Šiemet vasario 9 dieną įvyksiančios Baltijos šalių energetikos sistemų sinchronizacijos su kontinentine Europa pradžia galima laikyti 2007-uosius, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerai patvirtino strateginį siekį tai padaryti. Tačiau buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas sako, kad idėjos užuomazgų buvo netgi anksčiau, pradedant jungties su Lenkija „LitPol Link“ statybas.
„Sinchronizaciją energetikoje lyginčiau su Kovo 11 d., Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena“, – LRT.lt sakė jis.
Estijos Tarptautinio gynybos ir saugumo centro tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius taip pat pažymėjo šio įvykio svarbą, tačiau pridūrė, kad Baltijos šalims reikia toliau didinti elektros gamybos pajėgumus.
Ilgas kelias
Vasario 8 d. Lietuvoje ir kitose dviejose Baltijos valstybėse turi įvykti elektros energetikos sistemų izoliuoto darbo bandymai, o kitą dieną šalys turi prisijungti prie kontinentinės Europos.
Iki šiol valstybės veikė vadinamajame BRELL (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) žiede, kuriame už 50 hercų dažnio palaikymą atsakinga Maskva.
Lietuva iš šios sistemos pasitraukti norėjo jau daug metų. 2012 m. Seime priimtas įstatymas, kuriuo įtvirtintas šalies elektros sistemos integracijos su kontinentinės Europos tinklais tikslas.
Kaip prisiminė buvęs energetikos ministras Dainius Kreivys, po to progresas sinchronizacijos projekte buvo sulėtėjęs, o atsigavo tik 2018 m. 2016–2020 m. Seimo kadencijos metu Energetikos ministerijai vadovavo dabar vėl prie jos vairo sugrįžęs Žygimantas Vaičiūnas.
2019 m. sausį Europos Komisija (EK) tam paskyrė didžiausią galimą finansavimą – ES lėšomis finansuojama 75 proc. pirmojo etapo sinchronizacijos projektų vertės.
Iš viso planuojamos Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos perdavimo sistemų operatorių investicijos, įskaitant Lietuvos–Lenkijos jungtį „Harmony Link“ ir kitus projektus, kurie bus užbaigti jau po sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais, turėtų siekti apie 1,6 mlrd. Eur, iš kurių apie 1,2 mlrd. Eur sudarytų ES parama.
Taip pat skaitykite
Lietuva nuo 2019 iki 2025 m. įgyvendino 14 sinchronizacijos projektų, kuriems buvo suteiktas ypatingos valstybinės svarbos statusas.
Kitose Europos valstybėse sinchronizacijos projektai prasidėjo iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai austrai, belgai, prancūzai, tuomečiai vakarų vokiečiai, italai, Liuksemburgas ir Vengrija sutarė susijungti į vieną sistemą. Po pirmojo etapo, 1968 metais, atsirado kitų, kurie norėjo prisijungti: Portugalija, Ispanija, tuometė Jugoslavija, Graikija ir Olandija. 1995 metais, jau subyrėjus Sovietų Sąjungai, prie sistemos nusprendė jungtis ir Lenkija, Čekija bei Slovakija. Dar šiek tiek vėliau – Bulgarija su Rumunija.
Užuomazga – jungtis su Lenkija
A. Sekmokas sakė, kad anksčiau utopija laikyta sinchronizacija su Europa vis realistiškesne idėja pradėjo atrodyti vystant „LitPol Link“ jungtį. Jos galimybių studija atlikta 2000 m., o veiklos pradžia – 2015 m.
„Ta elektros linija pasąmonėje transformavosi į sinchronizaciją. Tokia buvo idėjos logika“, – teigė jis.
Pasak D. Kreivio, sinchronizacijos tema šalies politinėje darbotvarkėje įsitvirtino būtent A. Sekmoko kadencijos 2009–2012 m. metu.
„Tada įsisąmoninta, kad persijungti galima. Iki tol idėja tarp energetikų buvo laikoma neįmanoma padaryti. O su A. Sekmoku prasidėjo procesai, kurie vedė sinchronizacijos link. Prasidėjo jungčių statyba, procesas pradėtas derinti su latviais, estais ir pan. Taip, politiniame lygyje susitarimai prasidėjo dar prie premjerų Gedimino Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus, bet pirmieji rimti technologiniai žingsniai prasidėjo prie A. Sekmoko“, – sakė konservatorius.
Pirmieji rimti technologiniai žingsniai prasidėjo prie A. Sekmoko – D. Kreivys.
D. Kreivys džiaugėsi, kad Lietuva pagaliau pradės savo dažnį valdyti pati. „Savo elektros energetikos sistemą valdysime patys su moderniomis priemonėmis, informacinių technologijų sprendimais“, – paaiškino jis.
Savo ruožtu A. Sekmokas pažymėjo, kad sinchronizacija yra netgi reikšmingesnis dalykas nei dujų klausimai.
„Lietuva savo dujotiekius valdė visą laiką. Dujų siurblinių valdymą perėmėme vos tik paskelbę nepriklausomybę“, – sakė jis.
Pašnekovas sutiko, kad sinchronizacijos procesai užtruko per ilgai.
„Lietuvoje keitėsi vyriausybės ir to projekto perimamumo buvo nepakankamai, politinės valios buvo tai daugiau, tai mažiau. Kiekviena politinė partija norėjo parodyti, kad svarbūs yra jos projektai. Tai įprasta politinė konkurencija ne tik Lietuvoje.
Kitas dalykas – pačios Europos santykiai su Rusija. Norint sinchronizuotis reikėjo tam tikro europinio (Europos Komisijos, ENTSO-E (Europos perdavimo sistemos operatorius vienijančios organizacijos) pritarimo.
Tuo metu, kai šis procesas prasidėjo, Europos santykiai su Rusija, sakyčiau, buvo dar labai šilti. Europa priklausė nuo rusiškų dujų ir naftos, niekas per daug nenorėjo gadinti santykių. EK tvirtino, kad atsijungimas gali ir turi įvykti tik susitarus su Rusija, o Rusija tų derybų dėl sinchronizacijos nuo 2019 m. visiškai nevykdė. Santykiai buvo pradėję blogėti, tačiau jų inercija stabdė procesą“, – prisiminė A. Sekmokas.
Saugumo dedamoji
Saugumo ekspertas T. Jermalavičius pažymėjo, kad bet kokia priklausomybė nuo šalies, kuri yra priešas, daro žalą nacionalinio saugumo interesams.
„Ypač, jei ji yra tokiame jautriame ir baziniame sektoriuje kaip elektra. Manau, čia abejonių nekyla, kad galimybė Maskvai paveikti mūsų valstybės bazinę funkciją – tiekimo stabilumą – turi būti eliminuota. Bet kokiu atveju, teorinė galimybė visą laiką buvo ir vis labiau slinko prie praktinės galimybės. Kitaip sakant, jei šautuvas, kabantis ant sienos, neiššovė, dar nereiškia, kad niekada ir neiššaus“, – sakė jis.
Jei šautuvas, kabantis ant sienos, neiššovė, dar nereiškia, kad niekada ir neiššaus – T. Jermalavičius.
Estijos Tarptautinio gynybos ir saugumo centro tyrimų vadovas priminė, kad Rusijos plataus masto karas prieš Ukrainą prasidėjo kaip tik tuo metu, kai buvo vykdomas šalies bandymas prisijungti prie Europos elektros tinklų.
„Rusija bandė išnaudoti mažiau stabilią situaciją. Kad Rusija gali kažką padaryti su Ukrainos elektros tinklais karo pradžioje buvo matoma. Tai buvo konkreti grėsmė“, – pastebėjo T. Jermalavičius.
Pašnekovas priminė, kad jų studijose su elektros sistema susijusios grėsmės Baltijos šalims įvardintos dar 2018 metais.
„Rusija savo pusėje darė žingsnius, kad pasiruoštų desinchronizacijai ir galbūt net aplenktų mus, kad būtų pasirengusi atsijungti anksčiau nei mes. Buvo įžiedintas jų tinklas Kaliningrade, padarytas izoliuotas nuo mūsų tinklų. Vakaruose buvo daromi žingsniai, vyko tam tikros lenktynės, galima pasakyti taip“, – pastebėjo jis.
Likusios grėsmės
Kalbant apie kitas vis dar likusias Lietuvos priklausomybes nuo Rusijos, T. Jermalavičius įvardijo rusišką geležinkelio vėžę.
„Vakarų kariniams planuotojams tai kelia susirūpinimą, nes Rusijos karinėje strategijoje priklausomybė nuo geležinkelių yra labai didelė. Bet kokiame agresijos scenarijuje jie vaidintų labai didelį vaidmenį jų planavime ir veiksmuose. Tai klausimas mūsų sistemų valdytojams, infrastruktūros investuotojams – ar „Rail Baltica“ yra vienintelis dalykas, kurį turime padaryti, nes lieka visa kita sistema. Riedmenys jai pritaikyti, o strategine prasme tai išlieka pažeidžiamumu.
Taip pat yra tranzito ir Karaliaučiaus klausimas, bet būtų labai smagu, jei mes pakeistume vėžę ir rusai turėtų keisti riedmenis prie sienos kiekvieną kartą važiuodami pro čia. Tai sukeltų papildomų nepatogumų, kurie priešui visada yra reikalingas ir geras dalykas. Žinoma, tai pažeidžiamumas tiesioginės agresijos scenarijuje ir taip pat dėl tranzito į Karaliaučių išlieka hibridinių scenarijų kontekste“, – komentavo jis.
T. Jermalavičius patarė Baltijos šalims didinti pajėgumus gaminti elektrą už konkurencingą kainą.
„Taip, rezervinių pajėgumų turime, bet jie nėra konkurencingi dėl dujų kainų, nėra geri klimatui. Dar viena priklausomybė yra nuo kabelių jūroje. Kaip matome, tai rizikingas žaidimas. Tą turime suvokti – kad tų kabelių nesužiūrėsime visą laiką. Stebėti jūrinę erdvę yra sunkumų. Taigi, investicijos turėtų būti į atsinaujinančius išteklius, galbūt atominę energetiką“, – svarstė jis.
Minčiai dėl investicijų į gamybą pritarė ir D. Kreivys.
„Dabar galima įsijungti dujinę generaciją, Estija turi skalūnų, latviai dujų. Bet tam, kad galėtume turėti konkurencingas kainas, efektyvią sistemą, reikia statyti, pirmiausia, atsinaujinančių energetikos išteklių generaciją. Ji Baltijos šalyse yra lengviausiai prieinama, turi žemiausius kaštus“, – tvirtino jis.
