Nors po intensyvaus darbo ir gali atsirasti emocinis nuovargis, animatorė Aurelija Savickaitė tvirtina, kad vaikai sugeba įkrauti ją tikra ir nesuvaidinta energija. Į princeses Aurorą ar Elzą įsikūnijanti Aurelija pasakoja ne tik apie savo darbą su vaikais, bet ir apie netikėtus užsakymus, pavyzdžiui, kai buvo paprašyta vaidinti Kakę Makę 50-ajame vyro gimtadienyje. „Reikia nebijoti nusimesti rimtumą“, – sako pašnekovė.
LRT.lt straipsnių ciklas „Verslas ant ratų“ – tai unikalios istorijos apie smulkiuosius verslininkus, kurie patys susikūrė sau darbo vietą ir jos neriboja biuro sienos. Istorijų herojai atskleidžia ne tik mobilių verslų privalumus, bet ir trūkumus bei sunkumus, su kuriais tenka susidurti darbo kasdienybėje.
– Kaip atradote aistrą animatorės darbui?
– Visa pradžia, ko gero, buvo paskutiniais mokyklos metais, 11–12 klasėje. Mano suolo draugė jau tada įsidarbino animatore ir per pertraukas vis pasakodavo, koks tai smagus darbas. Ji sakydavo, kad šį darbą lengva suderinti su mokslais – nuvyksti į šventę, pravedi programą, o grįžęs gali ramiai ruošti namų darbus.
Labiausiai mane sužavėjo, kai ji pasakojo apie įvairius vaidmenis – kartais būna princese, kartais pirate ar indėne. Supratau, kad tam reikia daug charizmos ir kūrybiškumo. Tuo metu vis galvojau: ar aš turėčiau drąsos pabandyti?
Keleriems metams ši mintis pasimiršo, bet kai įstojau į universitetą ir tapau pirmakurse, vėl sugrįžo. Ieškodama darbo supratau, kad rasti lankstų darbą, derantį prie išsibarsčiusio studijų grafiko, nėra taip paprasta. Tuomet prisiminiau animatoriaus darbą – juk tai būtent tai, ko man reikėjo! Taip ir pradėjau dirbti animatore – būdama 19 metų, pirmajame kurse.
Su vaikais sutariu geriau nei su suaugusiaisiais
Pradžia, sakyčiau, nebuvo lengva. Iš pradžių buvau gana kukli ir nedrąsi, nes animatoriaus darbo niekas specialiai nemoko – viskas priklauso nuo to, ką pats atsineši ir sugalvoji. Kadangi man tai patiko, gana greitai pradėjau jaustis drąsiau. Labiausiai žavėjo tai, kad galiu įsikūnyti į įvairius personažus ir sukurti šventinę atmosferą.
Vėliau pradėjau dirbti vienoje animatorių įmonėje ir patekau į stiprią, patyrusią komandą, iš kurios galėjau greitai mokytis. Supratau, kad norint sukurti gerą šventę, neužtenka vien tik personažo – reikia charizmos, energijos, gebėjimo greitai prisitaikyti. Animatorius turi būti aktyvus, garsus, judrus, nuolat palaikyti dinamiką.
Didžiausias iššūkis – išlaikyti vaikų dėmesį. Jie tarsi drugeliai: vieną akimirką susikoncentruoja į tave, kitą – jau žvalgosi kitur. Todėl veiklas reikia keisti labai greitai, kad jie nepamestų susidomėjimo ir visą laiką būtų įsitraukę. Reikia nebijoti vaikiškos savo pusės, mokėti būti nerimtam, mokėti nusileisti iki vaikų lygio, būtų jų draugu. Jie jaučia, ar tu jautiesi viršesnis, kaip mokytojas.
– O kaip išlaikote vaikų dėmesį?
– Einu per tam tikrą istoriją. Pavyzdžiui, atvykstu ir pasakoju, kad leidžiamės į kelionę po stebuklingą karalystę. Vengiu žodžio „žaidimas“ – niekada nesakau „dabar žaisime“ ar „dabar reikia padaryti tą ar aną“. Vietoj to kuriu siužetą: mus užpuolė pabaisa, turime perlipti sieną, įveikti užduotį, pereiti išbandymą.
Vaikams tai tampa smagiu nuotykiu – jie nori sužinoti, kas bus toliau, noriai dalyvauja ir įsitraukia. Tempas išlieka greitas – vos baigiame vieną iššūkį, iškart keliaujame prie kito, kad jie nė nespėtų prarasti susidomėjimo.
– Kaip atrodė pirmoji šventė, kurioje dirbote?
– Pamenu, kad visą savaitę labai nerimavau. Susitikau su viena pažįstama, kuri dirbo su vaikais, klausiau, kaip elgtis. Buvo labai baisu, maniau, kad niekam nepatiks, tėvai klaus: „Kam mes čia mokėjome pinigus?“ Nelabai mačiau pavyzdžių, kaip tai daryti. Po pirmos šventės gavau atsiliepimą, jog „viskas gerai, tik linkime Hello Kitty'ei daugiau drąsos“. Galvoju, kad jūs žinotumėte, kad čia mano pirmas kartas (juokiasi).
Reikia nebijoti nusimesti rimtumą
Pačioje pradžioje tikrai reikėjo per save perlipti. Daugelis sako, kad aš ekstravertė, bet aš nesu nei introvertė, nei ekstravertė – per vidurį. Dabar jau „užsikuriu“ lengviau, tada taip nebuvo, ypač po mokyklos, kai studijavau politikos mokslus. Atrodo, tokie rimti mokslai, o čia turi šokinėti su vaikučiais.
– Bet iš esmės atrodote labai šiltas ir vaikus mylintis žmogus. Ar įmanoma tokį darbą dirbti, jei nemėgsti bendravimo su žmonėmis?
– Manau, kad tai tikrai įmanoma. Kartais būna dienų, kai visai neturi nuotaikos linksmintis šventėje. Pamenu atvejį, kai likus vos penkioms minutėms iki pasirodymo labai verkiau, bet supratau – žmonės moka už mano šypseną. Tai tarsi aktorystė – privalai susiimti ir atlikti savo vaidmenį, nepaisant vidinės savijautos. Negalėčiau savęs lyginti su aukle ar mokytoja, kuri čiūčiuoja, rūpinasi vaikais. Šį darbą labiau vertinu kaip sceninį pasirodymą – įsikūniju į vaidmenį, susikaupiu ir tiesiog pasineriu į veiksmą.
Tiesa, pažįstu keletą kolegų, ypač vaikinų, kurie nėra dideli vaikų gerbėjai, tačiau juos motyvuoja pati aktorystės dalis – galimybė vaidinti, dainuoti, demonstruoti akrobatinius triukus.
– Sakote, jog kartą prieš pasirodymą net apsiverkėte. Ar visad pavyksta suvaldyti emocijas?
– Taip, pavyksta. Šis darbas man patinka tuo, nes esi čia ir dabar – be telefonų, be išorinių dirgiklių. Tu esi atsakingas už šventės nuotaiką ir sieki, kad visi būtų laimingi.
Kartais ateinu labai prastos nuotaikos, bet šypsodamasi tarsi pati save įkraunu, ir problemos tiesiog išnyksta. Po šventės dažnai pagalvoju – kodėl prieš ją taip nervinausi?
Per intensyvius sezonus, kai pasirodymai vyksta vienas po kito (išleistuvės, krikštynos, Kalėdos), emocinis nuovargis gali atsirasti. Nuolatinis vaikų juokas ir klegesys taip pat gali išsekinti – kartais net atrodo, kad galvoje pradeda trūkčioti nervas.
– Kaip atrodo jūsų darbo grafikas?
– Šis darbas tikrai ne kiekvienam, nes visiškai neturiu pastovios rutinos. Vakar maniau, kad šiandien turėsiu laisvą dieną, bet paskambino klientas – reikia princesės. Jei nori užsidirbti, sakai „taip“ ir važiuoji. Visi kiti planai tiesiog dingsta, nes grafikas visiškai neprognozuojamas. Didžiausias darbymetis būna savaitgaliais – tai kita šio darbo pusė.
– Neapmaudu dėl to?
– Kartais. Dauguma draugų savaitgaliais ilsisi, o aš dirbu. Bet kartu matau ir privalumų – dabar, pavyzdžiui, galime ramiai sėdėti šiuo metu, nes turiu laisvo laiko. Galiu nuveikti daug dalykų, kuriems anksčiau, dirbant biure, tiesiog nebūdavo galimybių.
– Kartais galima išgirsti, kad žmones, dirbančius su kitais, ypač su mažais vaikais, tai labai išvargina ir laisvalaikiu jie nebenori bendrauti. Ar ir jums taip nutinka?
– Taip, kartais taip būna, nors visada sakau, kad darbas su vaikais mane papildo ir įkrauna energijos, nes vaikų energija labai tyra, jie nesugeba meluoti. Bet pastebėjau, kad kai jau visiškai įsitraukiu į animatorės darbą, jaučiu, kad reikia ir poilsio. Dažnai atsisakau viešų renginių, koncertų, kuriuos anksčiau labai mėgdavau, nes tiesiog pavargstu nuo didelių susibūrimų. Dabar labai vertinu laiką vienumoje ir tyloje.
– Ar keliaudama po skirtingus miestus su savimi vežiojatės ir atributiką?
– Kadangi dirbu viena, dažnai tenka turėti didelį lagaminą, kuriame sudedami visi reikalingi daiktai žaidimams ir kitoms veikloms. Be to, dažnai vežuosi muzikos kolonėlę, nes mėgstu įjungti muziką šokiams, dainuoju pati. Stengiuosi kuo labiau supaprastinti viską, kad nereikėtų vežtis per daug daiktų, nes tai tik apsunkina logistinius reikalus.
– Kiek užtrunka pasiruošti pasirodymui?
– Aš itin daug dėmesio skiriu tam, kaip atrodau. Esu įsitikinusi, kad jei esi įsikūnijęs į tam tikrą personažą, turi labai estetiškai atrodyti. Jei esi princesė, tai ir turi atrodyti kaip princesė. Makiažui skiriu apie valandą, o perukui užsidėti prireikia maždaug 20 minučių. Svarbu, kad nė vienas plaukelis neišlįstų. Pati blogiausia situacija, kai vaikai supranta, kad esi netikras.
– O yra taip buvę?
– Ypač pradžioje. Tinkamai nepasiruošus kartais išlįsdavo tamsūs plaukai ir vaikai pasakydavo: „Tu ne Elza, nenoriu su tavimi žaisti.“
– Ir ką tada darydavote?
– Sakiau, kad pas jus labai šilta ir nuo šilumos plaukai tamsėja, nes ledo šalyje labai šalta. Šis darbas išmokė mane greitai rasti atsakymus ir improvizuoti. Dabar, atrodo, galiu sugalvoti atsakymą į bet kokį klausimą.
– Ir vaikai tuo patiki?
– Taip. Svarbiausia pačiam tikėti tuo, ką sakai, nes vaikai labai gerai supranta, kai meluoji.
– Ar įmanoma iš šio darbo išgyventi?
– Viskas labai priklauso nuo laikotarpio. Pavyzdžiui, sausį, vasarį, kai daug vaikų serga, galiu pasakyti, jog ne, reikia ir papildomos veiklos. Bet yra ir laikotarpių, kai pavyksta daug užsidirbti. Tada iš esmės dirbi be laisvadienių. Pavyzdžiui, gruodį daug dirbau, pavyko daug užsidirbti ir iš tų pinigų gyveni kitais mėnesiais. Niekada nežinai, kiek per mėnesį uždirbsi.
– Kokios vidutiniškai yra pajamos?
– Per mėnesį apie 1,5–2 tūkst. eurų į rankas. Standartinė valandos programa kainuoja apie 100 eurų.
– Koks buvo pats netikėčiausias atvejis, vieta ar aplinkybės, kur turėjote dirbti?
– Vienas netikėčiausių atvejų buvo, kai mane užsakė būti Kake Make 50-ajame vyro gimtadienyje. Tiesiog sugalvojo, kad bus gana crazy gimtadienis, ir pasakė, jog būtinai nori vaikiškų žaidimų. Gimtadienyje vaikų nebuvo.
– Ir kaip sekėsi?
– Supratau, kad vis dėlto su suaugusiaisiais dirbti nenoriu. Manęs dažnai klausia, ar vedu vestuves ir kitus renginius suaugusiesiems, bet ne, nematau savęs tame.
Po šio įvykio buvo ganėtinai juokinga. Džiaugiausi, kad pabandžiau tokį formatą, bet tikriausiai daugiau nekartočiau.
– Ar yra tekę susidurti su labai nemalonia auditorija, kai šventės dalyviai visiškai ignoravo jūsų vaidmenį?
– Taip, buvo. Toje šventėje buvo kiek vyresni vaikai, maždaug 10–11 metų. Aš buvau Pelytė Minė. Vaikai pradėjo mane tampyti už ausų, uodegos, bandė suplėšyti kostiumą, mėtė į mane įvairius daiktus. O tėveliai sėdėjo ir juokėsi, užuot sudrausminę vaikus.
– Ir kaip tada jautėtės?
– Labai prastai. Jautiesi kaip daiktas, už kurį sumokėjo pinigus ir gali daryti, ką nori. Pamenu, priėjau prie tėvelių ir pasakiau: „Žinokite, aš nevesiu šio renginio, nes matau, kad vaikams šios paslaugos tiesiog nereikia.“ Tokiu atveju galiu net neimti pinigų – man labai svarbu ir gerai jaustis.
Vis dažniau pastebiu, kad tėvai vaikų netramdo, tarsi permeta atsakomybę man, kad aš juos tramdyčiau. Bet aš visada sakau, kad nesu atsakinga už vaikus šventės metu – tam yra tėvai.
– O ar dažnai nutinka juokingų, įsimintinų akimirkų per šventes?
– O, jų labai daug. Viena juokingiausių buvo, kai mergaitė labai norėjo princesės Auroros. Atvykusi į šventę, ji pamatė mane, puolė į glėbį ir pasakė: „Noriu, kad būtum mano mama, o ne mano mama mano mama“ (juokiasi). Buvo labai miela, ir mama taip pat juokėsi.
Tų gerų akimirkų buvo tikrai daug, galėčiau pasakoti ir pasakoti. Vaikai dažnai sako, kad nori, jog aš pas juos gyvenčiau, kad pasilikčiau, kad keliautume kartu į Ledo šalį ir pan.
Kai vaikai sako, kad su tavimi labai linksma, priimu tai nuoširdžiai – tai didžiausias įvertinimas. Kartais net sakau, kad su vaikais sutariu geriau nei su suaugusiaisiais. Esu suaugusi ir žinau, kad mes galime sakyti, jog viskas šaunu, bet iš tikrųjų nebūtinai taip yra. O vaikai, jei pasako, kad tu prastas, tai taip ir yra, jei sako, kad su tavimi labai smagu, tai reiškia, kad tikrai smagu.
– Kokią žinutę norėtumėte perduoti būsimiems animatoriams?
– Pirmiausia suprasti, kad tikrai reikia laiko įsivažiuoti šioje sferoje. Svarbu, kad susirinktum pakankamai patirties dirbdamas su įvairiausio amžiaus vaikais, renginių programomis, konceptais. Taip pat kiekviena patirtis dirbant įmonėje praverčia. Kai jau įgauni daugiau patirties, tada galima galvoti apie darbą sau. Bet pradžioje tikrai nereikia tikėtis, kad uždirbsi daug. Aš rekomenduoju turėti papildomą pajamų šaltinį. Ir svarbiausia, reikia nebijoti nusimesti rimtumą – tiesiog prisiminti, koks buvai vaikas, ir ateiti su dideliu entuziazmu bei nuoširdumu.
