Daugiau nei dešimtmetį vykstantis atsijungimo nuo Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos (BRELL) žiedo projektas pasiekė finišo tiesiąją. Nors iki sinchronizacijos su kontinentinės Europos sistema liko dar pusė metų, Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorės „Litgrid“ vadovas Rokas Masiulis sako, jog jam atrodo, kad jau seniai esame atsijungę.
„Tiek metų viskas tęsiasi, tiek pasiruošimo darbų, komunikacijos“, – sakė jis.
Interviu LRT.lt R. Masiulis papasakojo, kas šiame projekte jau atlikta, o kokie žingsniai dar laukia. Jis pabrėžė, kad atsijungimas nuo BRELL yra europinis projektas, kurio didžioji dalis finansuojama Europos Sąjungos lėšomis.
„Tai vienas paskutinių likusių žingsnių, kad mes visiškai valdytume savo energetinę sistemą“, – pokyčio prasmę priminė pašnekovas.
– 2025 m. vasario 7 d. nutrūks vadinamosios BRELL sutarties galiojimas. Vasario 8 d. laukia izoliuoto darbo bandymas, o vasario 9 d. sinchronizacija su kontinentine Europa. Ką iki tol dar reikia padaryti?
– Prieš metus, kai prasidėjo kalba apie aiškesnes datas dėl išėjimo iš BRELL, Lietuva jau buvo pasirengusi tai padaryti. Taip, techniškai mes esame pasirengę, bet kaip ir visais kitais atvejais, kiekviena diena atneša pozityvių dalykų, nes nauji darbai yra padaromi, kas nors naujo įdiegiama: ar nauja linija, ar įrenginys, kuris mus stiprina, lengvina, gerina, atpigina mūsų veiklą.
Darbai, kurie yra likę iki sinchronizacijos, visi yra tokio pobūdžio. Tai nėra mirtinai reikalingi darbai, bet tiesiog jie nepakenks, pagerins mūsų situaciją. Tiesą sakant, ir po sinchronizacijos darysime darbus, kurie mūsų situaciją gerins.
– Latvijoje ir Estijoje situacija tokia pati?
– Taip, aišku, jų programa yra žymiai mažesnė negu mūsų. Mūsų yra didesnė už juos kartu sudėjus, nes per Lietuvą vyks sinchronizacija, tačiau ir jie juda, stato viską, ką turi pastatyti. Panašu, kad viskas eina pagal planą.
– Ar sulaukėte reakcijų iš Baltarusijos ir Rusijos po to, kai jų operatorėms liepos 16 d. išsiuntėte pranešimą apie nutraukiamą sutartį?
– Specialių reakcijų mes ir nesitikėjome. Tai yra pagal sutartį atliekamas veiksmas. Mes jį atlikome, savo pareigą įvykdėme ir jie jau tam yra pasiruošę. Jie seniai tam pasiruošę. Juk rusai Kaliningrade net keturis izoliuoto darbo bandymus yra padarę. Galbūt jie net už mus anksčiau tam pradėjo ruoštis.
Baltarusiai lygiai taip pat planavo patys dalį linijų atjungti, kurios su mumis buvo, nes nematė jų prasmės. Jos buvo susidėvėjusios – reikėjo keisti arba atjungti. Dešimtmetį judame ta linkme ir visi su tuo susitaikę, supranta, kaip viskas veiks paskui. Tiesiog liko faktinį žingsnį žengti.
– Kiek politikos yra šiame atsijungime?
– Nesakyčiau, kad čia yra daug politikos. Bent jau iš mūsų pusės. Mes, kaip sistemos administratoriai, žiūrime į šį klausimą techniškai, turime sutartį, kuri nustoja galioti. Nustojus galioti sutarčiai, turi įsijungti mechanizmai, kurie garantuoja mūsų sistemos saugumą.
Jie žiūri lygiai taip pat. Jie turi (turėjo) sutartį, dabar neturės. Jie žiūri į savo sistemą, kaip ji veiks be sutarties. Dar daugiau – tiek rusai, tiek baltarusiai sutarties beveik metus nevykdo. Jie mintimis jau turbūt seniai perėję į savo atskiras sistemas, gyvena tuo.
Man toks jausmas, kad mes jau seniai atsijungę esame. Tiek metų viskas tęsiasi, tiek pasiruošimo darbų, komunikacijos. Reikia dėsningai nueiti. Jau daugiau minčių turime, ką planuosime po to, kaip toliau atrodys mūsų sistema, jos vystymas. Nauji verslai, kas ateis po atsinaujinančių energijos išteklių prijungimo.
Man toks jausmas, kad mes jau seniai atsijungę esame.
– Kiek metų ruoštasi šiam žingsniui?
– Priklauso nuo to, kada užbrėšime liniją. Fiziškai projektai maždaug nuo 2018 m. daryti – tie jau pagrindiniai. Bet jau ir prieš tai gerą dešimtmetį buvo ruošiamasi dokumentiškai, diskusijomis ir t. t. Tikrai drąsiai galima sakyti, kad jau dešimtmetį, o galbūt ir antrą dešimtmetį ruošiamasi šiam žingsniui.
– Ką dėl sinchronizacijos su Europa reikėjo padaryti iš techninės pusės?
– Vizualizuojant mūsų energetinę sistemą, ji buvo vystoma į Rytų pusę. Stipriausi tinklai buvo į Baltarusijos ir Kaliningrado pusę. Dabar reikia visas tas linijas performatuoti į Vakarų pusę – į Lenkiją ir į jūrą (Švediją ar jūrinį vėją), taip pat į Šiaurę, stiprinamos linijos su Latvija. Paprastai sakant, Rytuose ploninti linijas, Vakaruose, Šiaurėje ir Pietuose – jas storinti. Visa bendra konfigūracija, tinklo valdymas, visos informacinių technologijų sistemos, daug su tuo susijusių dalių.
Paprastai sakant, Rytuose ploninti linijas, Vakaruose, Šiaurėje ir Pietuose – jas storinti.
Kitas dalykas – mūsų energetinė sistema buvo pagrįsta didžiąja gamyba. Buvo atominė elektrinė, vėliau didesnį vaidmenį atliko Elektrėnų elektrinė su savo blokais, šiluminės elektrinės, kurios turėjo daug inercijos. Dėl to, kad turėjo besisukančius įrenginius, ta inercija buvo reikalinga sistemos stabilumui palaikyti.
Dabar, kai atsinaujinantys ištekliai tos inercijos neturi, reiks pastatyti mums Baltijos šalyse bendrai tris sinchroninius kompensatorius, kad palaikytume inerciją. Kiekviena šalis stato su pertekliumi – kiekviena šalis dabar stato po tris. Estijoje trys jau yra, galima sakyti, kad Baltijos šalims jau užtenka. Bet, nepaisant to, ir mes prieš sinchronizaciją jau turėsime du, o latviai, panašu, dar vieną. Tai, sakyčiau, didžiausias darbas, kuris mums yra likęs.
Tada „Harmony Link“ į Lenkiją – dėl sistemos adekvatumo, kad dar vieną jungtį turėtume. Tai prekybinis kelias. Taip pat čia ir mūsų atsinaujinantiems gera žinia, nes turės dar vieną eksporto rinką. Tada vakarinės linijos, kaip minėjau, kadangi Kaliningrado jungties nebus, turėsime prie vakarinės sienos turėti galimybę į Latviją elektrą nugabenti.
Šiaurės Lietuvoje nuo Darbėnų iki Panevėžio mes dar vieną liniją statysime. Tokį vakarinį Lietuvos žiedą, kad elektros energiją iš jūros galėtume gabenti į Lietuvos rytus, kur yra pagrindinis vartojimas.
– Kiek iš viso kainavo sinchronizacija su Europa?
– Planuojamos Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos perdavimo sistemų operatorių investicijos, įskaitant Lietuvos–Lenkijos jungtį „Harmony Link“ ir kitus projektus, kurie bus užbaigti jau po sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais, turėtų siekti apie 1,6 mlrd. Eur, iš kurių apie 1,2 mlrd. Eur sudarytų ES parama.
– Man atrodo, yra buvę ir skirtingų nuomonių su latviais ir estais. Kaip sekėsi tai išspręsti?
– Taip, mes, lietuviai, pagal savo natūrą esame aktyvesni ir viską darome aktyviau, greičiau. Kuo toliau į Šiaurę, tuo galbūt lėčiau. Būdavo tų trinčių, istoriškai daug trinčių yra pas mus buvę dėl to paties suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo.
Bet dabar žiūrime į vieną pusę. Taip yra nuo to laiko, kai pernai mūsų premjerams pavyko tarpusavyje susiderinti, susitarti. Tada tas politinis stabilumas persidavė ir operatoriams. Dabar turime gerą bendradarbiavimą ir gerus asmeninius santykius.
Galiu pasakyti, kad tikrai šaunūs vadovai ir Kalle Kilkas, ir Rolands Irklis. Labai gerai su jais sutariu asmeniškai, tai savo srities profesionalai, atsakingai žiūrintys. Jų pozicija tokia pati, kaip ir mano.
Tikrai šaunūs vadovai ir K. Kilkas, ir R. Irklis. Labai gerai su jais sutariu asmeniškai.
– Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius sako, kad reikia „tyliai rengtis“ galimoms provokacijoms iš Rusijos pusės. Ar darote tai? Kokios tai gali būti provokacijos?
– Provokacijos – ne mūsų klausimas. Provokacijos – kitiems. Mes esame technikai, sistemos operatoriai. Savo ruožtu bet kokiems techniniams nesklandumams esame pasiruošę. Dar norėčiau pabrėžti, kad karui dar neprasidėjus, 2021 m. rudenį, Baltijos šalys turėjo blogiausio scenarijaus įvertinimą. Esame iki smulkmenų susidėlioję žingsnius, ką kiekvienoje šalyje operatorius darys, pavyzdžiui, jei rusai imtų ir staiga visas linijas nukirptų nieko nesakę.
Esame iki smulkmenų susidėlioję žingsnius, ką kiekvienoje šalyje operatorius darys, pavyzdžiui, jei rusai imtų ir staiga visas linijas nukirptų nieko nesakę.
Tuo metu buvo nemaža politinė įtampa, visi kalbėjo apie galimą konfliktą. Tai mes susėdome ir susitarėme, susidėliojome ir nuo to laiko nuolat atsinaujiname veiksmus. Mes, kaip sistemos operatorius, esame pasiruošę, kaip manome, visiems įmanomiems scenarijams.
Mes, kaip sistemos operatorius, esame pasiruošę, kaip manome, visiems įmanomiems scenarijams.
– Įjungtumėte vietos elektrines, būtų importas iš Vakarų?
– Taip, mes turime nemažai linijų. Estai turi stiprių linijų su suomiais. Viena yra importas, antra – vietinė gamyba. Pas mus gamybiniai rezervai yra nemaži. Tik klausimas, kokia būtų kaina. Bet ir dujų kaina dabar yra pakankamai nukritusi, tai net su ja elektros energija nekainuotų per daug, kaina būtų panaši kaip dabar.
– Ar atsijungimas nuo BRELL turės įtakos elektros kainoms?
– Nemanau. Žinot, apskritai kainų prognozavimas yra sunkus dalykas. Jos kaip kaleidoskopas – pasukus vis kitas paveikslas. Šis atsijungimas yra tik viena maža dalis. Mes nežinome, kaip susidėlios kitos dalys.
Elektros kainos yra kaip kaleidoskopas – pasukus vis kitas paveikslas.
O pati svarbiausia ir ryškiausia sritis yra atsinaujinančių išteklių vystymas. Jeigu jie vystysis greitai, taip, kaip dabar matome (tikrai vyksta didžiulis proveržis), tai jie spaus elektros kainas žemyn. Tikrai su kaupu turėtų kompensuoti, net jei ir būtų kokių nors papildomų kaštų dėl sinchronizacijos. Pagal mūsų prognozes, svarbiausia sekti, kaip vystysis atsinaujinantys šaltiniai.
– Ar gyventojai apskritai kaip nors pajus šį įvykį? Ar reikia pasižymėti kalendoriuje?
– Ne, nereikia. Tai energetikų darbas, mūsų kasdienybė. Ar jiems reikėjo žymėtis, kai darėme izoliuoto darbo testą, kai darėme avarinės pagalbos bandymą su Lenkija? Tai tokio paties pobūdžio veiksmai, kuriuos jau esame atlikę praeityje. Niekas nieko nesižymėjo, kaip atėjo, taip praėjo.
– Kaliningradas gali veikti savarankiškai – apsirūpinti elektros energija?
– Kaip minėjau, jie jau seniai pasiruošę, keturis izoliuoto darbo bandymus darė. Visi jie buvo sėkmingi. Pagal instaliuotas galias jie turi kartais daugiau, nei jiems reikia. Jie turi ir dujų, kurias gauna per Lietuvą iš Baltarusijos. Dar turi SGD terminalą, dujų saugyklą. Galiausiai yra anglinės elektrinės, o anglių nesunkiai gali atsivežti. Ten perteklius pas juos yra.
Ten perteklius pas juos Kaliningrade yra.
Jie jau yra išmėginę veiksmus, turi daug elektrinių. Neturiu abejonės, kad jie ten susitvarkys. Ir nėra ten tokia maža sistema, kaip sako. Pasaulyje yra daugybė mažų sistemų. Kaip salos veikia? Visi veikia ir nieko čia naujo, ne rato išradimas.
– Kam apskritai reikėjo šios sinchronizacijos?
– Tam, kad valdytume savo sistemą. Lietuva, visos Baltijos šalys, dėsningai ėjo į Rusijos įtakos mažinimą. Atsiminkime, pas mus buvo ir dujų, ir naftos vamzdis. Daugybė dalykų, kur buvome labai priklausomi nuo Rusijos. Nieko gero nebuvo.
Mažeikiams užsuko naftą, užkėlė dujų kainas, neturėjome alternatyvos. Tai vienas paskutinių likusių žingsnių, kad mes visiškai valdytume savo energetinę sistemą, nes dabar dirbame kartu su jais. Bet koks blogesnis įvykis pas juos gali turėti įtakos pas mus. Jau nekalbu apie piktavališkus veiksmus.
Beje, svarbu nepamiršti, kad 75 proc. šio projekto kainos padengė Europa. Tai europinis projektas, juo stiprinamas visas žemynas. Kuo toliau, tuo labiau integruosimės į Europos sistemą. Bus naujų jungčių, kabelių ir kitų dalykų.
