsimyli lietuvę ar lietuvį, turi pereiti cepelinų testą – arba valgai cepelinus, arba „viso gero“, – portalui LRT.lt sako pašnekovė.
Šis pasakojimas yra LRT.lt straipsnių ciklo „Lietuviškas skonis“, kuris supažindina su lietuviškais restoranais įvairiuose pasaulio kampeliuose, dalis.
Vilnietė I. Svarevičiūtė į Belgiją atvyko daugiau nei prieš du dešimtmečius gavusi darbo pasiūlymą. Sako sutikusi, nes nenorėjo praleisti galimybės ir naujos patirties. Nedideliame biure dirbusi Ilona netrukus pamilo Briuselį.
„Savaitgaliais dažniausiai su žemėlapiu rankoje klajodavau po Briuselį. Aplankiau daugelį Belgijos miestų, įdomesnes vietas, koncertus, muziejus, parodas, operą. Patiko ir tradicinė belgų virtuvė. Atradau midijas, cikorijas, smidrus, briuselinius kopūstus, pastarnokus“, – pasakoja lietuvė.
Įsikūrusi Briuselyje Ilona sutiko ir būsimą savo vyrą. Būtent su juo moteris žengė į restoranų verslą. Anot pašnekovės, pamąstymų apie nuosavą verslą buvo visada, tačiau paspirtimi tapo noras daugiau laiko praleisti kartu. „Vyras dėl darbo daug važinėjo, mažai būdavo namuose. Galiausiai nusprendėme, kad buvimas atskirai mūsų netenkina“, – sako Ilona.
Tuo metu šeima gyveno Flandrijos miestelyje Liedekerke, už 20 km nuo Briuselio. Kaip prisimena lietuvė, važiuodami viena iš centrinių miestelio gatvių pamatė, kaip vieno restorano savininkas ant durų kabina plakatą „Parduodama“, ir susidomėjo.
Netrukus pora jau sėmėsi žinių iš buvusių restorano savininkų, kurie pasidalijo patirtimi ir netgi perdavė receptus. Anot pašnekovės, tarp vietos gyventojų ši viena jau buvo pelniusi gerą vardą, todėl dėl restorano perėmimo ilgai nedvejojo.
„Kadangi su restoranų ar barų verslu anksčiau nieko bendro neturėjome, tai nebijojome imtis. Mums su vyru atrodė: ko nežinosime, išmoksime“, – nusiteikimą prisimena pašnekovė.
Briuselio kulinarijos mokyklą baigusi moteris sukosi virtuvėje, o vyras aptarnavo svečius. 2002 metų pradžioje duris atvėręs „T Kroniksken“ gyvuoja iki šiol. Kaip pasakoja Ilona, restorano pavadinimo jie nekeitė, o ir konkrečios reikšmės žodžių derinys „het kroniksken“ neturi. Patys savininkai jį vadina „kronikiuku“.
Anot lietuvės, restoranas įsikūręs viename seniausių miesto pastatų, todėl vis atsiranda lankytojų, kuriems ši vieta kelia sentimentų. „Kartais mus aplanko žmonės, dažniausiai pagyvenę, teigiantys, kad tame pastate gimė arba būdami vaikai lankėsi čia buvusiame ūkyje, krautuvėlėje.
Jie pasakoja šio pastato ėjimo iš rankų į rankas istorijas. Paskutinieji savininkai įrengė kavinę maždaug taip, kaip ji ir dabar atrodo. Tai gana tipiška ruda vlamandiška kavinė – sijos, lubos iš lentų, ruplėtos sienos“, – dėsto pašnekovė.
Jos teigimu, per visus gyvavimo metus į restoraną svečiai ateidavo ne tik pavalgyti, bet ir miestelio naujienų aptarti ar laikraščio paskaityti. Kavinėje tvyro ypatinga atmosfera – 12 staliukų viduje ir 7 terasoje turinčioje vietoje lankytojai neretai bendrauja tarpusavyje, mat dauguma vieni kitus pažįsta. „Mūsų klientai – tai mūsų bendruomenė“, – patikina ji.
Tiesa, Ilona priduria, jog ir užklydę nepažįstamieji priimami šiltai. Jei tik žmogus linkęs bendrauti, kavinės senbuviai mielai domisi, iš kur jis atvykęs ir kuo užsiima.
Nors restorano interjeras per beveik 20 gyvavimo metų beveik nesikeitė, pokyčių valgiaraštyje yra. Daugelį metų lietuvės vadovaujamame restorane vyravo tradicinė belgiška virtuvė – meniu atsispindėjo sezoniškumas, buvo naudojami vietiniai produktai.
Lietuviškų patiekalų atsirado prieš keletą metų. Kartu su jais nuolatinių lankytojų belgų gretas papildė lietuviai. Cepelinus restoranas pirmą kartą pagamino prieš kelerius metus Kovo 11-osios proga. Tuomet drauge paminėti šventės restorano savininkai pakvietė ir lietuvių bendruomenę, ir vietos belgus.
„Belgams klientams su mano draugės vertėjos Rasos pagalba parengėme trumpą tekstą apie šią mūsų valstybinę šventę, ką jį mums reiškia ir kad tokią dieną jie gali tikėtis daug nematytų žmonių Kronikiuke. Pakvietėme belgus švęsti kartu su mumis ir paragauti cepelinų. Išdėstėme, kas tai per valgis, ir beveik visi mūsų nuolatiniai klientai paragavo cepelinų“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, nors daugeliui belgų toks patiekalas pasirodė neįprastas, yra ir tokių, kurie į restoraną atvyksta specialiai dėl cepelinų. Beje, kai kas prie jų paprašo garstyčių ar salotų.
„Belgai, turintys ryšių su Lietuva, puikiausiai valgo cepelinus. Mes juokiamės, kad kai belgas ar belgė įsimyli lietuvę ar lietuvį, turi pereiti cepelinų testą – arba valgai cepelinus, arba „viso gero“, – dėsto Ilona.
Moteris patikina, kad į restoraną užsuka ne tik Belgijoje gyvenantys tautiečiai, bet ir įsikūrę kitose šalyse, lankosi ir apylinkėse gyvenantys ukrainiečiai.
Nors restorane iš lietuviškų patiekalų karaliauja cepelinai, galima rinktis ir kugelį, šaltibarščius, balandėlius. Žiemą svečiams siūloma sušilti ir paragauti raugintų kopūstų sriubos. Tiesa, norintieji pasimėgauti lietuviška virtuve turėtų patiekalus užsisakyti iš anksto.
Anot restorano savininkės, prie kavinės visada iškelta trispalvė, sienas puošia lietuvių dailininkų paveikslai, o per valstybines šventes dideliame ekrane rodomi Lietuvos bei su šalies atgimimo įvykiais susiję vaizdai.
Ilona sako, kad tiek metų sėkmingai gyvuoti restoranui padeda gebėjimas prisitaikyti. „Jei nesiseka ar keičiasi aplinkybės – keičiamės ir mes“, – paaiškina.
Prisitaikyti prie aplinkybių teko ir pasaulį užklupus COVID-19 pandemijai. Kaip pasakoja restorano savininkė, paskelbus karantiną nusprendė cepelinus pristatinėti į namus.
„Sulaukėme Briuselio lietuvių palaikymo – tiek gero žodžio, tiek vis plaukiančių užsakymų. Nuostabi patirtis, nors pradžia buvo sunki. Pirmą rytą jau nuo 4 valandos gaminome ir virėme. Iki paskutinės minutės reikia administruoti užsakymų pasikeitimus, netikslumus ir specialius poreikius.
Po to šokti į automobilį ir iki vakaro važinėti po milijoninį miestą bei apylinkes. Pirmą kartą dėl streso sugebėjome pusę produkcijos pamiršti paimti, teko vidury maršruto grįžti į kavinę ir pradėti iš naujo.
Visi, įskaitant mūsų 17-metį sūnų, žinojome, kad būtent tai darysime ateinančius karantino mėnesius. Šeiminio verslo sėkmei reikia sutarimo. Kad pavyktų, kai sugalvojame ką nors naujo ar investuojame, turime visi būti „už“, – pasakoja Ilona.
Paklausta apie Lietuvą, pašnekovė patikina, kad į tėvynę grįžta dažnai, o Vilnius patinka tiek vyrui, tiek sūnui. Ji atskleidžia, kad šiuo metu rimtai svarsto persikelti į gimtinę.
