„Mus daug kas vadina kraštovaizdžio niokotojais, nors mes širdies gilumoje laikome save kraštovaizdžio dizaineriais“, – tikina Naujojoje Akmenėje įsikūrusios bendrovės „Kalcitas“, karjeruose kasančios klintis ir molį, direktorius Algirdas Rimkus. Dėl ne vieną dešimtmetį vykstančių kasimų karjerų vaizdas nuolat kinta, o jis itin traukia smalsautojus iš visos Lietuvos.
Marso Kanjonai – taip kartais yra vadinami Naujosios Akmenės karjerai, ypač Šaltiškių karjeras, kuris dėl čia esančių molio klodų įgavęs rausvą spalvą. Tačiau atvykti ir po juos pasivaikščioti taip lengvai nepavyks – kiekvieną dieną čia burzgia buldozeriai, tiek Šaltiškių, tiek Karpėnų karjeras, esantis N. Akmenės pakrašty, vis dar aktyviai eksploatuojami.
Vis dėlto kai šie atveriami lankytojams, į N. Akmenę jų suplūsta tūkstančiai, o visam miesteliui tai būna didžiulė šventė. Tačiau A. Rimkus pripažįsta, kad lankytojų čia visai nelaukia, – nesaugu, nežinia, kokia nelaimė gali nutikti.
„Mes nenorime čia ekskursijų, būna, leidžiame tik pavienes – vis dėlto tai yra gamybinė zona. Aš visiems tokį palyginimą pasakau: jei važiuočiau pro Uteną, paskambinčiau į Utenos mėsos kombinatą ir paklausčiau, ar negalėčiau nueiti į cechą pažiūrėti, kaip servelatai yra daromi, kažin, kokį atsakymą gaučiau, – šmaikštauja jis. – Tai ne Vingio parkas, o gamybinė zona, kur nuolat dirba žmonės, mašinos, įvairūs mechanizmai.“
LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Vasarą po Lietuvą keliavę žurnalistai nesustoja ir toliau keliauja po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbina vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.
Cemento pakanka visai Lietuvai
Bendrovė eksploatuoja du karjerus, įsikūrusius Akmenės rajone. 800 ha plotą užimantis Karpėnų karjeras, esantis pačioje N. Akmenėje, turtingas klinčių, kiek toliau esantis Šaltiškių – molio.
Klintis ir molį „Kalcitas“ tiekia bendrovei „Akmenės cementas“, kuri cementu aprūpina visą Lietuvą.
„Klintys yra deginamos ir naudojamos cementui gaminti, o cementas – statyboje. Sovietiniais laikais „Akmenės cementas“ buvo viena iš trijų pajėgiausių bendrovių visoje Sovietų Sąjungoje, gamino 3 mln. tonų cemento per metus. Atgavus nepriklausomybę, dabar bendrovė yra pakeitusi technologiją ir gamina sausą cementą – taip ekonomiškiau, mažiau sąnaudų. Įmonė gali pagaminti 1,5 mln. tonų cemento per metus, tačiau, kadangi Lietuvos rinkai reikia nedaug, konkuruoti su užsieniu irgi sunku, gamina kažkur apie milijoną“, – sako pašnekovas.
Jis pasakoja, kad naudingų iškasenų telkinys Šiaurės Lietuvoje susiformavo dar prieš ledynmetį, maždaug prieš 230 milijonų metų, kada čia tyvuliavo jūra. Kad čia gausu klinčių, buvo atrasta praėjusiame šimtmetyje.
„Akademikas Juozas Dalinkevičius dar 1926 m. važinėjo po visą smetoninę Lietuvą, ieškodamas naudingų iškasenų, atvažiavo iki čia ir rado klinčių. Po karo 1945 m. sovietinėje Lietuvoje buvo nuspręsta statyti gamyklą, nes buvo atrasta, kad klinties klodai yra labai dideli. Pirmąjį pradėjo eksploatuoti Menčių karjerą (šiuo metu jį eksploatuoja kita įmonė), tačiau iš ten išgaunamų klinčių gamina kalkes, o pirmosios klintys cementui Lietuvoje buvo pradėtos išgauti va čia, už lango, Karpėnų karjere“, – aiškina A. Rimkus.
Atradėjui geologui J. Dalinkevičiui pagerbti šalia Karpėnų karjero pastatytas paminklinis akmuo su jo bareljefu. Jame – paslaptinga, savo istoriją turinti detalė.
„Mūsų krašto tautodailininkas Antanas Adomaitis iškalė jo atvaizdą, kuriame J. Dalinkevičiui virš galvos yra tokia kaip aureolė. Ji simbolizuoja jo vardu pavadintą žvaigždę Sekstanto žvaigždyne. Pasirodo, jo tolima giminaitė užsiima astrologija ir ji pasiūlė vieną atrastą žvaigždę taip pavadinti. Visi patvirtino, ir taip jis įsiamžino. Buvau iš pradžių labai nustebęs, kai išgirdau šią istoriją“, – toliau pasakoja įmonės vadovas.
Pasivaikščiojimas ežero dugnu
Vėliau A. Rimkus pakviečia pasivaikščioti po įspūdingą karjerą ir mus. „Jūs dalyvausite istoriniame momente, kai galėsite pavaikščioti būsimo ežero dugnu, – intriguoja jis. – Kai išeksploatuosime karjerą, išvešime techniką, išjungsime siurblius, visą karjerą užtvindys vanduo. Taigi N. Akmenėje atsiras apie 800 ha vandens telkinys su 14 ha sala.“
Tačiau laukti reikės dar ilgai, apskaičiuota, kad klintis bus kasama dar apie 30 metų. A. Rimkus pažymi, jog šios vietovės labai šlapios, todėl jei tik išjungtų siurblius, – vanduo užplūstų kaipmat ir nereikėtų laukti nė 30 metų.
„Čia buvo pelkė, augo bruknės ar spanguolės. Aš čia gimęs, augęs, visą gyvenimą pragyvenęs N. Akmenėje. Mano šaknys giliai įaugusios, prisimenu, kaip eidavome čia rinkti uogų.
Iš pat pradžių rajono centras buvo Akmenė, po karo, kai pradėjo statytis gamykla, pradėjo plėstis gatvės, daugiau žmonių persikėlė čia, susikūrė Naujosios Akmenės miestas, kuris ir tapo rajono centru. Atsirado pirmoji Taikos gatvė, vėliau Nepriklausomybės. Aišku, anksčiau ji vadinosi Lenino, turbūt kaip ir visur“, – dalijasi prisiminimais.
Virsti dideliais ežerais gresia visiems trims Akmenės rajone esantiems karjerams.
Nedidelis vandens telkinys jau yra susidaręs Menčių karjere: „Visi, kurie atvažiuoja prie to vadinamojo ežero ir iš tolo grožisi klinties siena, galiu pasakyti, kad ji džiugins tol, kol tą karjerą eksploatuos, nes kai tik baigs, išveš ekskavatorius, vanduo pakils, o kadangi klintis nėra monolitas, ji su įtrūkimais, visa ta graži panorama atsidurs po vandeniu ir ta siena galima bus grožėtis tik užsidėjus akvalangą“, – pasakoja jis.
A. Rimkus tiki, kad po 30 metų atsirasiantis milžiniškas vandens telkinys Karpėnų karjero vietoje pakeis N. Akmenės vaizdą, suklestės smulkusis verslas.
„Žmonės galės maudytis, su vandens motociklais galės plaukioti, kateriukais, o kitą pusę ežero atiduosim florai ir faunai – paukščiai už kalnų ir apaugusių salelių galės perėti, žuvys galės neršti ir daugintis. Aš, aišku, to jau nesulauksiu, bet vaikai, anūkai sulauks, ir tai labai gerai, nes Akmenės rajonas faktiškai neturi vandens telkinio. O čia bus galima ir laisvalaikį leisti, plėsis smulkusis verslas, plėsis ir pati Akmenė“, – tiki jis.
„Mėnuleigiai“ už milijonus ir dinozauro dantis
Molis iš karjero į cemento įmonę gabenamas geležinkeliu, o klintys – daugiatoniais „Belaz“ ekskavatoriais. Čia dirba ir milžiniški žingsniuojantys ekskavatoriai, kartais šmaikščiai vadinami Mėnuleigiais.
A. Rimkus pasakoja, kad iš viso Lietuvoje yra 4 tokie žingsniuojantys ekskavatoriai, sveriantys 720 tonų, ir visi jie yra Akmenės rajone.
„Trys yra pas mus ir vienas kitoje įmonėje – „Naujasis Kalcitas“. Jų aukštis prilygsta 6 aukštų namui, strėlės ilgis – 70 m. Su šiais ekskavatoriais mes nuiminėjame viršutinių nuogulų sluoksnį – miško žemę, priesmėlį priemolį – ir tik tada atidengiame klinties klodą. Tai yra pigiausias būdas, nes šitas ekskavatorius viską vienas padaro, nereikia daugybės mašinų, kad piltų, lygintų, vežtų. Šitas, – rodo ranka į didžiausią žingsniuojantį ekskavatorių, – yra elektrinis, dirbame ekologiškai. Per metus vien Karpnų klinčių karjere sunaudojama iki 2,5 mln. kilovatų elektros.“
Kitus vikšrinius ekskavatorius, sveriančius po 220 tonų, A. Rimkus vadina Mažyliais.
Tačiau kad žemės sluoksnis būtų nuimtas ir būtų prieita prie klinties, prieš tai žemę reikia, kaip jis sako, papurenti. Tas purenimas ne toks jau švelnus procesas, kaip gali pasirodyti, – čia dirba sprogdintojai.
„Mes patys nesprogdiname, perkame paslaugą iš valstybinės įmonės „Detonas“, ji ir sprogdina“, – sako jis.
Po tokių „papurenimų“ į paviršių išlenda visokių įdomybių. Vienas įdomiausių radinių – Šaltiškių karjere rastas tikras dinozauro protėvio dantis.
„Tai buvo dinozauro – fitozauro, krokodilo proproproprosenelio – dantis. Jį rado lenkų geologų ekspedicija, kai čia lankėsi, parsivežė į Varšuvą, kur buvo patvirtinta, kad tai dinozauro protėvio dantis.
Visą laiką buvo galvojama, kad šie ropliai gyveno ir veisėsi pietuose, tačiau po šio atradimo buvo praplėsta jų veisimosi geografinė platuma. Pasirodo, ir Lietuvoje dinozaurų protėviai vaikščiojo, – šypsosi didžiuodamasis. – Dabar tas dantis yra Akmenės muziejuje.“
Įmonės direktorius pripažįsta, kad žingsniuojantys ekskavatoriai mena sovietmečio laikus – vienas yra 1971 gamybos, kitas – 1969 metų.
Per valandą toks žingsniuojantis gigantas gali pajudėti apie 200 metrų, vienas jo žingsnis siekia 1,8 m, o 10 kubų kaušas vienu metu pakabina apie 18 tonų.
„Kai reikia kokių dalių ir paskambini Rusijos gamintojui, nes jie buvo gaminti SSRS, pasakai metus, tai ragelyje stoja tokia tyla, pauzė ir tada atsakymas: o tai ką, tas muziejinis eksponatas pas jus dar ir dirba“, – juokiasi.
Naujo tokio žingsniuojančio ekskavatoriaus kaina įspūdinga: „Jeigu dabar reikėtų pirkti 10 kubų kaušo, 70 metrų strėlės ilgio žingsniuojantį ekskavatorių, tektų pakloti nuo 8 iki 10 mln. eurų. O tie mažesni dešimtkubiai kainuoja kažkur apie 900 tūkst. eurų.“
Todėl A. Rimkus tikisi, kad ne vieną dešimtmetį skaičiuojantys ekskavatoriai dar dirbs ne vieną dešimtmetį.
