Lenkijos miestas Vroclavas dažnai lietuvių turistų praleidžiamas. Vis dėlto čia gyvenantis tautietis Laurynas Vaičiūnas įsitikinęs, jog visai be reikalo. „Vroclavas yra puikus savo nuobodumu“, – sako jis ir priduria, kad tai yra europietiškas kratinys, kuriame rasite ir įspūdingos architektūros, ir skanaus maisto. LRT.lt jis papasakojo, kokius išskirtinius objektus pamatyti galima šiame mieste ir ką žinoti prieš čia keliaujant.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Kelionių kompasas“ dalis. Įvairiausiose pasaulio vietose gyvenantys lietuviai dalijasi rekomendacijomis, ką verta aplankyti jų krašte, ir pasakoja apie turistų dar neatrastas vietas.
Lietuvio teigimu, norint susipažinti su Vroclavu, jam skirti reikėtų bent pusantros dienos ar savaitgalį. Tiek laiko užtektų pamatyti pagrindines miesto vietas.
„Geriau atvažiuoti bent porą kartų. Vroclavas kiek didesnis už Vilnių“, – sakė jis.
Nors centre visus objektus aplankyti galima pėsčiomis, anot L. Vaičiūno, viešasis transportas čia pakankamai patogus, todėl tolimesniems atstumams mieste pataria rinktis jį. Pašnekovas sakė, jog čia pakanka turėti tik banko kortelę – nei miesto kortelių, nei popierinių bilietų nereikia.
„Keliaujant po apylinkes verta sėsti į traukinį, jis nuveš į daugelį lankytinų vietų. O pasitaikius progai aplankysite ir gražią traukinių stotį. Gal tik nusprendus pasivažinėti po rūmus, vynines ar kalnus labiau apsimoka nuomotis automobilį“, – pataria jis.
Vroclavas turėtų patikti ir dėl savo kainų – L. Vaičiūnas skaičiuoja, kad jos čia apie 10 procentų mažesnės negu Lietuvoje.
Taip pat šiame mieste nėra ir jokių papildomų mokesčių, tad miestas atviras ir laukia visų. Pašnekovas įsitikinęs – čia susigaudyti nesunku, tereikia norėti susišnekėti.
Ką aplankyti Vroclave?
Pirmas dalykas, ką, tautiečio teigimu, čia pamatyti būtina – visas centras, arba tiksliau, abu centrai.
„Yra bažnytinis ir pasaulietinis. Pirmasis – tai Ostrów Tumski, Katedros sala, senasis miesto centras, įkurtas 1000 metais. Jame gražios gotikinės bažnyčios, nuo miesto šurmulio už žalumos sienos paslėptas botanikos sodas. Su Vilniumi šią miesto dalį sieja Jano Bulhako fotografijos. Būtent šis Vilniaus fotografas buvo pirmasis fotografas, užfiksavęs ištuštėjusį ir sunaikintą Vroclavą po Antrojo pasaulinio karo. Jo nuotraukos puošia senamiesčio namų sienas ir primena, kiek daug jėgų prireikė miestui atstatyti“, – pasakoja L. Vaičiūnas.
Toliau jis pataria per Oderio salos ir barokinius universiteto rūmus nueiti į antrąjį Vroclavo centrą – Rinkos aikštę, jos viduryje yra nuo viduramžių išlikusi rotušė. Čia verta pasivaikščioti ją supančiomis gatvėmis, užlipti į Šv. Elžbietos bažnyčios bokštą, iš kurio atsiveria nuostabi miesto panorama, kurios dar nesudarkė dangoraižiai.
„Smalsesniems siūlyčiau aplankyti vadinamąjį keturių tikėjimų kvartalą, kur viena prie kitos stovi sinagoga, katalikų bažnyčia, liuteronų bažnyčia ir stačiatikių cerkvė, nors šiaip šis kvartalas garsėja kaip viena iš populiariausių pasilinksminimo vietų“, – miesto paradoksą išskiria pašnekovas.
Dar vienas garsus objektas, kurį jis rekomenduoja aplankyti, yra miesto zoologijos sodas, į Vroclavą pritraukiantis daugiausia lankytojų. Reikia nusiteikti, kad eilėje teks pastovėti, tačiau abejingų jis nepalieka, tikina L. Vaičiūnas.
Zoologijos sodas įsikūręs Didžiojoje Oderio saloje, ją taip pat verta aplankyti net jei ir neinate į zoologijos sodą. Būtent čia yra Šimtmečio salė, vienas įspūdingiausių modernizmo statinių pasaulyje, ji įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Ten pat ir modernaus meno muziejus, jame pamatysite geriausius 20 a. antrosios pusės lenkų menininkų darbus.
„Vroclavo muziejai tikrai nenuvils“, – teigia pašnekovas.
Modernizmo architektūros mėgėjai turėtų aplankyti WUWA eksperimentinį rajoną Vroclave, pastatytą geriausių Vokietijos architektų apie 1930.
O štai jaunimas, kaip pasakoja tautietis, Vroclavą gali lankyti eidamas nykštukų keliu. Vienas iš Vroclavo simbolių – keli šimtai žalvarinių nykštukų. Tai pasipriešinimo komunizmui simbolis, tapęs viena pagrindinių miesto atrakcijų.
„Man pačiam patinka pasivaikščiojimai po senąsias Vroclavo žydų kapines. Iš turtingos miesto žydų bendruomenės po karo nieko neliko. Apie juos mena tik didingi, gebenėmis apaugę antkapiai kaštonų paunksmėje“, – savo mėgstamą vietą atskleidžia pašnekovas.
Ką pamatyti Žemutinėje Silezijoje?
Turintiems daugiau laiko L. Vaičiūnas pataria pakeliauti ir po visą Žemutinės Silezijos vaivadiją, čia galima rasti senovės pėdsakų ir nuostabių gamtos vaizdų.
„Žemutinėje Silezijoje vos ne kiekvienam kaime rasite pilį, rūmus ar bent jau jų liekaną. Prie Jelenia Guros yra visas pilių ir rūmų slėnis (Karpnikai, Lomnica, Vojanovas)“, – pasakoja jis.
Viena įspūdingesnių – Ksionžo pilis netoli Valbžycho. Tai – vienų turtingiausių vokiečių aristokratų von Hochbergų rezidencija, jos požemiuose per Antrąjį pasaulinį karą iškastas sudėtingas požeminių tunelių tinklas, jame planuota slėpti nacių vadovybę ir aukso traukinį.
„Būtina aplankyti ir įrašytą į UNESCO paveldo sąrašą Taikos bažnyčią Svidnicoje. Tai neabejotinai vienas puikiausių baroko statinių visame pasaulyje. Katalikams uždraudus naudoti metalą ir akmenį, liuteronai per porą metų iš medžio ir molio pastatė neregėto grožio šventovę“, – pasakoja tautietis.
Jo teigimu, visa Svidnica – gražus miestelis, čia galima stabtelti pietų.
„Keleto istorikų nuomone, Vilniaus baroko kūrėjas Johanas Glaubicas yra kilęs iš Svidnicos. Gal ta barokinė aplinka jį įkvėpė vėlesniems darbams?“ – svarsto jis.
Dar vienas dėmesio vertas miestas – Boleslavecas, vadinamas Žemutinės Silezijos keramikos sostine. Jame šimtmečius vokiečiai, o dabar lenkai gamina keramiką, puošiamą klasikiniais raštais.
L. Vaičiūnas šioje vaivadijoje pataria nepraleisti ir regiono vyninių, mat kadaise tai buvo vyndarystės regionas. Po karo, pasikeitus gyventojams, tradicijos buvo pamirštos, tačiau per pastaruosius dvidešimt metų šis regionas vėl tapo Lenkijos vyndarystės lopšiu.
Ką paragauti Vroclave?
Kaip pasakoja pašnekovas, miesto virtuvė yra tikras kratinys, tačiau klasika – antis su raudonais troškintais kopūstais arba keptas upėtakis su migdolais.
„Žinoma, greitai ir sočiai galima užvalgyti koldūnų. Koldūninės čia ant kiekvieno kampo. Lenkijos tradicija – pieno barai, socialinės valgyklos, jose laisvai galima pavalgyti labai tradicinio maisto už mažiau nei 5 eurus“, – pasakoja jis.
Pietų Vroclave – nemažai Rytų Azijos užkandinių, jas čia pirmiausia įkūrė į Vroclavą atsikėlę dirbti korėjiečiai. Pačiam lietuviui, kaip jis sakė, labiausiai patinka „Solleim“ restoranas.
Jis taip pat rekomenduoja po ilgos pasivaikščiojimų dienos prisėsti vyninėje Druskos aikštėje, ši vyninė žavi gražiu kiemu.
„Vroclavas yra puikus savo nuobodumu. Tai tiesiog geras miestas, kuriame graži architektūra, skanus maistas, mažųjų bravorų alus. Po karo į Vroclavą suvažiavo lenkai, išvaryti iš Sovietų Sąjungos užgrobtų teritorijų, ir užėmė išvarytų vokiečių vietą, todėl miestas – tiesiog europietiškas kratinys. Paprastas ir atviras. Po Maidano šitą kratinį papildė 80 tūkstančių ukrainiečių“, – pasakojimą baigia L. Vaičiūnas.
