Dangoraižis, modernus prekybos centras, buitinio aptarnavimo kompleksas ir laisvalaikio erdvė Vilniuje. Tokia naujojo Vilniaus vizija buvo piešiama 1964 metais brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projekte, kuris iš pagrindų turėjo pakeisti Vilniaus veidą. Be svetimų Lenino paminklų, bet su pilnomis parduotuvių lentynomis ir užsienio turistų antplūdžiu.
Okupacijos laikotarpiu šis projektas buvo įgyvendintas tik iš dalies. Šio didžiulio projekto tąsa matoma ir šiandien Konstitucijos prospekto dangoraižiuose. Dešiniojo Neries kranto projektas turėjo atspindėti gerėjančias gyvenimo sąlygas ir pažangą.
Architektūros istorikė prof. Marija Drėmaitė išskiria, jog naujojo Vilniaus centro formavimas žymėjo perėjimą nuo ideologinės paskirties centrų prie praktiškesnių ir kasdieniam gyvenimui skirtų rajonų įgyvendinimo. Tačiau planuojant naująjį Vilniaus veidą nebuvo apsieita be problemų, kurios lėmė ir šio komplekso nesėkmę.
„Vilniečiui tai buvo vieta, į kurią specialiai vykstama, bet ne kasdienio gyvenimo vieta, pro kurią einama, prasukama, užbėgama. Jos atokumas ir sudėtingesnis pasiekiamumas už miesto centro apribojo jos aktyvų naudojimą“, – teigia M. Drėmaitė.
Prieš 50 metų duris atvėręs tuo metu moderniausiu laikytas prekybos centras – Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė – tapo pirmuoju veikiančiu objektu naujame centre. Žinoma, pirmiausia tai kūrė iliuziją apie gerėjančią gyvenimo kokybę, pažangą ir artėjimą prie vakarietiškų standartų.
Kitoks naujasis miesto centras
Dar ir šiandien Šnipiškių mikrorajonas stebina savo kontrastais – vos keli žingsniai nuo modernių dangoraižių prasideda senų medinių namukų ir akmenimis grįstų gatvių tinklas. Apie galimą miesto plėtrą į dešinįjį Neries krantą svarstyta dar iki karo.
„Jau nuo pat tarpukario buvo žvalgomasi į dešinįjį Neries krantą kaip į galimybę miesto plėtrai. Įsisavinti ne tai, kas ten buvo, o būtent radikaliai pertvarkyti. Nušluoti medines gatveles ir namelius nuo žemės paviršiaus ir projektuoti naują, modernų priemiestį“, – pasakojo architektūros istorikė prof. M. Drėmaitė.
Plėtrą ir statybas sustabdė karas, o prie naujų planų grįžta tik prasidėjus sąlyginiam Nikitos Chruščiovo atšilimo laikotarpiui. 1964 metais buvo suformuotas naujojo Vilniaus centro projektas, kurį parengė architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai.
„Daugelis architektūros istorikų pastebi, jog pokario dešimtmetis buvo skirtas atstatymui, o 6-asis dešimtmetis skirtas ideologinio centro suformavimui. Ypač Vilniuje tai matome – Lukiškių aikštė tampa Lenino aikšte, aplink – ministrų tarybos, stalinistinių statinių bumas.
7-asis dešimtmetis susijęs su modernistinio ir materialinio gyvenimo gerove. Tuo metu turėjo būti sprendžiami bendri plėtros klausimai, nes miestas labai sparčiai augo“, – teigė prof. M. Drėmaitė.
Pakitęs požiūris į supančią architektūrą buvo padiktuotas ir vakarietiškų miesto planavimo pavyzdžių, o pagrindiniai objektai buvo orientuoti į gyventojų bei miesto svečių poreikius – su viešbučiais, prekybos erdvėmis ir buitinio aptarnavimo kompleksais.
„Pastačius krantinę, įrengus pėsčiųjų tiltą, baseinus su fontanais ir kaskadomis, apželdinus teritoriją, ši vieta, mano supratimu, gali tapti pačia mėgstamiausia vilniečių vieta centre“, – 1977 m. savo viziją aiškino vienas iš projekto autorių Vytautas Nasvytis.
Iš ambicingo naujojo centro plano buvo įgyvendinta tik maždaug 70 procentų sumanymo. Neatsirado nei baseinų, nei kaskadų, teritorijos apželdinimas taip pat strigo. Šalia naujojo miesto centro projektuotas Žalgirio mikrorajonas liko tik planuose.
„Tikslas buvo pabrėžti materialinės gerovės didėjimą. Visi šitie pastatai tą ir turėjo liudyti. Šiuolaikiški pastatai, daug stiklo ir plieno, daug naujos moderniosios architektūros“, – pasakoja prof. M. Drėmaitė.
Pirmasis eskalatorius ir savitarnos stebuklas
Pirmuoju svarbiu naujojo Vilniaus centro objektu tapo 1974 metų gegužę – praėjus 10 metų nuo projekto pristatymo – atidaryta Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė, pastatyta pagal Zigmanto Liandzbergio, Vytauto Vėliaus ir Česlovo Gerliako projektą.
„Tas projektas ir jo pastatas turėjo puristinio grynumo. Tokius išilgus tūrius, plokščius stačiakampius, vieną ant kito pakibusius. Tarsi virš krantinės pakibusius. Kai buvo pastatytas, jis sudarė visumą su tais modernistiniais pastatais, visiškai gerą ansamblį“, – pasakojo M. Drėmaitė.
Propagandiniuose to meto filmuose beveik 16 tūkst. kv. m. ploto naujasis Vilniaus miesto objektas greitai rado savo vietą kaip vienas kertinių „gerėjančio gyvenimo“ simbolių. Kronikose buvo pristatoma ir dar neregėta to meto naujovė – į parduotuvės aukštus keliantis eskalatorius bei savitarnos principu vykdoma prekyba.
„Sostinėje iškilo centrinės universalinės parduotuvės pastatas. Čia viskas, kas šiandieną pažangiausia prekyboje, ir dėmesys pirkėjams. Taupant jėgas, į visus keturis aukštus kelia eskalatorius“, – sakoma 1974 m. kino kronikoje.
Tiesa, šiai parduotuvei iš pradžių buvo svarstomos ir kitos vietos – dabartinėje Operos ir baleto teatro ar Seimo vietoje. Tačiau patvirtinus miesto planą, centrinei universalinei parduotuvei rasta vieta naujai planuojamame Vilniaus centre.
„Penkių aukštų parduotuvėje įsikurs skaičiavimo biuras, čia bus madų demonstravimo salė, kavinė lankytojams, valgykla aptarnaujančiam personalui. Numatyta vietinės televizijos sistema – ji labai palengvins pardavėjų darbą“, – rašoma 1973 m. „Komjaunimo tiesoje“ pasirodžiusiame tekste.
Tačiau realybė kiek skyrėsi nuo matomos televizijos ekranuose. Ironišku stiliumi pasižymėjęs režisierius Gediminas Skvarnavičius 1977 m. parduotuvėje filmavo juostą „Džokonda ketvirtame aukšte“.
Šio filmo siužetas atkreipia dėmesį į aptarnavimo kokybę, o pagrindinis filmo veikėjas, aktorius Gediminas Girdvainis, parduotuvėje ieškojo pardavėjų šypsenų.
Parduotuvei buvo keliami uždaviniai pasiekti prekių apyvartos augimą, užtikrinti aukštą aptarnavimo kultūrą, tačiau realybėje situacija buvo kitokia. Nors sovietmečiu fiksuotos pilnos parduotuvės, tačiau į išskirtinesnes prekes galėjo pretenduoti tik ypatingą statusą ar ryšių turintys asmenys.
„Į centrinę universalinę parduotuvę buvo vykstama ne kasdien apsipirkti, o ypatingų, deficitinių pirkinių. Tai buvo vienintelė vieta, kur tam tikros prekės buvo apskritai išstatomos prekybai“, – teigė istorikė M. Drėmaitė.
Nemaža dalis vilniečių ar miesto svečių į parduotuvę traukė kaip į turistinį objektą – pasimatuoti rūbų savitarnos salėse ar pasivažinėti dar nematytu technikos stebuklu eskalatoriumi, kuris, be abejo, atsidurdavo visuose parduotuvę pristatančiuose filmuose.
Prisiminimuose minimas eskalatorius dažnai užgoždavo ir pačią prekybos esmę. Juo pasivažinėti traukdavo vaikai iš Vilniaus rajonų, su juo susijęs ir darbuotojų prisiminimuose užfiksuotas kuriozas.
„Tai buvo naujovė, nes nei vienas mūsų kaimynas jų dar neturėjo. Sąmatoje per apsirikimą buvo įrašytas ne „eskalatorius“, o „eskavatorius“. Drg. Č. Gerliakui nuvažiavus į Leningrado gamyklą jo užsakyti, paaiškėjo, kad eskalatorius 10 kartų brangesnis už eskavatorių“, – rašoma darbuotojų atsiminimuose.
Pirmasis dangoraižis ir iliuzijų alėja
Parduotuvė buvo tik vienas iš naujojo centro objektų. Kitoje suformuotos alėjos pusėje glaudėsi buitinių paslaugų pastatas – su skalbyklomis, kirpyklomis ir kitais kasdienėms reikmėms reikalingais patogumais.
Ryškiausiu objektu naujame Vilniaus centre turėjo tapti pagal Nasvyčių projektą statomas pirmasis mieste dangoraižis – viešbutis „Lietuva“, skirtas ne eiliniams mirtingiesiems, o ypatingiems svečiams.
Tačiau viešbučio statybos truko labai ilgai – statyti pradėta 1966 m., baigta tik 1983 m. Ne kartą stojęs dėl medžiagų trūkumo ir besikeitusio projekto, 85 metrų aukščio pastatas kartu su universaline parduotuve sudarė pagrindinį naujojo Vilniaus centro peizažą.
„Kuriama mada, kad būtent užsieniečiams skirtas viešbutis turi būti tokio stiliaus kaip užsienyje esantys viešbučiai. Žiūrint bendrai į dešiniojo kranto urbanistinę kompoziciją, ji ir sudaryta iš grynų stačiakampių“, – teigia M. Drėmaitė.
Vakarams būdingo stiliaus viešbučiai taip pat atsirado ir Rygoje bei Taline. Reiktų pabrėžti ir tai, jog visas architektūros kompleksas turėjo pasitarnauti ir kaip propagandinis peizažas, kuris užsienio svečiams sudarė iliuzijas apie sovietų pažangą ir visokeriopą aprūpinimą.
„Tai yra tiesioginė sovietinio Vakarų kopijavimo tradicija, kuriant tokį draugišką Vakarų turizmui sovietijos įvaizdį. Šitas modelis, kad ant dviejų aukštų horizontali ir didelė stiklinė bokštinė dalis, dangoraižiukas, ateina iš pokario modernių vakarietiškų viešbučių kultūros – „Hilton“ ir paskui aviacijos bendrovės SAS kurto viešbučių tinklų“, – teigia M. Drėmaitė.
Viešbutis priklausė sovietų viešbučių tinklui „Inturisto“ ir buvo skirtas išskirtinai turistams iš užsienio, tai rodė ir tam tikrą sovietų atvirumą pasauliui. Kitoje naujojo centro pusėje buvo ir gerokai kuklesnis bei „vidiniam turizmui“ skirtas „Turisto“ viešbutis.
„Galime taikyti anglišką terminą central business district (liet. Centrinis verslo rajonas). Labai būdinga, kad reikia perprojektuoti miestų centrus. Ir Švedijoje tai buvo daroma išgriaunant senuosius rajonus, ir Sovietų Sąjungoje taip pat“, – pasakojo M. Drėmaitė.
Vilniečiui artimas netapo
Nors naujasis rajonas ir buvo pristatomas kaip sovietinės utopijos dalis, tačiau vilniečiai šią vietą prisijaukino sunkiai. Galima teigti, jog šio dešiniojo kranto projekto tąsa vis dar nėra iki galo įgyvendinta.
„Architektas Algimantas Nasvytis buvo suformavęs Vilniaus urbanistinės kalvos idėją. Toną turėjo duoti aukštybinių pastatų sankaupa ir jie turėjo būti statomi už dabartinio Konstitucijos prospekto. Šiandieniai dangoraižiai yra tąsa, kuri buvo dar 1964 metais sugalvota kaip Vilniaus urbanistinė kalva“, – sako prof. M. Drėmaitė.
Miesto gyventojams ilgą laiką ši vieta buvo nuošali, sunkiai pasiekiama. Vienas iš esminių objektų, kuris buvo suformuota vizijoje – pėsčiųjų tiltas, – užbaigtas ir išbandytas tik 1995 m.
Jį šiandien žinome Baltojo tilto pavadinimu. Tačiau ir tada nuogąstauta, jog tiltas situacijos nepagerins, nes atsimuša į judrią A. Goštauto ir J. Tumo-Vaižganto gatvių sankryžą.
Vis dėlto vilniečių atsiminimuose vieta išliko kaip tam tikro statuso ar ypatingos progos vieta. Veikiausiai tai susiję tiek su eskalatoriumi, tiek su ypatinga parduotuvės pasiūla. Kai kurių vilniečių atsiminimuose išlikęs ir universalinėje parduotuvėje veikęs jaunavedžių salonas.
Tada „naujuoju Vilniaus centru“ vadintas kompleksas suveikė ir kaip savotiška miesto atvirutė, skirta užsienio turistams, kuri turėjo pakeisti požiūrį į Sovietų Sąjungą ir jos skurdą.
Greta „Lietuvos“ viešbučio įsikūręs moderniausias prekybos centras užsienio turistams galėjo kurti klaidingą įspūdį apie „sovietinę gerovę“.
Vietiniams ši vieta siejosi su specialiomis iškilmėmis ir ypatingomis progomis, tačiau naujuoju laisvalaikio centru taip ir netapo.
„Kol nebuvo pastatytas Baltasis tiltas, tai buvo tikrai atokesnė vieta, nes gyvenamųjų rajonų ten taip ir nebuvo pastatyta. Buvo suplanuota idėja už Konstitucijos prospekto statyti didžiulį Žalgirio gyvenamąjį rajoną 25 tūkst. gyventojų, tačiau tai taip ir liko neįgyvendinta“, – teigia M. Drėmaitė.
Šiandieninis naujojo centro veidas pasikeitęs – su aktyviomis laisvalaikio bei pramogų zonomis, pamėgtas vilniečių ir miesto svečių. 1995 metais pastačius Baltąjį tiltą, kuris naująjį rajoną sujungė su tikruoju Vilniaus centru, plėtėsi ir laisvalaikio bei aktyviosios erdvės. Po 2000-ųjų rajonui išsiplėtus už Konstitucijos prospekto ribų, brolių Nasvyčių vizija įgavo tiesioginę tąsą, o aukščiausią miesto dangoraižį nukarūnavo aukštesni pastatai.
