Lietuvos bankas (LB) ketvirtadienį pristatė naujausias ekonominės raidos prognozes, kuriomis remiantis, šalies bendrasis vidaus produktas šiemet augs 3,1 proc., o kitąmet – 2 proc. Taip pat pabloginta vidutinės metinės infliacijos prognozė: ji didinama iki 5,1 proc., kai anksčiau buvo prognozuota 3,1 proc. Vis dėlto LB valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus sako, kad karas Artimuosiuose Rytuose turėjo įtakos, bet nedaug.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus.
– Pone G. Šimkau, natūralu, kad dėl karo Artimuosiuose Rytuose prognozės šiek tiek yra blogesnės, negu mes norėtume. Karas didina energijos išteklių kainas, nes yra užblokuotas Hormuzo sąsiauris. Bet jūsų požiūriu, ar yra kažkokių receptų, veiksmingų nacionaliniu lygiu, kuriuos mes priėmėme, ketiname priimti arba galėtume priimti, kad amortizuotume visą šitą situaciją?
– Geras klausimas, nes įprastai šiuo metu apsiribojame tuo, koks bus energetinių išteklių poveikis Lietuvos ekonomikai. Ekonomistai sako, kad tai priklausys nuo to, kiek truks krizė, kokio gylio ji bus. Pavyzdžiui, prieš dvi savaites Europos Centrinis Bankas pristatė savo ekonomikos raidos prognozes ir pateikė tris scenarijus – bazinį, nepalankesnį ir nepalankiausią. Labai panašu, kad situacija krypsta jau tų nepalankių scenarijų link. Vis tiek infrastruktūra aplink yra griaunama, pavyzdžiui, naftos gavybos ir dujų tiekimo terminalai. Tai turės ilgesnį poveikį ekonomikai, negu kad tik būtų nutraukti kariniai veiksmai.
Ką reikėtų padaryti, kad tą poveikį kuo labiau sušvelnintume? Tai, ką daro daug valstybių: bando užkardyti degalų kainų augimą dabar ir čia, šiuo metu. Yra taikomos įvairios priemonės. Mūsų Vyriausybė taip pat taiko. Aš gal pasakyčiau taip, kad bando taikyti tam tikrą rinkinėlį priemonių, kai kurios priemonės dar progresuoja. Bet turbūt, kaip ir visada, svarbiausi dalykai yra ne tai, kad dabar sustabdysime kainų augimą arba pritaikysime tam tikrą nuolaidą akcizui, bet kiek yra atspari mūsų visų ekonomika visokiems tokiems sukrėtimams. Jų jau yra visa seka. Šitie darbai turėtų būti daromi ne dabar, kai krizė ištinka, bet jau turėjo būti padaryti prieš kurį laiką.
– Kalbant apie kai kuriuos receptus, kuriuos mūsų Vyriausybė ketina taikyti. Pavyzdžiui, siūlymas bent jau laikinai mažinti dyzelino akcizą, dėl to vartotojams pigtų apie 6 euro centus už litrą. Kiek yra svarbus greitis šiuo atveju, dėl to, kad teisės aktų projektas yra pateiktas derinti ir yra numatyta, kad jis galiotų laikinai iki birželio 15 dienos. Kadangi yra balandis, Seimas nebent iki balandžio 15 dienos, jeigu skubiai, galėtų priimti tokį teisės aktų pakeitimą. Ar tas greitis šiuo atveju yra svarbus, ar ne? Ar tas laikinumas yra pagrįstas, jeigu mes kalbame apie tai, kad jau galima tikėtis ilgesnio pobūdžio pasekmių?
– Na, pradėsiu nuo laikinumo. Manau, jis yra pagrįstas. Galime tik spėlioti, kiek tęsis šita krizė ir kaip ilgai tas poveikis degalų kainoms matysis. Laikinumas pagrįstas ir, be jokios abejonės, jeigu yra kažkokia galutinė data, tai nuo tada, kada pradėsi, tai ilgiau tą priemonę galėsi taikyti. Aš galbūt labiau į pačią priemonės esmę pasižiūrėčiau, nes, manau, yra svarbu ne tik tas nominalus akcizo sumažėjimas 6 centais už litrą ar panašiai, bet ir ką daro aplinkinės valstybės. Lietuva jau ir prieš tai taikė didesnius akcizo mokesčius negu kitos šalys. Matome, kokių, sakyčiau, gana stiprių ir staigių priemonių imasi arba žada imtis Lenkijos vyriausybė, Latvija rodo aktyvumą, estai. Manau, svarbu ir tarpregioninis konkurencingumas, ir mūsų priemonės. Šiuo atveju mūsų priemonės bus silpnesnių priemonių pusėje.
– Ką tai reiškia Lietuvos vartotojams ir verslui?
– Tai reiškia aukštesnį degalų kainų buvimą negu aplinkinėse valstybėse. Tada kyla svarbus klausimas: kokį tai poveikį turės degalų vartojimui Lietuvoje, turint omeny ir fizinius asmenis? Tie, kurie gyvena prie sienos, gali važiuoti prisipilti degalų į kaimynines valstybes, bet kitas dalykas yra ir tai, kad jeigu šitoje šalyje didesnės degalų kainos, tai didesne dalimi atsispindės galutinėse prekių ir paslaugų kainose, o tai yra infliacija.
– Jūs prognozavote, kad pagal pagrindinį scenarijų vidutinė metinė infliacija siektų 5,1 proc. Ar gali būti, kad Lietuvoje turėsime didesnę infliaciją nei aplinkinėse valstybėse?
– Gali būti. Bet reikia pasakyti, kad infliacija priklauso ne tik nuo. Turbūt svarbu pabrėžti, kad infliacijos padidėjimas, kurį prognozuojame, nėra tiktai karinių veiksmų ir tik išaugusių degalų energijos išteklių, naftos, dujų kainų pasekmė. Jau prieš karinius veiksmus buvo įvairių žaliavų kainų didėjimas. Reikia prisiminti ir tam tikrus fiskalinius mokestinius sprendimus, kurie buvo priimti praėjusiais metais, ir tai, kaip jie atsispindi infliacijos skaičiuose.
Vis dėlto tas padidėjimas susideda iš dviejų dalykų. Pavyzdžiui, mes prognozuojame, kad infliacija kitais metais padidės – šiais metais bus didesnė 2 procentiniais punktais, negu kad prognozavome gruodžio mėnesį. Tačiau dėl karo Artimuosiuose Rytuose poveikis yra 1,2 procentinio punkto. Tai iš tų 2 procentų tik 1,2. Vadinasi, kiti 0,8 procento ateina iš kitų veiksnių.
– Kokie tie kiti veiksniai? Tai antroji pensijų pakopa ir panašiai?
– Yra ir antroji pensijų pakopa, nors mes bandėme išlaikyti tas pačias prielaidas, kurias darėme prieš tai. Kainos žaliavų rinkose pradėjo didėti iki karinių veiksmų Irane. Taip pat yra ir fiskaliniai, mokestiniai sprendimai, vartojimo pagyvėjimas ir panašiai.
– Spaudos konferencijoje kalbėjote apie tai, kad kai kurios kitos valstybės imasi tokių priemonių, kaip, pavyzdžiui, leidžia degalinėms padidinti degalų kainą vieną kartą per dieną arba kelis kartus per savaitę. Kodėl kitos šalys imasi tokio instrumento? Nepamenu, kad Lietuvoje kada nors būtų pritaikyta. Galbūt atmintis nesiekia tiek, bet mes Lietuvoje retai apie tai kalbame.
– Manau, yra skirtingas požiūris į šitą priemonę. Kai kas mano, kad galbūt tai nėra pakankamai veiksminga priemonė, bet Austrija šitą priemonę taiko, Vokietija lyg ir žada panašią priemonę taikyti, nes į ją galima žiūrėti kaip į vartotojų informavimo priemonę. Tai yra, mes, vartotojai, žinome, kiek kuriose degalinėse kainuoja degalai ir kokią degalinę pasirinksime. Bet tai yra tik dalis istorijos, nes, pavyzdžiui, kurie vairuoja transportą, pastebi, kad važiuoja vieną kartą pro tą degalinę – viena kaina, važiuoja po poros valandų – ta kaina yra kur kas aukštesnė. Vadinasi, degalinėje esančių degalų savikaina nepasikeitė, bet pačios degalinės reaguoja ir gali padidinti kainas, pavyzdžiui, pagal naftos kainos svyravimus rinkose. Svyravimai gali būti greiti, gali reaguoti į vieno ar kito politiko žodžius, ir panašiai. Šita priemonė yra skirta būtent tokiam staigiam kainų svyravimui ir ypač didėjimui užkardyti.
– Taip, nes dėl mažėjimo niekas nepyksta.
– Pavyzdžiui, Austrijoje šiuo metu degalų kainos gali būti padidintos tris kartus per savaitę, 12 valandą. Viskas. Sumažintos gali būti bet kada. Tačiau visa šita informacija turi patekti į visuomenei prieinamą tam tikrą informacijos lauką, kur tu gali pasitikrinti. Taip yra sustiprinamas konkurencijos veikimas ir užkardomas staigus mažmeninių degalų kainų padidinimas, atsižvelgiant į situaciją rinkoje.
– Vienas iš įdomesnių pastebėjimų apskritai jūsų prognozėse buvo apie dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą. Atrodo, kad mes maskavome šitą problemą. Viena vertus, gyventojai buvo labai aktyvūs, jie norėjo daug ir, suprantu, ilgai (iki pensinio amžiaus ar ilgiau) dirbti. Dar ir turime iš užsienio dirbančių darbuotojų. Bet jūs, atrodo, signalizuojate, kad čia yra problema.
– Taip, mes signalizuojame ir signalizuojame jau kurį laiką. Gal nepasakyčiau, kad mes maskavome – tiesiog ekonominiai procesai vyko taip, kad apie darbo jėgos mažėjimo problemą buvo kalbama, bet ji smarkiai nebuvo juntama. Taip, darbingo amžiaus žmonių mažėja jau kurį laiką. Žinomas faktas, kad demografinės duobės yra išmuštos ir apie tai kalbame jau labai seniai. Bet kas vyko paraleliai? Augo darbuotojų aktyvumas, tai yra ta pati žmonių masė aktyviau įsijungė į darbą. Santykinai daugiau žmonių, tam tikro amžiaus žmonių, darbingo amžiaus žmonių gavo darbą ir dirbo. Tarsi dirbančių žmonių galėjo padaugėti arba bent jau kompensavo sumažėjimą.
Darbo imigracija, ypač 2022–2023 metais, bet ir vėliau, buvo teigiama, nors ir mažesne apimtimi, bet ji irgi papildė darbo rinką, ir tarsi tos problemos nebuvo justi. Bet šiuo metu mes matome, kad vis dėlto tas darbingo amžiaus žmonių mažėjimas įgauna pagreitį, ir akivaizdu, kad tai taps problema. Juolab kad mūsų ekonomika taip pat yra auganti, sparčiai auganti ir tos darbo jėgos reikės. Nenoriu pasakyti, kad yra labai aiškūs ir lengvi sprendimai, jokiu būdu.
Mes turime atsigręžti ir į šalies piliečius, emigravusius iš Lietuvos, bet taip pat reikia nepamiršti, kad mes esame bendros rinkos dalis, Europos Sąjungos dalis, kur viena iš tų principinių vertybių yra laisvas darbo judėjimas. Tai bandyti pritraukti ir kitose Europos Sąjungos šalyse gyvenančius asmenis, nebūtinai Lietuvos piliečius, taip pat yra viena iš alternatyvų. Be jokios abejonės, tokia veiksminga imigracijos politika užtikrintų darbo jėgos patenkinimą, bet ir, vadinkime taip, nesukurtų papildomų socialinių sąnaudų, nes tai kartu yra ir, be jokios abejonės, nacionalinio saugumo klausimas.
– Trimis žodžiais – jeigu mes to nepadarysime, tai Lietuvos ekonomika, suprantu, lėtės.
– Lietuvos ekonomika susidurs su potencialu. Alternatyva, be jokios abejonės, yra stiprinti kapitalo įsisavinimą, stiprinti investicijas.
– Labai jums dėkoju.
