Kad klimato kaita egzistuoja, dažniausiai prisimename tada, kai ištinka anomalijos: audra, kaitra, sausra, šalna ar į potvynius pavirstantys lietūs. Žemės ūkio ministras sako nematantis priežasčių, kodėl penktadienį visoje šalyje negalėtų būti paskelbta ekstremalioji padėtis.
Tačiau ar siūlomi sprendimai – kompensacijos ir pasėlių draudimas – yra vieninteliai galimi ir patys tinkamiausi?
Apie tai „Dienos temoje“ – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos mokslininkė Daiva Šileikienė ir Vilniaus universiteto (VU) Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius Arūnas Bukantis.
– Pone Bukanti, per pastaruosius dešimt metų sausros Lietuvoje, ko gero, buvo kas antrus metus. Stichinė sausra pastarąjį kartą fiksuota prieš penkerius metus. Ar tai galima vadinti anomalija?
A. Bukantis: Jau dabar sausros darosi įprastas reiškinys. Jeigu skaičiuotume visą teritoriją apimančias sausras, jų būtų mažiau. Aišku, per dešimt metų būtų dvi ar trys, bet kad dalį Lietuvos apimtų sausros, mes dabar priskaičiuojame per pastaruosius šešerius metus net penkis kartus. Šiemet sausra ypatinga tuo, kad ji prasidėjo pavasarį ir dar iš esmės apima visą Lietuvą.
– Ponia Šileikiene, kol kas Žemės ūkio ministerija siūlo ūkininkams imti kompensacijas arba drausti pasėlius. Ar, jūsų manymu, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, tai yra vieninteliai ir patys tinkamiausi sprendimai?
D. Šileikienė: Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, tikrai reikėtų daugiau saugiklių. Manau, kad žemės ūkyje, naudojantis šiuolaikiniais mokslo pasiekimais, atliekamais labai įvairiapusiais tyrimais, į ūkininkavimo technologijas tikrai būtų galima įtraukti įvairius novatoriškus sprendimus. Bet, aišku, sausra, lietaus trūkumas yra šiandien, o tokius dalykus, manau, reikia planuoti ir ieškoti sprendimų, nes tik jų paieška gali duoti gerų rezultatų.
– Pone Bukanti, ką jūs manote? Kokie galimi sprendimai, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą? Ar tokių apskritai yra, nes su klimato kaita, jo daromais pokyčiais susiduria ne tik Lietuva?
A. Bukantis: Žinoma, yra sprendimai, apie juos yra žinoma jau daugybę dešimtmečių. Noriu paminėti, kad, pavyzdžiui, yra Europos Komisijos bendroji vandens politikos direktyva, įpareigojanti kiekvieną valstybę turėti savo sausros valdymo komitetą, suformuoti sausros valdymo politiką, nes tai yra reiškiniai, kurie jau nėra retenybė ir apima tai vieną, tai kitą regioną Europoje kasmet. Noriu pabrėžti, kad Lietuvoje ši direktyva kažkodėl beveik nėra vykdoma. Kai kurios yra labai entuziastingai vykdomos, kai kurių stengiamasi net nepastebėti. Mes šiandien iš esmės neturime jokios šiuolaikinės sausrų monitoringo politikos, monitoringas nevykdomas. Mes matuojame tik temperatūrą, kritulius ir pagal juos mėginame prognozuoti, kokie yra sausros mastai, koks intensyvumas, apimama teritorija, bet visiškai nėra matuojama dirvožemio drėgmė.
Pavyzdžiui, jeigu vertintume žemės ūkiui padarytą žalą, čia yra esminis klausimas, nes kiekvienai žemės ūkio kultūrai reikalingas tam tikras drėgmės kiekis: vieniems ariamajame sluoksnyje, t. y. 20 cm sluoksnyje, kiti 50 cm sluoksnį naudoja, kiti ir iki metro. Ir štai šitos informacijos nesant, mes negalime įjungti vadinamųjų agrometeorologinių prognozių, negalime modeliuoti jų ateities ir netgi negalime įvertinti padarytos žalos. Jos įvairiuose regionuose yra spėliojamos. Kiekviena savivaldybė dabar vertina iš lubų, galima sakyti, kokia yra padaryta žala.
– Jūs esate minėjęs, kad Lietuva gyvena tarsi 19-ame amžiuje, kalbant apie tuos matavimo prietaisus, kurie, kaip jūs sakote, leistų numatyti žalą. Taip pat daugiau negu 20 metų dūla strategija, kuri galėtų padėti rasti sprendimą. Kaip jūs manote, kodėl taip yra? Ar iki šiol nematoma, kokio masto tai yra problema, ar yra kitos priežastys?
A. Bukantis: Aš manau, kad čia yra ir institucijų nesusikalbėjimas, nes hidrometeorologijos tarnyba yra pavaldi Aplinkos ministerijai, o žemės ūkio reikalai yra Žemės ūkio ministerijos interesų sritis. Ir štai čia atsiranda dvi institucijos, kurios dažnai tiesiog, matyt, neranda sutarimo, kuri turėtų investuoti daugiau į šitą monitoringo, technikos stebėjimų tobulinimą. Prieš kokius penkerius metus buvo šiokia tokia drėgmės matavimo sistema, dabar jos apskritai nėra. Pasaulyje ji egzistuoja, prietaisai egzistuoja, mes jų neturime, reikia jų nusipirkti. Dabar už kokias lėšas? Čia prasideda tokios, matyt, diskusijos, kurios duoda visiškai nulinį rezultatą, nes jos stabdo bet kokį šiuolaikinį tokių pavojingų sausros reiškinių įvertinimą ir, pirmiausia, rizikos įvertinimą. Kas yra rizika? Tai yra pavojus, daugintas iš nuostolių. Vadinasi, mes negalime tiksliai įvertinti, negalime prognozuoti derliaus. Dabar spėliojame, ar jisai sumažės per pusę, ar trečdaliu sumažės – tai yra grynos spėlionės.
– Ponia Šileikiene, profesorius Bukantis sako, kad Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos kol kas nesusikalba, kam ir kur reikėtų investuoti ir kokią strategiją suformuoti? Ką šiuo atveju galėtų daryti ūkininkas, kuris kiekvienais metais dėl vienokios ar kitokios anomalijos dažniausiai skaičiuoja nuostolius?
D. Šileikienė: Ūkininkas yra pirmas asmuo, kuris labiausiai ir pajaučia sausros nuostolius. Ant jo pečių gula sugalvoti, kaip išspręsti tas problemas. Todėl manau, kad visapusiška pagalba pirmiausiai turėtų remtis paties žmogaus supratimu, jo žinių poreikiu, ką galima padaryti. Bet, aišku, to be pagalbos padaryti negalima. Aš manau, kad Žemės ūkio ministerijos bendroji žemės ūkio politika turėtų labiausiai atitikti konkrečių sprendinių priėmimą, palengvinimą, kad žmonėms būtų lengviau išspręsti žemės ūkio produkcijos nuostolius.
– Ką turite omenyje „ieškoti sprendimų“ ir apie kokius sprendimus jūs kalbate, ponia Šileikiene? Ar tai yra kokios nors technologinės naujovės, kurios padeda klimato atšilimą įdarbinti ūkininko naudai? Ar kalbama apie tai, kad reikėtų keisti ūkininkavimo kryptis, gal reikėtų keisti kultūras?
D. Šileikienė: Nežinau, kaip dėl krypčių. Lietuva nuo seno yra žemės ūkio kraštas. Aš manau, kad mūsų ūkininkai tikrai turi labai daug patirties pasirinkti, ką ir kaip auginti. Iš tikrųjų mokslo technologijų pažangos kontekste naujas technologijas reikia įgyvendinti, ieškoti naujų sprendimų būtent veislių paieškos, taip pat logistikos, transporto, infrastruktūros srityje. Dabar reikia sugerti labai daug informacijos, įsisavinti, kad ūkininkavimas nebūtų nuostolingas. Kadangi sistemoje funkcionuoja tikrai labai daug naujų technologijų, jų perpratimas žmonėms yra gana sunkus. Norisi per mokslą ir žinias kaip nors žmonėms tą informaciją perduoti, kad ji būtų suprantama. Mokslinius tyrimus mes atliekame, kad jie būtų įgyvendinami praktikoje būtent kiekvieno ūkininko laukuose.
– Profesoriau, ponia Šileikienė sako, kad ūkininkas turi nuostolių, bet ūkininko nuostoliai reiškia skurdesnį arba prastesnį derlių, mažiau maisto ant mūsų stalo. Ar tai reiškia, kad vieną dieną į akis gali pažiūrėti badas?
A. Bukantis: Badas nepažiūrės, bet sausros apima ne vien tiktai žemės ūkį. Mes čia tik dabar apie jį kalbame. Bet iš tikrųjų tai yra kartu didžiulė ir socialinė, ir ekonominė problema. Sausros paliečia ir vandens nuotėkį, ir vandens lygį upėse, ir turizmo, ir rekreacijos sektorius. Netgi prasideda vandens vartojimo ribojimas ir pagaliau brangsta maisto produktai. Gali sumažėti jų pasiūla, tai netgi gali atsiliepti infliacijai. Taip šitas kamuolys vyniojasi ir galiausiai paliečia kiekvieną iš mūsų, todėl čia reikėtų labai rimtų priemonių ir jų yra.
Kalbant apie kiekvieną ūkininką, konkrečiai apie kiekvieno ūkio būklę, tos priemonės yra žinomos ir jau pasaulyje išrastos. Tai yra ir naujos veislės, atsparesnės sausrai, plius laistymo sistemos, tik jokiu būdu ne purškimas iš viršaus, kuris turi labai mažą efektą, o sunaudoja labai daug vandens. Yra lašelinis, kapiliarinis laistymai. Ūkininkai, auginantys uogakrūmius ar daržoves, šias sistemas naudoja, tik, matyt, reikia gerai apskaičiuoti, kokį plotą mes galime laistyti, kiek mes galime pasiruošti būtent laistymui skirtų vandens išteklių. Teorija, kad geriamąjį vandenį galime pilti ant laukų ir laistyti šimtus hektarų, yra visiška fikcija. Požeminiai vandenys, nors ištekliai ir didžiuliai, yra skirti ne laistymui. Tas pats, kas mes šampanu indus plautume.
– Pone Bukanti, gegužės pabaigoje buvo paskelbta apie Nacionalinio klimato kaitos komiteto suformavimą, kurį sudarys mokslininkai, kuris bus nepriklausomas, savarankiškas ir patarinės Aplinkos ministerijai. Jūs esate to komiteto pirmininkas. Ar per tą mėnesį jau spėjote išsigryninti darbų sąrašą? Ką būtina padaryti šiandien?
A. Bukantis: Šis komitetas yra patariamasis, galima sakyti, jo funkcija yra patariamoji – mes dirbame visuomeniniais pagrindais. Buvo vienas posėdis, aptarėme, kokias veiklas pirmiausiai reikėtų nagrinėti. Mano manymu, tai būtų visuomenės informavimas apie klimato kaitos grėsmes, apie priemones, kurios reikalingos švelninant poveikį klimatui. Svarbiausia, kad žmonės suvoktų šių priemonių ekonominę naudą ir efektyvumą, kad tai nėra vien kažkoks pinigų įsisavinimas, bet tai kartu yra ir proveržis, ir ekonominis, ir technologinis, ir darbo vietų kūrimas.
– Dėkoju.
