Praėjo vos viena rugsėjo diena. Mokyklose nespėjo įvykti pirmosios pamokos, mokytojų vazose nespėjo apvysti gėlės, o švietimo politikos padangėje jau prasidėjo audra.
Per 24 valandas sugebėjome pastatyti visą tragikomedijos sceną: prezidentas Gitanas Nausėda viešai abejoja, ar švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė apskritai dirba, ar tik imituoja darbą. Ministrė ginasi, kad darbo neimituoja, o premjeras Mindaugas Sinkevičius ištraukia seną, laiko patikrintą ir visiškai neveikiantį biurokratinį triuką – buria dar vieną darbo grupę rimčiausioms švietimo problemoms nustatyti.
Sveiki atvykę į naujus mokslo metus! Juos galėtume iliustruoti Renesanso tapytojo Pieterio Bruegelio Vyresniojo kūriniu „Aklieji veda akluosius“. Tai bibline parabole paremtas paveikslas apie akląjį, kuris tampa vedliu kitiems. Jame matyti šeši akli vyrai, einantys vienas paskui kitą. Deja, pirmasis jau krenta į griovį, antrasis griūva paskui jį, o kiti dar eina, nes nieko nemato. Sunku sugalvoti tikslesnę metaforą švietimo būklei ir visam švietimo politikos teatrui.
Mokytojas negali amžinai būti vienintelis žibintas sistemoje, kuri pati nenori matyti kelio.
Nuo Seimo rinkimų praėjo beveik dveji metai, paskirtas trečiasis premjeras. Nors prasidėjo nauji mokslo metai, už švietimą atsakingos institucijos atrodo taip, lyg tik dabar būtų atsivertusios sąsiuvinį ir pamačiusios, kad švietimo namų darbų niekas neatliko.
Švietimo problemų Lietuvoje nereikia ieškoti su žibintu. Jos nėra paslėptos nei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos stalčiuose, nei sudėtinguose duomenų rinkiniuose. Nacionalinių ir tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, kad 2026 m. aštuntokų matematikos NMPP aukštesnįjį lygį pasiekė tik 5,9 proc. mokinių, PISA 2022 tyrime 28 proc. Lietuvos penkiolikmečių nepasiekė bazinio matematinio raštingumo lygio, o OECD suaugusiųjų įgūdžių tyrimas rodo, jog silpni mokykliniai gebėjimai vėliau tampa silpnais visuomenės gebėjimais skaityti, skaičiuoti ir spręsti problemas. Prie viso šito pridėkime vadovėlių trūkumą, klaidas naujose mokymo priemonėse, paskubomis taisomas ugdymo programas ir mokytoją, kuris vietoj aiškios valstybės parengtos ugdymo sistemos kasdien gauna trupinius, iš kurių pats turi susirinkti kokybišką pamoką.
Prezidentas Gitanas Nausėda labai tiksliai apčiuopė pažeistą nervą: kartelės mokiniams nuleidžiamos, mokytojai skęsta administracinėse procedūrose, o mokytojų atlyginimai gali nesiekti žadėto 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio.
Taigi, kaip kitaip, jei ne darbo imitacija pavadinti sprendimą likus dviem savaitėms iki mokslo metų skubotai ir be jokio pilotavimo karpyti ugdymo programas? Kaip kitaip pavadinti sprendimą dešimtokų pasiekimų patikrinimo (PUPP) 4 balų kartelę atidėti iki 2029 metų vien todėl, kad per pustrečių metų ministerija taip ir nesugalvojo, ką reikės daryti su 4 000 mokinių, kurie jos neįveiks?
Prezidentas labai tiksliai apčiuopė pažeistą nervą: kartelės mokiniams nuleidžiamos, mokytojai skęsta administracinėse procedūrose.
Vien telefonų mokyklose klausimas iliustruoja platesnę Lietuvos švietimo valdymo problemą. Kai reikia kalbėti apie skandinavišką ugdymo filosofiją, mokinio gerovę, pasitikėjimą mokykla ir šiuolaikinę pedagogiką, Suomiją minime kas antrame sakinyje. Vis dėlto kai reikia priimti nepatogų, bet moksliniais duomenimis stipriai pagrindžiamą sprendimą, staiga tampame labai atsargūs, labai demokratiški. Tada atsiranda gairės, rekomendacijos, tvarkų aprašai, diskusijos ir tas patogus sakinys, kad mokyklos pačios nuspręs. Kitaip tariant, valstybė vėl pasako, kad pasitiki mokyklomis, nors realybėje dažnai tiesiog perkelia joms politinę atsakomybę už sprendimą, kurį pati turėtų priimti nacionaliniu lygiu. Telefonų klausime, kaip ir daug kur kitur, Lietuva vėl renkasi ne lyderystę, o imitaciją. Ne aiškų nacionalinį sprendimą, o rūką.
Kitas šios savaitės perlas – premjero iniciatyva suburta darbo grupė, kuri turės pasiūlyti, kaip spręsti aštriausias švietimo problemas. Darbo grupių kūrimas Lietuvoje jau seniai tapo patogiu įrankiu problemoms numarinti. Kol ekspertai rinksis, diskutuos ir gers kavą, praeis dar vieni metai. Mokytojai toliau rinks darbo valandas plėšydamiesi su pusantro etato, bandys prisitaikyti prie dar kartą pakoreguotų ugdymo programų ir stengsis neperdegti iki lapkričio.
Švietimui dabar labiausiai reikia ne naujų darbo grupių. Reikia, kad politikai tiesiog nustotų generuoti chaosą.
OECD TALIS 2024 m. duomenimis, Lietuvoje 72 proc. mokytojų kaip streso šaltinį nurodo nuolat besikeičiančius valdžios institucijų reikalavimus, 63 proc. stresą kelia programų ar ugdymo turinio pokyčiai, o pusė jaunesnių nei 30 metų mokytojų svarsto per artimiausius penkerius metus išeiti iš profesijos. UNESCO taip pat įspėja, kad mokytojų pasitraukimas iš profesijos tampa pasauline problema: mokytojų pasitraukimo rodiklis 79 šalyse nuo 2015 iki 2022 metų beveik padvigubėjo, o tarp svarbiausių priežasčių įvardijamos prastos darbo sąlygos, didelis stresas, maži atlyginimai ir administracinė našta. Švietimo sektoriaus darbuotojai patiria didžiausią perdegimą iš visų tirtų industrijų, remiantis 2022 m. „Gallup“ atliktu tyrimu JAV.
Švietimui dabar labiausiai reikia ne naujų darbo grupių. Reikia, kad politikai tiesiog nustotų generuoti chaosą, paliktų mokykloms daugiau autonomijos ir pagaliau prisiimtų asmeninę atsakomybę.
Švietime šiandien trūksta ne idėjų, o reformų įgyvendinimo disciplinos: ugdymo programos, egzaminų modeliai ar vertinimo tvarkos neturi tapti nacionaline praktika, kol nėra išbandyta skirtingose mokyklose ir įvertinta pagal poveikį pamokai, mokytojo krūviui, mokinio pasiekimams, vadovėliams ir patikrinimams.
Būtent to, ką ketinama diegti, išbandymas suteikia tai, ko švietimo politikoje dabar labiausiai trūksta, – matymo. Tik taip galime išvengti to Bruegelio paveikslo scenarijaus, kai aklieji aklai krenta į griovį. Dabar mes elgiamės atvirkščiai ir visiškai absurdiškai: paleidžiame nepatikrintą traukinį visu greičiu, o tada visi kartu bėgame paskui jį, bandydami pakeliui tiesti bėgius.
Švietimas jau pavargo nuo idėjų, kurios tobulai atrodo PDF formatu.
Antras būtinas pokytis yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos mąstymo kryptis. Reikia nustoti pradėti nuo klausimo, ką dar pakeisime, ir pagaliau pradėti nuo klausimo, kaip tai bus įgyvendinta. Švietimas jau pavargo nuo idėjų, kurios tobulai atrodo PDF formatu, bet subyra pirmą trečiadienio rytą, kai mokytojas uždaro klasės duris ir lieka vienas su trisdešimčia mokinių.
Neišmanyti švietimo problemų ir nesiimti ryžtingų sprendimų po tiek švietimo reformų, tyrimų, skandalų po valstybinių brandos egzaminų, ugdymo programų korekcijų, prastėjančių mokinių pasiekimų skamba kaip sąmoningai pasirinkta aklumo forma, imitacija. Švietime į griovį krenta ne aklieji iš paveikslo, o mokinių ir mokytojų laikas, sveikata ir valstybės gebėjimas turėti stiprią, atsparią, išsilavinusią visuomenę.
Pabaigoje paieškokime šviesos ir švietimo vizijos. Poetas Vytautas Mačernis rašė: „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą.“
Mokytojas negali amžinai būti vienintelis žibintas sistemoje, kuri pati nenori matyti kelio. Mokytojo šviesa neturi būti naudojama kaip paskutinis valstybės nekompetencijos pateisinimas.
